2013 m. rugsėjo 11 d. Arūno Sprauniaus rengiamoje radijo stoties “Laisvoji banga” laidoje “Bent dvi pusės” siūloma aptarti ir pasvarstyti apie miesto ir kaimo privalumus ir pavojus.

Laidos įrašo galite klausytis paspaudę čia. Taip pat pateikiame šios laidos tekstą. Malonaus klausymosi ar skaitymo!

“Sveiki, radijo stoties „Laisvoji banga” klausytojai. Jūsų dėmesiui – laida „…bent dvi pusės“, prie mikrofono – Arūnas Spraunius.

Režisieriaus Frico Lango 1927 – aisiais susuktame brangiausiame to meto futurologiniame filme „Metropolis“ veiksmas vyksta 2026 metais Metropolio mieste. „Proto“ atstovai gyvena dangoraižiuose, gi besiplūkiančios prie mašinų „rankos“ vargsta požemiuose. Jau tame filme galime sutikti sintetinę heroję, robotę Mariją, kuri paskatina maištauti darbininkus, šie sunaikina „Širdies Mašiną“, pagrindinę energijos miestui gamintoją. Tačiau sunaikindami mašiną jie pasmerkia savo pačių požeminį miestą užtvindymui. Didmiesčių kultūra, jos herojai, pasirodo, domino jau praėjusio amžiaus pradžioje, štai kur šaknys visų tų terminatorių, betmenų, vėžliukų nindzių ir taip toliau.

Antroje praėjusio amžiaus pusėje didmiesčiai suklestėjo, šiuo metu juose gyvena 50 proc., tai yra trys su puse milijardo planetos gyventojų, kai kurie futurologai prognozuoja, kad 2052 – aisiais įsikūrusių megapoliuose padaugės iki 70 proc. arba penkių milijardų. Dauguma tų didmiesčių bus tikri monstrai su dvidešimčia ir daugiau milijonų miestelėnų. Megapoliai mus buria veržlumu ir didybe, gatvių kultūra ir kone gotikiniu veržimusi į aukštį.

Kita vertus, praėjusiame amžiuje ėmęs dominuoti miestų statybos modelis šiuo metu vis dažniau peikiamas dėl neracionalaus planavimo ir šizofreniško gyvenimo ritmo, ypač turint galvoje pasaulyje įsitvirtinančią darnios plėtros filosofiją. Pasak kritikų, senkant naudingų iškasenų klodams ir joms brangstant vis viena bus grįžta prie tradicinės architektūros, kuri atidi tokioms dangoraižių rentėjų ignoruotoms „smulkmenoms“ kaip geografinė vietos specifika, klimatas, dirvožemis. Be to, dangoraižių eksploatavimas nepigus, o planeta kuo toliau, tuo labiau linksta labai atidžiai sverti išlaidas.

Žodžiu, megapolis ne visiems yra toji vienintelė svajonė ir panacėja. Pasirodo, randasi, ir ne taip jau mažai tokių, kurie grįžta, tarkime, prie praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje klestėjusios, atokesnėse vietovėse įsikūrusių hipių bendruomenių tradicijos. Gelžbetonis ir stiklas buria ne visus, netrūksta tokių, kurie mėgaujasi dangaus platybe ir žolyte.

Šiandien – apie pora nedidelių studijų gyvenimo pavojų ir privalumų mieste bei kaime temomis. Pirma pusė – Amerikos leidinio „Salon“ nestokojanti ironijos publikacija „Miestai mus visus sunaikins“, ir antroji – straipsnis „Naujųjų kaimo gyventojų liudijimai“ iš ispanų dienraščio „La Vangardia“.

Pirma pusė – publikacija „Miestai mus visus sunaikins“ iš leidinio „Salon“

Kažkada, neatmenamais laikais, pasiturintys piliečiai vengė miestų centrų dėl žmonių gausybės ir nešvaros. Tačiau remiantis naujausiu tyrimu, kurio pavadinimas „Priemiesčių pabaiga“, didmiesčiai šiandien išgyvena renesansą, mat yra tapę pakantumo, asimiliacijos, mokslinių inovacijų bei ekonominės raidos vieta, menų centrais bei karjeros galimybių teritorijomis. Pasirodo, miestuose vystosi net ir žemės ūkis.

Vis dėlto esama vienos problemos, kurią linkstama nutylėti vardijant gyvenimo didmiesčiuose privalumus. Pasirodo, stojus pasaulio pabaigai megapoliai taps prasčiausia vieta planetoje. Kokia pasaulinės katastrofos priežastis bebūtų, gamtos resursais nedisponuojantys, nesaugūs, korumpuoti gausiai apgyventi urbanistiniai centrai kris pirmiausia.

Bet kuriam apdairiam žmogui kaip ir sąmokslo teorijų šalininkui žinoma, jog esama pakankamai priežasčių, kurios gali išprovokuoti pasaulio pabaigą. Žmonijos istorija (o dabartiniai planetos reikalai ypač) rodo, kad trečio pasaulinio karo tikimybė nėra jau tokia negalima. Klimato kaitos modeliai piešia vis niūresnius scenarijus. Didelę grėsmę kelia infekcinės ligos, gali suaktyvėti įvairiausių rūšių zombiai, užpulti ateiviai ar net bibliniu stiliumi Žemę paveikti pragaro liepsnos. Jei gyvenate mieste, prasidėjus apokalipsei šansų neturite.

