Lapkričio 17 d. „Žinių radijo“ eteryje transliuotos „Dvi pusės“ laidos tema – Nykstanti riba tarp informacijos ir propagandos. Šią užsienio spaudą apžvelgiančią laidą rengia ir veda žurnalistas Arūnas Spraunius. Pirma pusė – italų semiotiko bei rašytojo Umberto Eco pastabos „Purvo staklės“ iš dienraščio „L’Espresso“, ir antroji – žurnalo „Time“ publikacija „Amerika pralaimi karą interneto socialiniuose tinkluose“. Laidos rėmėjas UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“, laidos įrašą galite išklausyti čia. Taip pat siūlome susipažinti su laidos turiniu tekstine išraiška.
Jei paranojiškai laikytis chronologijos, pačioje pradžioje, be abejo, buvo žodis. Tik gerokai vėliau jis kaip ir bet kas gyvenime perėjo įvairias raidos fazes perrašymo, spausdinimo, pardavimo bei pirkimo arba atvirkščiai – draudimo pirkti bei parduoti – pavidalais. Draudimai Europoje iš pradžių suklestėjo 16 amžiuje įsivažiavus kontrreformacijai, kuomet paskelbtas inkvizicijos sudarytas „Uždraustų knygų sąrašas“, draudimams deramą vaidmenį skyrė ir 20 amžiaus totalitarizmai. Tokiu būdu, greta kitų universalių žmogaus saviraiškų, žodžio laisvė irgi išgyveno ilgą ir nebūtinai paprastą evoliuciją.
Naujaisiais laikais kalbėti apie kokius nors suvaržymus tiesiog naivu – tai, kas dabar vyksta, galima apibūdinti ir verbaliniu hiphopu. Informacija valdo ir valdo beatodairiškai, jau tokiu mastu, kad „Playboy“ savininkai nuo kitų metų kovo nusprendė visiškai atsisakyti apsinuoginusių gražuolių nuotraukų žurnalo puslapiuose. Ir pasak iniciatyvai pritarusio jo steigėjo 89-erių sulaukusio Hugho Heffnerio, internetas nuogybę siūlo visiems, kas tik netingi, todėl ji prarado aktualumą, taigi ir pornografiniai žurnalai komerciškai nebeapsimoka. Tokia štai dialektikos pergalė.
Žodžių frontuose vyksta kažkas panašaus arba dar įdomiau. Kuomet ponas Vladimiras Putinas nenuilsdamas kartojo, kad rusų kariškių Kryme nėra, tai reiškė, jog jis asmeniškai atidavė įsakymą aneksuoti pusiasalį. Kai dabar jis informuoja, jog Rusija bimbarduoja „Islamo valstybę“, tą dera suprasti, kad rusai atakuoja bet ką, kas mėgina nuversti Sirijos diktatorių Basharą al Assadą. Štai tokie pasigėrėtini geopolitinės retorikos šizofrenijos pavyzdėliai. Uodega vizgina šunį, anot žinomo kinematografinio siužeto.
Žodžių tiek daug, kad kiekis grasina emocinei savijautai. Net griežtame Izraelyje pradėta svarstyti, jog nesaikingi naujienų reportažai, iki isterijos išaugusi interneto žiniasklaidos konkurencija (maždaug, kas spės pirmas pranešti apie teroro aktą) augina įtampą bei skatina paniką daug didesniu mastu negu reikalauja situacija. Be abejo, kiekvieno smurto atveju kvailoka iš visų reikalauti geležinės savitvardos, vis dėlto irgi faktas, kad žodžiai gali žeisti ypač skaudžiai.
Gal todėl internete siautėjantiems semantinio purvo pylėjams troliams jau imami priešpastatyti elfai, kurie interneto socialiniuose tinkluose iš pat pradžių ir nepaisydami nieko vadovaujasi pagarba pašnekovui. Aišku, gležnoka tai kultūra, ypač iš totalitarizmo išsivadavusiose teritorijose, vis dėlto ir tokios jau esama, juo labiau kad Varviko universiteto mokslininkai išanalizavę 2 tūkstančių amerikiečių moksleivių bendravimą jau ir matematinio modeliavimo dėka yra įrodę, jog komunikavimas su pagiežingais piliečiais skatina depresiją. Esama ir dar vieno varianto – neapsikęsdami su informacinio purvo srautais tokie leidiniai kaip „Bloomberg“ ar „The Daily Beast“ apskritai panaikino interneto komentarų skiltis kažkuriam laikui.
Šiandien – apie neįtikėtinai margą informavimo galimybių „bukietą“ poindustriniame pasaulyje. Pirma pusė – italų semiotiko bei rašytojo Umberto Ecko pastabos „Purvo staklės“ iš dienraščio „L’Espresso“, ir antroji – žurnalo „Time“ publikacija „Amerika pralaimi karą interneto socialiniuose tinkluose“.
