O juk paslapties sąvoka nūnai irgi įgyja naujų atspalvių. Pasaulis greitai priprato prie „Wikileaks“, kuri šių metų pradžioje įsigudrino gauti šešėline centrine žvalgybos valdyba vadinamos privačios žvalgybos organizacijos „Stratfor“ konfidencialią interneto korespondenciją.

Per tarptautinę žiniasklaidą ką tik nubangavusi istorija apie paslaptingas popiežiaus Benedikto XVI popierių klajones Vatikane spėriai gavo „Vatileaks“ pavadinimą. Jei yra „Wikileaks“, tebūnie ir „Vatileaks“. Tegyvuoja naujos sąvokos, juk nujaučiame, kad jos – neilgam, iki naujos skambios istorijos, skambios paslapties. O kol kas autoritetinga kardinolų komisija Vatikane aiškinasi, kaip nutiko su tais nelemtais į viešumą išplaukusiais konfidencialiais dokumentais. Žiniasklaida jau skelbia, kad įtarimai krito ant italų kardinolo ir Benedikto XVI vyresniojo liokajaus.

Bet šiuolaikinio pasaulio paslaptys ir mįslės neapsiriboja popiežiaus kabinetu, jos daugiabriaunės ir stebėtinai gundančios. Solidų pusantro šimto metų jubiliejų jau apžvelgiamoje ateityje švęs neatpažintų skraidančiųjų objektų stebėjimo vajus. Reiklus žmogaus žvilgsnis ėmė kaip reikiant naršyti danguje po to, kai 1864 m. lapkričio 1 d, grafienė Henrieta Gertrūda Volker, viešėdama Montespertoli vietovėje netoli Florencijos, gal ir tarp kitko žvilgtelėjo dangopi ir išvydo ten baltą kamuolį, kuris po minutės dingo. Specialistų nuomone, tai buvo pirmas Italijos danguje pastebėtas neatpažintas skraidantis objektas. Nuo tada suinteresuoti mūsų žvilgsniai, kai kada pasitelkę išradingus stebėjimo ir vaizdų fiksavimo aparatus, naršo po žydrynę bet kuriuo paros metu, ieškodami ateivių lankymosi Žemėje įrodymų. Tam reikalui turime ištisą mokslą, kurio vardas ufologija. Turine planuojamas seminaras, kuriame Italijos paskutinių 150 m. istorija bus apžvelgiama būtent iš ufologijos pozicijų.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ateivių dairomasi ne tik danguje. Britų bulvarinis dienraštis „Daily Mail“ neseniai informavo apie pietvakarių Prancūzijoje po kalnu esantį „ateivių garažą“. Garažas įrengtas taip kvalifikuotai, kad yra viena iš vos kelių vietų Žemėje, kuri išliks per pasaulio pabaigą. Kaip žinoma iš indėnų majų kalendoriaus, pastaroji mus eilinį kartą ištiks šių metų gruodžio 21 d. Ateiviai apdairiai suskubo pasirengti pirmi, bet juk tam jie ir ateiviai, kad rodytų žmonijai pavyzdį.

Kol kas į kalno papėdėje įsikūrusį kaimelį plūsta smalsuoliai iš viso pasaulio. Ne be pagrindo – pavyzdžiui, ketvirtis britų apklausiami tvirtino asmeniškai regėję paranormalius reiškinius, o trečdalis pareiškė, kad tikėjimais vaiduokliais ir ateiviais sudaro jų pasaulėžiūros pagrindą. Didžiajai Britanijai pagaliau išslaptinus informaciją apie savo piliečių susitikimus su ateiviais sužinojome, kad vienas žvejys buvęs jų pagrobtas, bet, atsižvelgdami į garbų žmogaus amžių, šie jį paleidę.

Politiniai sąmokslai, ateivių kėslai, „Zeitgeist“, viena po kitos žmoniją ištinkančios pasaulio pabaigos, depiliacijos ir masažo paslaptys – nepaprastai turiningas yra paslapčių pasaulis aplink mus ir mumyse. Šiandien – apie jas.

Pirmoji pusė – straipsnis „Vatikanas, dingusio interneto įsilaužėlio paslaptis“ iš italų dienraščio „La Repubblica“

„Prieš kurį laiką dingo buvęs interneto įsilaužėlis, kurį Vatikanas buvo pasamdęs dirbti pagrindiniu kompiuterininku. Jį vadino popiežiaus inžinieriumi, kuris turėjo raktus nuo visų Vatikano paslapčių. Jis žinojo visus Šventojo Sosto kompiuterių sistemos kodus, taip pat daugybę paslapčių, tarp kurių buvo ir tos, kurios susijusios su skandalinga vieša konfidencialių Vatikano dokumentų publikacija. Kompiuterininkas dingo be jokių pėdsakų.

Kalbama apie jauną 36 m. interneto įsilaužėlį, kuris sukūrė apsaugos sistemą popiežiaus rūmų rūsyje įrengtam šiuolaikiniam kompiuterių centrui. Vatikane kalbama, kad šis unikalus žmogus panorėjęs gali vėl įsilaužti į šią sistemą ir išgauti labai vertingą informaciją. Vis dėlto kas nutiko žmogui, kurio vardo nežinojo net daugelis dirbančių šventuosiuose rūmuose?

