2014 m. vasario 5 d. Arūno Sprauniaus laidos “Bent dvi pusės” tema – sąjungos, koalicijos, santuokos.

Laidos įrašo galite klausyti čia. Taip pat pat pateikiame laidos tekstinę santrauką.

Laidą remia UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“.

Neįtikėtinai turininga ir, galima sakyti, neišsemiama yra sąjungų bei koalicijų įvairovė. Tik keletas pavyzdėlių – dviejų giminingų širdžių sąjunga, rašytojų Ilfo ir Petrovo romane „Dvylika kėdžių“ šmėkštelėjusi arklo bei žagrės sąjunga, profesinių sąjungų susivienijimas, santuoka iš reikalo, planuojamas Lietuvos ir Latvijos futbolo lygų susijungimas, Europos Sąjunga. Ir taip toliau.

Panašiai atrodo reikalai ir su sąjungų sudarymo priežastimis bei priemonėmis. Bene didžiausia planetos istorijoje Didžiosios Britanijos imperija levitavo į politiškai korektišką Britų sandraugą, o bolševikai klijavo Rusijos imperiją nesiskaitydami su priemonėmis. Ir taip toliau.

Tačiau tai vis praėjusio amžiaus geopolitiniai perlenkimai, gi pragmatiškasis 21 šimtmetis balsuoja už privatumą. Štai sekso tematikoje besispecializuojantis (būna ir taip) Amerikos publicistas Danas Savageas sukėlė nemenką triukšmą Australijoje, kai pareiškė, kad monogamijos atsisakymas tik stiprina ilgalaikius ryšius, taigi ir santuoką. Pasak publicisto, į santuoką dera žvelgti kaip į savotišką žaidimų aikštelę, o ne kaip kalėjimą. Esą nuotykis dalykinėje komandiruotėje negali užbraukti 25-erių  bendro gyvenimo metų, vaikų, užgyvento turto ir tarpusavio supratimo. Beje, pagal statistiką, į šalį nukrypsta statistiškai maždaug 55 proc. vyrų ir 45 proc. moterų. Moralas: santuokinės sąjungos poindustrinės versijos tokie menkniekiai kaip momentinė neištikimybė neišklibins.

Ir geopolitika šiuolaikiniame pasaulyje narstoma remiantis pirmiausia pragmatiniais ir viešųjų ryšių argumentais. NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmusenas interviu vokiečių savaitraščiui „Die Welt“ išreiškė viltį, kad Aljanso narės Europos šalys pagaliau ims finansiškai solidžiau prisidėti prie gynybos stiprinimo, priešingu atveju NATO ne tik nustos vaidinti bet kokį vaidmenį sprendžiant tarptautines krizes, bet ir neįstengs apginti europietiškų demokratijos bei laisvės principų. Bet Senajame Žemyne pamažu ima įsisiūbuoti rinkiminė kampanija į Europos parlamentą, taigi gynybai, panašu, kol kas nelabai yra laiko.

O pragmatiškas Naujosios Zelandijos premjeras Johnas Keyus kaip tik šiomis dienomis ryžosi tikrai šventvagystei ir nutarė iš kažkada Jungtinės Karalystės kolonijos, o dabar Britų sandraugai priklausančios savo šalies vėliavos pašalinti britišką „Union Jack“. Italų dienraštis „La Repubblica“ ta proga ironiškai priminė, kad kažkada buvusi didžiausia istorijoje imperija, vėliau praradusi beveik visas kolonijas (išskyrus keletą salelių), dabar Jungtinė Karalystė rizikuoja prarasti net ir simbolinę įtaką. Beje, „Union Jack“ planuojama pakeisti paveikslėliu vietos floros atstovo auksinio paparčio, kuris puikuojasi garsios vietos regbio komandos „ All Blacks“ emblemoje. Tiesa, Naujosios Zelandijos ministras pirmininkas nėra tikras, kad planuojamas referendumas šiuo klausimu bus teigiamas.

