Gegužės 11 d. „Žinių radijo“ eteryje transliuotos „Dvi pusės“ laidos tema – Priešiškumo pasekmės ir pralaimėjusiųjų išmintis. Šią užsienio spaudą apžvelgiančią laidą rengia ir veda žurnalistas Arūnas Spraunius. Laidos rėmėjas UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“, siūlome susipažinti su laidos turiniu tekstine išraiška.
Kadangi laida vis viena komentuojanti, ne nuodėmė aptarimo pretekstu pasirinkti jau nutikusį faktą. Kreipkimės į aktualiąją politiką, datą, kurios kontekstą tinkamai apibrėžė Lenkijos prezidentas Bronislavas Komorovskis: prieš 70 metų Europa minėjo karo pabaigą, bet ne visiems ji atnešė laisvę. Dabartinis karinis konfliktas Senajame Žemyne sukėlė visiems tikrą šoką.
Deja, konfliktas žymėjo ir pergalės prieš nacizmą jubiliejaus renginius – Vakarų lyderiai atsisakė stebėti rusų karinės technikos demonstraciją Maskvoje, tad Kremliaus šeimininkas paradą žiūrėjo su Zimbabvės ar Vietnamo prezidentais, ir tai tikras egzistencinis nesusipratimas – pastarieji su milijonus gyvybių nusinešusiu karu neturi nieko bendra. Artėjant pergalės 2-ajame pasauliniame kare paminėjimo dienai rusai vis giliau niro į patriotinį absurdą, pergalės dienos simbolio Georgijaus juostelės kabinėtos kur tik papuola, įskaitant ir sekso prekių parduotuvių kainynus.
Europos lyderiai pagerbė žuvusius gegužės 8-ąją Vesterplatėje, kur buvo iššauti pirmieji karo šūviai. Dieną prieš tai Gdanske vykusioje diskusijoje „Europos integracija kaip 2-ojo pasaulinio karo pamoka“ Ukrainos prezidentas Petro Porošenka padėkojo ES šalių lyderiams, kurie atsisakė vykti žiūrėti karinio parado Maskvoje. Pasak pono P. Porošenkos, jei Europa nepalaikys Ukrainos, išduos pati save, o ir taika Senajame Žemyne bus labai netvirta. Europos Komisijos pirmininkas Donaldas Tuskas pažymėjo, jog europietiškose diskusijose pastaruoju metu vis dažnesnė karo, mirties bei kraujo tema ir nebeįmanoma atspėti, ko galima tikėtis ateityje. Tiesa, EK vadovas vis dėlto tikisi, jog Senasis Žemynas ras savyje galių elgtis kitaip nei prieš 2-ąjį pasaulinį karą.
Taigi paminėjimas karo nuojautos sąlygomis. Tiesą sakant, įspūdis toks, kad Senajame Žemyne paslėpta forma jis jau vyksta. Juk ne iš gero gyvenimo NATO mokymuose Estijoje, Lietuvoje bei Norvegijoje dalyvavo augiau kaip 21 tūkstantis kariškių, britai Baltijos šalių gynybos stiprinimui į Estiją atsiuntė keturis Karališkųjų oro pajėgų naikintuvus, dabar dangų virš rytų Baltijos su jais prižiūri Belgijos, Norvegijos ir Italijos kariniai lėktuvai. Rytų Europos gynybai planuojama aktyvuoti Aljanso greitojo regavimo pajėgas, Amerikos instruktoriai apmoko karo sąlygomis seniausiai priverstos gyventi Ukrainos kariškius.
Jei tai – ne karo stovis, tai kas tai? Vokiečių žurnalas „Focus“ gegužės 6-ąją tiesiai šviesiai konstatavo, jog Šaltasis karas Baltijos jūroje jau siautėja dėl Rusijos pastarųjų savaičių provokacijų, pavyzdžiui, povandeninio laivo pasirodymo prie Suomijos krantų arba dviejų karinių laivų bei vieno povandeninio laivo priartėjimo prie Latvijos teritorinių vandenų. Juk iškalbinga, kad dėl suprantamų priežasčių per visą pokarinę istoriją labai santūri buvusi Vokietija dabar stengiasi dalyvauti praktiškai visose karinėse pratybose.
Šiandien apie vertybines ir geopolitines priešiškumo pasekmes. Pirma pusė – interneto dienraštyje „Grani“ paskelbtas Ukrainos publicisto Vitalijaus Portnikovo tekstas „Ar rusai nori“, ir antroji – publikacija „1945-ųjų gegužės 8-oji vokiečiams – košmaro ir palengvėjimo diena“ iš „Deutsche Welle“.