Pirma pusė –U. Ecko straipsnis „Purvo staklės“ iš „L’Espresso“.
Mane aplankė keletas ispanų žurnalistų, pageidavusių pasikalbėti apie purvo stakles. Jie manė, jog šį išsireiškimą supranta, nors patys jo ir nenaudoja. Vis dėlto kuomet atvykusieji pateikė keletą šią sąvoką apibūdinančių pavyzdžių, pagalvojau, kad jų supratimas, jei ne klaidingas, tai tikrai pernelyg platus. Ispanai pateikė žurnalistų darbo su buvusiu graikų finansų ministru Yaniu Varufakiu pavyzdį. Elegantiškai apsirengęs ministras su žmona žiniasklaidoje buvo pristatomas puošniame name už gėrybėmis apkrauto pietų stalo. Publikacijos insinuacija akivaizdi: štai kaip gyvena tipiškas kairiųjų atstovas, kol jo šalis Graikija kenčia nuo krizės.
Vis dėlto įsižiūrėjus atidžiau, šie namai nėra jokie rūmai, ypač įvertinant aplinkybę, kad Y. Varufakis dirbo profesoriumi Amerikoje ir tikrai nėra skurdžius. Gi gėrybės ant pietų stalo yra tipiški graikiškos virtuvės patiekalai, irgi nieko ypatingo – jokių omarų, ikrų ar ko panašaus.
Žodžiu, aptariamos publikacijos atveju kalbama apie piktavališką insinuaciją, panašią į žinomą atvejį, kuomet kairioji italų spauda užfiksavo Italijos krikščionių demokratų partijos atstovą, kai jis kėlė prie burnos didelę šakutę su spaghetti. Šis vis dėlto įprastas momentas išprovokavo diskusijas apie gobšuolius jo partijoje. Aišku, tik blogiau pačiam Y. Varufakiui, kad vedamas tuštybės pasidavė provokacijai, vis dėlto jo atvejis tėra nedidelė kiaulystė, bet ne purvas.
Manau, jog apie purvo stakles galima kalbėti tuo atveju, kai pasirodė užuominos apie katalikiškos mokyklos direktoriaus homoseksualumą. Žinia keltų juoką, jei kalbėtume apie ją paskleidusio dienraščio vadovą, bet religinėje aplinkoje tai neabejotinai turi kitokių pasekmių.
Taigi ar verta kalbėti apie purvo stakles, jei kas nors kaltinamas dalykais, su kuriais neturi nieko bendro? Sakyčiau, itališka technika šia prasme gerokai subtilesnė: maža naudos ką nors apkaltinti prievarta prieš šešiolikmetę giminaitę, kai vėliau paaiškėja, jog tai netiesa. Užtat parašyti, kad kažkas pastebėtas kine su šešiolikmete giminaite – visai kas kita, ypač jei tai tiesa. Be abejo, nėra nieko smerktino nusivesti nepilnametę giminaitę į kiną, vis dėlto toks poelgis daugelio sąmonėje gali pasėti visokių įtarimų. Kodėl būtent su giminaite ir būtent į kiną, o kokį filmą jie žiūrėjo, gal jis buvo net labai iššaukiančio turinio?
Ar pamenate istoriją su teisėju, kuris buvo pastebėtas sėdintis ant suolelio bei rūkantis cigaretę po cigaretės ir apsiavęs turkio kojinėmis? Žmogus nedarė nieko smerktino, vis dėlto atrodė kaip dykinėtojas, o juk tuo metu galbūt turėjo sėdėti biure ir nagrinėti krūvas dokumentų. O dar apsirengęs kaip koks gėlių vaikas, gal namuose net rūko marihuaną? Štai kur tikra purvo staklių technika: parodyti kažką visiškai atitinkančio tikrovę, bet apgaulingame kontekste, kurį tie, kam to reikia, supras tinkamai.
Šiame kontekste tinka aptarti ir popiežiaus Pranciškaus smegenų auglio istoriją. Ar sensacinga būtų informacija apie popiežiaus kepenų cirozę arba, neduok dieve, kad jam aptiktas piktybinis kepenų auglys? Akivaizdu, ne. Tokia žinia sukeltų simpatijų bangą, ir kiekvienas popiežiaus ištartas žodis, net iš ligos patalo, įgyto nemenką svorį ir būtų jaudinamai vertinamas. Smegenų auglio atveju viskas keičiasi. Kuris smegenų centras pažeistas? Ar ryt popiežiaus pareiškimų nepaveiks pasikeitimai jo galvos smegenyse?
Net jei žinia melaginga, bet patiklių žurnalistų platinama kaip gryniausia tiesa, tai panašu į purvo stakles. Dar blogiau, kai tai tiesa, ir jei jau paskleista, vadinasi, nuo jos išplatinimo akimirkos kiekvienas popiežiaus ištartas žodis nebeatrodys patikimai. Tai iš tiesų meistriškas ėjimas. Todėl tikriausiai derėjo ispanams pasakyti, kad tik mes, italai, pajėgūs meistrauti tikras purvo stakles.