Tad logiškas šiandieninis mūsų siekis aptarti sąjungų turinį bei kai kurias jų sudarymo aplinkybių plonybes. Bent pirma pusė – publikacija „Sąjungos“ iš Turkijos leidinio „TUICI Akademi“, ir bent antroji –  Amerikos žurnalo „The Atlantic“ straipsnis „Nepalaikyti tos pačios lyties santuokų nereiškia būti homofobu“.

Bent pirma pusė – publikacija „Sąjungos“ iš „TUICI Akademi“

Sąjunga – tai darinys, tradiciškai glaudžiai susijęs su saugumu bei galia. Istorijos eigoje sąjungos vaidino svarbų vaidmenį tarptautiniuose santykiuose ir buvo vienas svarbiausių tarpvalstybinių santykių elementų. Pasak Olės Holsti apibrėžimo, sąjunga – tai dviejų ar daugiau nacijų sudarytas formalus susitarimas ir bendradarbiavimas su nacionaliniu saugumu susijusiais klausimais. Johno Friedmano nuomone, nuo kitų tarptautinio bendradarbiavimo formų sąjungas skiria trys dalykai: tikrų ar numanomų priešų egzistavimas; ginkluoto susidūrimo ar karo rizika; sąjungą sudariusių pusių suinteresuotumas išlaikyti esamą situaciją (tokiais klausimais kaip teritorinis vientisumas, gyventojų skaičius, strateginiai resursai) arba ją pakeisti.

Kai valstybės neįstengia pasiekti nacionalinių tikslų pasitelkusios turimus resursus, jos priverstos sudaryti sąjungas bei koalicijas su kitomis tų pačių tikslų siekiančiomis šalimis. Sąjungos yra ne valstybių tikslas, bet priemonė. Regioninio bei globalaus varžymosi sąlygomis sąjunginiai ryšiai neišvengiami, siekiant politinio, karinio, visuomeninio, technologinio pranašumo. To siekdamos valstybės taip pat išnaudoja draugiškus ir giminystės ryšius, priklausomybę tai pačiai rasei, etninei grupei, religijai.

Valstybės gali sudaryti sąjungas ir tokiais klausimais kaip noras sumažinti laiko bei resursų sąnaudas siekiant kokio nors konkretaus tikslo. Pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Jungtinės Valstijos rengėsi suaktyvinti karinius veiksmus prieš Japoniją. Jaltos konferencijoje Amerikos prezidentas Theodoras Roozveltas aktyviai įtikinėjo Sovietų Sąjungos lyderį Josifą Staliną irgi pulti Japoniją. Tokiu būdu prezidentas Th. Roozveltas norėjo kuo greičiau ir su kuo mažesniais nuostoliais užbaigti karą.

Kai kada valstybės sudaro sąjungas siekdamos įteisinti savo veiksmus. Tarkime, ryžtingai nusiteikusi neleisti Irakui okupuoti ir prisijungti Kuveitą Amerika inicijavo šio klausimo svarstymą Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Taryboje bei atitinkamos rezoliucijos priėmimą. Remdamasi šia rezoliucija Jungtinių Valstijų vadovaujama koalicija išstūmė Iraką iš Kuveito. Antros karinės kampanijos prieš Iraką išvakarėse 2003-aisiais JT Saugumo Taryboje irgi mėginta prastumti atitinkamą rezoliuciją, bet tos pastangos nebuvo sėkmingos. Nors Jungtinės Valstijos su sąjungininkais galų gale vis viena okupavo šią Vidurio Rytų valstybę, po to jos buvo aštriai kritikuotos bei apkaltintos tarptautinės teisės normų pažeidimu. Be abejo, tai negalėjo nepakenkti Amerikos įvaizdžiui pasaulyje.

Turkijai būdinga tam tikra konkreti istorinė, geografinė struktūra, strateginė geopolitinė vieta bei kultūrinis paveldas. Be to, akivaizdu, kad Turkija pasižymi įvairiapusiu identitetu. Tai europietiška ir azijietiška, Vakarų ir Rytų, Juodosios ir Viduržemio jūrų, Balkanų ir Artimųjų Rytų, musulmoniška ir pasaulietiška nacija.