Pirma pusė – publicisto V. Portnikovo tekstas „Ar rusai nori“.
Kiekvieną kartą, kai rengdamasi paradui Maskvos raudonojoje aikštėje pasirodo karinė technika, atrodytų, ir pati istorija puola į neviltį stebėdama šį košmarišką vyksmą. Vieno iš baisiausių žmonijos istorijoje karų pabaigos jubiliejaus minėjimai virsta nykių politinių bei techninių anekdotų rinkiniu. Artėjant ir šiam paradui pirmiausia spėliota, kodėl iš tiesų į Maskvą ta proga neatvyko galvažudys iš Pchenjano – pabijojo palikti šiaurės korėjiečius be priežiūros ar įsižeidė dėl nepakankamo dėmesio savo asmeniui? Per parado repeticiją užgesęs naujausias „Uralvagono“ tankas pats sugebėjo palikti Raudonąją aikštę ar buvo išgabentas? Žygiuos per paradą karo veiksmuose Ukrainos rytuose dalyvavę daliniai, ar vis dėlto bus pasitenkinta kariškiais, kurie nebuvo siųsti kariauti prieš kažkada brolišką šalį?
Ką visa tai turi bendro su pergale kare? Akivaizdu, nieko. Tai sietina tik su pralaimėjimu. Nes nemokėjimas padaryti tinkamų išvadų iš milijonus gyvybių nusinešusių žudynių, sugriautų miestų, suluošintų likimų, įvykių, kelias kartas pavertusių priešiškumo įkaitėmis, iš tiesų yra pralaimėjimas. Net sovietiniais metais karą pergyvenę žmonės gebėjo savarankiškai daryti išvadas, kurias apibendrino žinoma frazė „kad tik nebūtų karo“. Poeto Jevgenijaus Jevtušenkos žodžiai „Ar nori rusai karo?“ buvo poetinis frazės „kad tik nebūtų karo“ apibendrinimas.
Praėjus dešimtmečiams, kai pergyvenusių tikrą, ne televizinį karą liko ne taip ir daug, paaiškėjo, jog rusai karo nori. Visuomenė nebesipriešina valdžios militaristinei propagandai net išgyvenimo instinkto lygmenyje. Pergalė 2-ajame pasauliniame kare dabartinį Kremliaus režimą palaikančių rusų vertinama ne kaip tvirtos taikos užtikrinimo garantas, bet pagrindas revanšui, kuris, jei prireiks, bus pasiektas ir karinėmis priemonėmis. Savo vaikams taikų gyvenimą siekusių pelnyti laimėtojų palikuonys pasirodė esą pralaimėjusių nacionalsocialistų ideologijos perėmėjai.
Šiųmetinio parado Raudonojoje aikštėje esmę iš tiesų geriausiai atskleidė ukrainiečių režisierius Olesis Saninas, kuris susuko nedidelį siužetą apie 97-erių karo veteraną, svajojusį paminėti pergalės 70-metį su tarnybą tėvynei pasirinkusiu anūku Ukrainos karininku. Tačiau šis iki jubiliejaus neišgyveno – krito gindamas tėvynę nuo rusų užpuolikų. Seneliui teko stovėti prie memorialo kritusiems vienam.
O juk koks nors rusų režisierius irgi galėtų nufilmuoti panašų siužetą, tik jame veteranas apverktų anūką samdinį, žuvusį kur nors prie Debalcevo ar Donecko oro uoste. Svarbu ne tai. Galų gale svarbiausia net ne aplinkybė, kad vienas žuvusiųjų būtų grobikas, o kitas – savo tėvynės gynėjas. Šiuo atveju labiausiai svarbi žmogaus gyvybė ir visiškas Rusijos valdžios bei visuomenės abejingumas jai. Šis abejingumas ir verčia kalbėti apie pralaimėjimo neviltį, o ne pergalę.
Būtent pralaimėjimą. Sovietų Sąjunga be jokios abejonės buvo viena iš laimėtojų 2-ajame pasauliniame kare, kuriame teisė į gyvenimą kovėsi su teise žudyti. Vladimiro Putino Rusijai, kaip ir fašistinei Vokietijai, šio karo laimėti neįmanoma jokiomis aplinkybėmis.
Dabar – antra pusė, publikacija „1945-ųjų gegužės 8-oji vokiečiams – košmaro ir palengvėjimo diena“ iš „Deutsche Welle“.