Dabar – antra pusė, „Time“ publikacija „Amerika pralaimi karą interneto socialiniuose tinkluose“.
Žiniose dažnai kalbama apie kibernetinį saugumą, bet mūsų dėmesys labiau sutelktas į intelektinės nuosavybės klausimus bei kibernetinius įsilaužimus. Nepalyginamai rečiau primenama, kad interneto socialiniuose tinkluose daug didesniu mastu nei anksčiau skleidžiama propaganda ir melas, atakos prieš teisingą informaciją grasina demokratijai bei laisvai spaudai.
Amerikoje neseniai baigtas vykdyti 50 milijonų dolerių vertės projektas „Interneto socialiniai tinklai strateginės komunikacijos sistemoje“, kurio metu paskelbta 200 straipsnių apie šių tinklų veikimą. Vykdant projektą išsiaiškinta, jog kalbos apie nevaržomą spaudos laisvę tėra dėmesį nukreipiantis manevras. Kaip pareiškė Rusijos tarptautinės naujienų agentūros „Rusia Today“ generalinis direktorius Dmitrijus Kiseliovas, objektyvumas esą tėra Vakarų primestas mitas, todėl geriausia strategija – atakuoti prasmę.
Propaganda daugelį amžių vaidino svarbų vaidmenį tarptautiniuose santykiuose ir ne visada turėjo neigiamą konotaciją. Popiežius Grigalius 15-asis 1622 metais įsteigė Tikėjimo propagandos kongregaciją, kuri turėjo prižiūrėti misionierių veiklą Naujajame pasaulyje bei kitose vietose, kad šie skatintų ganomuosius sekti „teisinga“ religija. Daugelio ryšių su visuomene industrijos kūrėju laikomas Edwardas Bernaysas nurodė, kad manipuliavimas publikos įpročiais bei skoniais yra svarbi demokratinės visuomenės gyvenimo dalis.
Deja, Jungtinės Valstijos nesugeba efektyviai išnaudoti interneto tinklų privalumų iš dalies dėl inertiškos politikos bei pasenusių įstatymų. Amerikos vyriausybė nepajėgi apginti piliečių nuo neregėtus mastus pasiekusio manipuliavimo, kurio griebiasi jokių etinių bei moralinių ribų nepripažįstančios politinės grupės, valstybės bei kitos jėgos.
2006-ųjų kovą Amerikos specialios paskirties batalionas susikovė su mirties eskadronų praktiką taikiusia „Dzhaish al-Mahdi“ grupuote, nušovė keliolika jos smogikų, 17 paėmė į nelaisvę bei išlaisvino stipriai sumuštą įkaitą. Viskas atrodė kaip sėkminga operacija, neskaitant to, kad kol kariai maždaug valandą keliavo į bazę, smogikai grįžo į mūšio lauką, sukrovė užmuštųjų kūnus taip, tarsi jie būtų nužudyti melsdamiesi ir sudėjo šiuos vaizdus į internetą su komentarais anglų bei arabų kalbomis. Taigi, operaciją prieš teroristus pristatė kaip kruviną nusikaltimą.
Amerikiečiai mūšį filmavo ir galėjo įrodyti, kad viskas vyko ne taip, kaip įvykius pateikė teroristai, vis dėlto tik praėjus 3 dienoms kariškiai pamėgino pateikti savo versiją žiniasklaidai, kai buvo per vėlu, žala reputacijai jau padaryta. Dar blogiau tai, kad dar ir pradėtas 30 dienų trukęs tyrimas, kurio metu batalionas buvo neveiksnus. Tai puikus pavyzdys, kaip pakenkti priešininkui, kurio mūšio lauke įveikti neišeina. Interneto socialiniai tinklais atveria mūsų priešams neribotą priėjimą prie auditorijos bet kurioje planetos vietoje, ir Amerika praranda karinį bei politinį konkurencingumą.
Projektas „Interneto socialiniai tinklai strateginės komunikacijos sistemoje“ atskleidė, jog priešintis manipuliavimui ir apginti laisvą spaudą galima. Pavyzdžiui, taikant melagingą informaciją į interneto tinklus siuntinėjančias automatines programas aptinkančias technologijas. Bet šis projektas – vienkartinė akcija, į kurią investuotus 50 milijonų dolerių dera vertinti lyginant, tarkime, su propagandinio naujienų kanalo „Russia Today“ 300 milijonų siekiančiu ir, beje, nuolat augančiu metiniu biudžetu. Ypač prastai, kad mūsų priešai nesivaržydami prieš mus naudoja mūsų pačių technologijas, gi mums gynybos tikslais jų išnaudoti neleidžiama.