Kadangi galingų klimatinių kataklizmų gausėja, klimato keitimasis apokalipsę galinčių išprovokuoti priežasčių sąraše kyla į viršų. Nors visiškai saugių vietų planetoje nėra, pakrantėse įsikūrę miestai tampa ypač pažeidžiami. Praūžus uraganui „Sendė“ Niujorkas tapo pirmu, bet tikrai ne paskutiniu miestu, kuris atsidūrė po vandeniu. Miestai gali taip pat nukentėti taip nuo sausros ar sūraus jūros vandens antplūdžio. Kita vertus, karai ar klimatiniai kataklizmai tęsis ilgesnį ar trumpesnį laiką, tad esama vilties, kad žmonija spės imtis apsisaugojimo priemonių. O štai infekcinės ligos tokios galimybės nesuteiks. Tankiai apgyventi didmiesčiai yra puiki vieta virusinėms ar zombiais verčiančioms epidemijoms išplisti staigiai.

Filme „Užkrėtimas“ daugelio žmonių mirties priežastis buvo kiaulių karštinė, Margaretos Etvood knygoje „Oriksas ir vištelės“ pasakojamas siužetas, kaip visą žmoniją, išskyrus vieną jos atstovą, sunaikino galingas genetinis virusas. Tapsmas zombiais bei į juos panašiais padarais taip pat priskirtinas infekcinių ligų kategorijai. Tankiai apgyventoms vietovėms užkrato pavojus gresia pirmiausia, šia prasme ypa pamokantis atrodo filmas „Vaikščiojantys numirėliai“ bei kitos panašios juostos ar Justino Cronino knyga „Išsigimimas“.

Pagaliau pasaulio pabaigą gali lemti Aukščiausiojo veiksmai. Pirmame rašytiniame apokalipsės liudijime pasakojama, kaip buvo sunaikinti miestai Sodoma ir Gomora. Jie nušluoti nuo Žemės paviršiaus po to, kai grupė žmonių mėgino išprievartauti Loto namuose apsistojusius vyrus. Saethas Rogenas savo apokalipsės versijoje filme „Pasaulio pabaiga“ nurodė, kad daugiausia godžių, pasipūtusių ir egoistiškų netikėlių galima sutikti Los Andžele.

Net ir pirmą apokalipsės smūgį atlaikiusių miestelėnų laukia nepavydėtina lemtis, nes sandėlių trūkumas tankiai apgyventose vietose didina tikimybę, kad išlikusiesiems teks kliautis tuo, ką bus sukaupę savo spintose ir spintelėse. Serijale „Laukiant pasaulio pabaigos“ tai tapo gaisrininko mirties priežastimi, mat jam nepavyko apsirūpinti reikiamu maisto produktų bei vandens kiekiu, taip pat nesugebėjimu jų gauti jų barteriniais manais už alkoholį ir tabaką.

Iškyla taip pat gynybos problema. Ištikus pasaulio pabaigai labai pageidautina turėti savo pusėje ginkluotą kaimyną, nes gatvėse vyraus sumaištis ir nusikaltimai, apie ką įtikinamai byloja filmas „Ieškau draugo pasaulio pabaigai“; arba vėlgi, gali tekti atsilaikyti prieš zombius. Bus sudėtinga judėti iš vienos vietos į kitą. Epidemijų ar potvynių atvejais, gatves užplūdus vaikščiojantiems numirėliams jus visur tykos pavojai. Jei nežinosite, kaip įveikti netikėtai atsiradusią kliūtį, galite atsidurti spąstuose kaip kad Atlantos šerifas Rikas „Vaikščiojančiuose numirėliuose“ ar į alaus barą mėginantis prasibrauti antiherojus iš juostos „Zombis vardu Shonas“. Todėl, patarimas didmiesčių gyventojams – lagaminus laikykite parengtus, kad spėtumėte pasprukti vos pasirodžius pirmiems pasaulio pabaigos požymiams.

Dabar – antra pusė, straipsnis „Naujųjų kaimo gyventojų liudijimai“ iš dienraščio „La Vangardia“

Chavis tam ryžosi iš meilės, Klara – todėl, kad norėjo gyventi gamtoje, Ancheliui ir Marijai reikėjo permainos gyvenime, o Eva tiesiog buvo kilusi iš kaimo ir mieste neprigijo. Štai keletas atvejų, dėl ko žmonės pasirinko gyventi kaime. Jau keletą metų jie pavieniui ir grupėmis palieka miestus ir kuriasi seniai apleistose vietovėse.