Vokiečiams gegužės 8-oji vis dar yra sudėtingiausia data naujausioje istorijoje. Sudėtingiausia, nes prieštaringa. Nors, atrodytų, visi taškai ant „i“ buvo sudėlioti prieš 30 metų, kuomet tuometinis Vokietijos federacinės respublikos prezidentas Richardas von Weizsäckeris per 2-ojo pasaulinio karo pabaigos 40-mečio minėjimą vienareikšmiškai suformulavo, jog 1945-ųjų gegužės 8-ąją visi buvo išvaduoti nuo žmonijos neapkenčiančios nacionalsocializmo sistemos teroro.
Skirtingai nuo pirmųjų pokarinių dešimtmečių, šiandien 9 iš 10 vokiečių pritaria šiai minčiai. Jei 1945-ųjų gegužės 8-oji buvo išlaisvinimo diena, vokiečiai turėtų ją minėti iškilmingai bei džiaugsmingai kaip ir visi Europos kaimynai. Tačiau net praėjus septyniasdešimtmečiui tai atrodo netinkama. Arba, kaip savo istorinėje kalboje pažymėjo prezidentas R. von Weizsäckeris, vokiečiai šią dieną mini ypatingai, nes yra priversti patys nusistatyti vertinimo kriterijus, ir akivaizdaus vieno vienintelio šiuo atveju nėra.
Vokiečiai šią dieną jaučia kaltę, gedulą, gėdą ir palengvėjimą. Kaltė dėl vokiečių vardu neonacistų padarytų nusikaltimų neišdildoma. Kaltė bei atsakomybė gula ir ant pečių tų, kurie gimė po karo, būtina puoselėti atmintį bei pasirūpinti, jog tai niekada nepasikartotų. Penkis su puse metų vokiečiai karu terorizavo Europą, galų gale jis užgriuvo juos pačius. Todėl privalu gedėti dėl žuvusiųjų per sąjungininkų bombardavimus ar bėgant iš rytinės Vokietijos nuo rusų armijos. Gedėti dėl tūkstančių išprievartautų moterų ir mergaičių, eilinių kareivių, žuvusių nelaisvėje Vakarų zonoje ir Sibiro lageriuose. Būtina užuojauta 12 milijonų vokiečių, kurie po 1945-ųjų gegužės 8-osios buvo išvyti iš gimtųjų vietų. Atminti tą būtina ir svarbu, ši atmintis neturi nieko bendra su žuvusiųjų iš abiejų pusių skaičiaus lyginimo bandymais siekiant švelninti savo kaltę.
Na, ir gėda – dėl to, kad Vokietija nesugebėjo pati išsivaduoti iš nacionalsocializmo maro ir, kad nacistinė vyriausybė veikė iki paskutinės akimirkos, nors galas buvo neišvengiamas. Daugelis iš tų, kurie anksti iškėlė baltą vėliavą ar ėmė ardyti įtvirtinimus, sumokėjo už tai gyvybe. Beprasmiškas visuotinis griovimas – būtent to reikalavo Adolfas Hitleris. Po 1945-ųjų gegužės 8-osios šalyje neliko nė vieno sveiko tilto, sudegusių namų bei sodybų nežinomuose kaimuose suskaičiuoti tiesiog neįmanoma. Šiandien tą suprasti galbūt sunku, bet tai dalis vokiečių istorijos.
Ir, galų gale palengvėjimas bei dėkingumas, kad vokiečiai po nacizmo tamsos gavo naują šansą būti ne okupuota kolonija, bet nepriklausoma valstybe, kuri gali pati lemti savo ateitį. Prancūzija, Didžioji Britanija ir, žinoma, Jungtinės Valstijos labai greitai atvėrė šį kelią: po karo pabaigos praėjus ketveriems metams, 1949-ųjų gegužės 8-ąją, 65 Vakarų Vokietijos bundestago deputatai balsavo už pokarinę konstituciją. 1990-aisiais ir Sovietų Sąjunga sutiko su jos galiojimu visoje Vokietijoje.
1945-ųjų gegužės 8-ąją tik labai maža dalis vokiečių vertino kaip išlaisvinimą, absoliuti dauguma mėgino tiesiog kažkaip išgyventi. Vis dėlto tai yra lemtinga data kelyje į šiandieną, kai vokiečiai gali didžiuotis laisva, žmogaus teises gerbiančia valstybe.
1945-ųjų gegužės 8-oji yra palengvėjimas ir košmaras vienu metu, todėl Vokietija būna labai atsargi, kai kalbama apie bendras karines misijas. Užuot sutikęs tiekti ginklus, Berlynas krizinėse situacijose siūlo derybas bei tarpininkavimą. Karo žiaurumas nuosavoje šalyje vis dar aktualus kaip nacionalinis košmaras, jis tikrai pergyvens paskutinius karo liudininkus.