Jo istorija yra viena labiausiai saugomų Vatikano paslapčių. Kadaise šis žmogus įsilaužė į Šventojo  Sosto kompiuterių tinklą, bet buvo gana greitai išaiškintas. Vis dėlto užuot nubaudęs Vatikanas jį priėmė į tarnybą. Laikui bėgant kompiuterių specialistui patikėjo delikačią užduotį – Šventojo Sosto kompiuterių sistemos apsaugą. Ekspertų teigimu, ji lygintina, o gal ir pranoksta analogiškas Amerikos specialiųjų tarnybų sistemas.

Šiandien tik šis inžinierius gali įsigauti į Vatikano kompiuterių tinklą, nes žino įėjimo į duomenų bazes slaptažodžius. Jis pats tas duomenų bazes kūrė. Teoriškai šiam kompiuterininkui gali būti žinomi visi kontaktai ir vidiniai interneto adresai, Vatikano banko šifrų kodai, galbūt net ir Šventojo Sosto korespondenciją tvarkančių žmonių paslaptys.

Manoma, kad artimiausiam popiežiaus Benedikto XVI ratui priklausęs inžinierius prasidėjus „Vatileaks“ skandalui nebepasitiki tais, kurie jam patikėjo Vatikano kompiuterių sistemos priežiūrą. Jis linkęs laikytis atokiai nuo istorijos, kuri laikui bėgant dar labiau įsisiūbuoja. Šis detektyvinis siužetas atvėrė dar vieną konfidencialių popiežiaus dokumentų publikavimo skandalo paslaptį.“

Antroji pusė – straipsnis „Neatpažinta skraidanti grėsmė“ iš Amerikos laikraščio „The International Herald Tribune“

„2006 m. lapkričio 7 d. popietę Čikagos oro uosto lakūnai ir antžeminių tarnybų darbuotojai stebėjo į diską panašų skraidantį objektą, kuris keletą minučių buvo pakibęs virš lėktuvų kilimo ir nusileidimo tako. Kadangi radaras jokių ženklų nerodė, Federalinė civilinės aviacijos tarnyba tyrimo nesiėmė. Bet radaras negali aptikti visų įmanomų aparatų. Tarkime, jis neaptinka lėktuvų, kurie pagaminti pagal vadinamąją „Stels“ technologiją. Daugelis radarų filtruoja informaciją, kuri neatitinka įprastų lėktuvų charakteristikų. Taigi kažin ar vertėjo ignoruoti informaciją, kurią patvirtino net keli liudininkai.

Sveikas skepsis dėl nežemiškos kilmės kosmoso keliautojų daugelį žmonių verčia be ilgų svarstymų atmesti informaciją apie neatpažintus skraidančius objektus. Jungtinėse Valstijose toks požiūris lėmė pernelyg didelį pasitikėjimą radiolokaciniais duomenimis ir visišką abejingumą informacijai apie nežinomos kilmės skraidančius aparatus. Bet tokiu ignoravimu gali pasinaudoti teroristai ir tie, kurie siekia šnipinėti Ameriką.

Jungtinių Valstijų valdžia liovėsi tirti neatpažintų skraidančių objektų stebėjimo atvejus po 1969 m., kai Amerikos karinės oro pajėgos baigė projektą „Žydroji knyga“. Tai buvo mėginimas iš mokslo pozicijų aiškintis visus neatpažintų skraidančių objektų pasirodymus, siekiant suprasti, ar gali jie kelti grėsmę valstybės saugumui. Skirtingai nuo Jungtinių Valstijų, Didžioji Britanija ir Prancūzija tęsia tokių objektų stebėjimą, mat nerimauja, kad kai kurie iš jų gali būti britų ir prancūzų oro erdvę šnipinėjimo tikslais pažeidžiantys užsienio kariniai lėktuvai.

Didžioji dalis britų atliktų tyrimų neatpažintų skraidančių objektų pasirodymus aiškina paprastai – tai arba skraidančiais aparatais palaikytos žvaigždės ir planetos, arba Žemės palydovai ir meteoritai. Vis dėlto kai kurie atvejai kelia susirūpinimą. Tarkime, 1980 m. gruodžio 26 d. keletas liudininkų Didžiojoje Britanijoje dislokuotoje amerikiečių karinėje bazėje pranešė, kad matė nusileidusį neatpažintą skraidantį objektą. Ištyrus vietą, atrasti įspaudai grunte, o radiacija vietovėje buvo reikšmingai išaugusi.

1993 m. kovo pabaigoje britai stebėjo ištisą neatpažintų skraidančių objektų antplūdį. Vienas  liudininkas pasakojo apie trikampį skraidantį aparatą, kuris lėtai praskrido virš karinių oro pajėgų bazės, o paskui staigiai pagreitėjo ir akimirksniu dingo už horizonto. 2007 m. balandžio 23 d. keleivinio lėktuvo pilotas ir keletas keleivių pranešė apie pasirodžiusį skraidantį objektą netoli Normandų salų. Pasak piloto, aparatas galėjo būti mylios pločio. Būta atvejų, kai neatpažinti skraidantys objektai vos nesusidurdavo su lėktuvais.

Jungtinėms Valstijoms kyla ne mažiau pavojų nei Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai, todėl Amerika turėtų atnaujinti neatpažintų skraidančių objektų pasirodymų stebėjimus. Tai nereiškia, kad šalis iškart turi patikėti, jog maži žali žmogeliukai iš tiesų egzistuoja. Tereikia pripažinti galimybę, kad vien radaru ne visada galima nustatyti, ko ten, danguje, esama.“

Laida „Dvi pusės“ – pirmadienį 11.47 val.. Laida kartojama 16.47 val.  Laidą pristato bendrovė „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“.