Jie siekia jas atkurti, tačiau tai nebūtinai reiškia problemos sprendimą – į kaimą atvykus net ir keturiems naujakuriams vietos valdžia privalo pasirūpinti, kad jie turėtų elektrą bei vandentiekį, paslaugas, kurių ten anksčiau nebuvo. O vietinio municipaliteto biudžetas paprastai būna labai nedidelis. Ispanijos provincijoje netrūksta mažų municipalinių darinių, daugelis kurių apleisti. Šiuo metu esama aštuonių tūkstančių kaimų, kuriuose gyvena nuo vieno iki dešimties gyventojų, dar trys tūkstančiai yra visiškai apleisti.

Barseloną į kaimo trobą Žironos apylinkėse kartu su grupe bendraminčių iškeitusi žurnalistė Marta sako esanti laiminga ir dabartinę savo gyvenimo kokybę vertinanti labai aukštai. Pasak jos, žmonės dažnai galvoja, esą jie dabar atskirti nuo pasaulio, bet jau dvejus metus kaime gyvenanti grupė jaučiasi kuo puikiausiai. Iš dabartinės gyvenamosios vietos žurnalistė pasiuntė porą reportažų vienam Europos Komisijos remiamam projektui, skrido į Paryžių, Londoną, porą dienų tvarkė reikalus Barselonoje ir vėl grįžo į dabartinius namus. Beje, troboje Žironios apylinkėse įsikūrusi grupė didėja. Pradedant 1998-aisiais, kai pradėta fiksuoti tokia statistika, daugiau kaip 100 tūkstančių asmenų persikėlė į municipalitetus, kuriuose gyvena mažiau nei 10 tūkstančių žmonių.

Iki pastarojo meto žemės ūkis, amatai ar apsisprendimas jungtis prie hipių bendruomenės atrodė vienintelės išgyvenimo kaime galimybės. Bet tobulėjant informacinėms technologijoms gyventi toli nuo miestų sumaišties gali sau leisti architektai, dizaineriai, advokatai, žurnalistai, rašytojai, tai yra žmonės, kurie gali užsiimti savo veikla bet kur. Reikia tik patikimo interneto. 2004-aisiais įsteigtos organizacijos „Apkabink Žemę“ koordinatorė Eva Maria Gonzalez sako, kad randasi vis daugiau klestinčių šiuolaikinių veiklos formų, ir tai skatina kaimo vietovių raidą. Be abejo, Ispaniją kamuojanti krizė kaime irgi jaučiama, bet miestuose situacija daug prastesnė. Priežastis paprasta – kaimo vietovėse viskas dvigubai pigiau negu miestuose.

Vis dėlto tai nereiškia, kad atokiose vietovėse galima gyventi už dyką. Į mažą kaimelį iš Barselonos apylinkių persikėlę rinkodaros specialistai sutuoktiniai Anchelis ir Marija sako, kad nors kaime paprasčiau nei mieste, jie turėjo toliau dirbti reklamoje, rengti sveikai mitybai, asmenybės vystymuisi skirtus interneto dienoraščius. Sėkmingai savo veiklą vystančių ir sugebančių apsirūpinti naujųjų kaimiečių nėra daug. Organizacija „Apkabink Žemę“ be viso kito konsultuoja pasiryžusius kraustytis į kaimą, kad šie naujoje aplinkoje neprapultų, pasak koordinatorės E.M. Gonzalez, norinčių pasitarti skaičius nuolat auga, šiuo metu organizacija jau yra patenkinusi devynis tūkstančius paraiškų.

Viena tokias konsultacijas gavusių, gyvenusi Londone, Madride, Bilbao ir dirbusi marketologe bei konsultante Itciar galų gale viską metė ir apsigyveno kaimelyje, kur atidarė nedidelę konservus iš natūralių produktų gaminančią įmonę. Pastaroji veikia dešimt metų, bet iš jos gautų pajamų gyvenimui neužtenka, todėl Itciar organizuoja mokymus ir dirba 1600 metrų aukštyje veikiančiame sezoniniame viešbutyje. Dauguma kaimuose įsikuriančių žmonių siekia buvimo gamtoje ir ramybės. Pasak su iš Niujorko kilusia žmona, pagal išsilavinimą antropologe Jennifer ir dviem vaikučiais Katalonijos kaime įsikūrusio, anksčiau Barselonoje gyvenusio scenaristo Chavio, pabudęs rytą jis girdi tik paukščių balsus ir vėją, o jo vaikai gali žaisti nesibaimindami mašinų. Beje, tai žmona pasiūlė keltis gyventi į kaimą. Šeima uždirba gyvenimui derindama scenarijų rašymą, anglų kalbos mokymą ir alyvuogių aliejaus gamybą.

„Dukrele, ką tu ten veiksi?“ – susirūpino mama, kai Itciar jai pranešė metanti darbą Bilbao ir vykstanti gyventi į kaimą. Dabar moteris sako, jog tai buvo vienas geriausių jos sprendimų gyvenime, nors iš pradžių paprasta nebuvo – ne visada veikdavo telefonas, nebuvo interneto, teko keisti kai kuriuos miestietiškus įpročius. Vis dėlto viską atperka buvimas gamtoje, ir dabar Itciar vyksta į miestą pasimatyti su artimaisiais ir draugais papasakoti jiems, kad visavertiškas yra ir nuosaikus, neskubus gyvenimas.”

Laidą remia UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“