Analizuojant Turkijos sąjunginius ryšius šių aplinkybių nedera išleisti iš akių. Greta geopolitinių interesų ir nacionalinio saugumo didelę įtaką regioninėms sąjungoms turi geografinio artumo nulemtas bendradarbiavimas. Greta kooperavimosi, siekiant bendrų ekonominių, politinių bei nacionalinio saugumo tikslų, regiono šalys, kurias sieja glaudūs etniniai, religiniai, istoriniai, kultūriniai ryšiai, gal sėkmingai realizuoti bendrus projektus regioninės prekybos, vandens resursų racionalaus naudojimo, žemės ūkio ir kitose srityse.

Užsienio politikos bei sąjunginių santykių neįmanoma nagrinėti atsietai nuo geografinės sąjungininkų padėties. Istorija, gyvenimo būdas, valstybės tikslai, sąjungų sudėtis gali keistis, tuo tarpu geografinė padėtis visada ta pati, ji yra svarbiausias objektyvus veiksnys, veikiantis geopolitinius tarptautinius santykius. Todėl neverta pamiršti garsaus Napoleono Bonaparto posakio: „Geografija – tai likimas“.

Dabar – bent antra pusė, „The Atlantic“ paskelbtas homoseksualaus rašytojo ir punlicisto Brandono Ambrozinio straipsnis „Nepalaikyti tos pačios lyties santuokų nereiškia būti homofobu“.

Šis klausimas kilo praėjusių metų gruodžio viduryje, kai Niujorko arkivyskupas kardinolas Timothis Dolanas vienoje televizijos programoje pareiškė, jog Katalikų bažnyčia nepagrįstai kaltinama homofobija. Leidinys „Huffington Post“ nedelsdamas paskelbė atsakomąjį straipsnį, kuriame nurodė, jog katalikų kaip ir stačiatikių bei protestantų bažnyčios turi pripažinti žiaurią tiesą, kad praktiškai per visą savo istoriją jos buvo pasibaisėtinai, nuosekliai homofobiškos. Pasak leidinio apžvalgininko Paulo Raushenbusho, reikia garbingai pripažinti: jei kas pasisako prieš tos pačios lyties santuokas, pasisako ir  prieš gėjus. Taškas.

Toks pareiškimas kelia nusivylimą. Jei „Huffington Post“ apžvalgininkas teisus, išeitų, kad ir  homoseksualų tėvai yra homofobai, Homofobas yra Romos popiežius ir net žydų teologas Kristus. Ir visa tai nepaisant fakto, kad nors nemažai religingų žmonių nepalaiko tos pačios lyties santuokų sakramento lygmenyje, daugelis jų pasisako už tos pačios lyties pilietines sąjungas.

Ką turime galvoje, kai ištariame žodį „homofobas“? Dažnai, kai mėginu suprasti savo konservatyvių oponentų motyvus, mano draugai homoseksualai kaltina mane homofobija. Aš pats nelaikau homofibija bandymų suprasti, kodėl kas nors gali pasisakyti prieš lygias teises į santuoką. Norint suteiktai kam nors teisę abejoti, reikia drąsos, gi įprotis iš karto atmesti argumentus kaip tik atrodo kaip  fobijos požymis.

Jei abejonės lygių teisių šalininkų argumentais yra homofobijos požymis ir jei „homofobo“ etiketė klijuojama visiems mandagiems oponentams, kaip turėtume vadinti žmones, kurie gėjus muša ar linkę nepriimti jų į darbą? Nepritarimas – tai ne tas pats, kas diskriminacija.

Manau, kad termino „homofobas“ prasminį pagrindą turi lemti asmeninis neprielankumas ir neapykanta homoseksualams. O jei tik mandagiai abejojate tos pačios lyties santuokomis, nėra jokio pagrindo apšaukti jus homofobu. Kitais žodžiais tariant, pasisakantys prieš tos pačios lyties santuokas galbūt vadovaujasi klaidingais motyvais, bet tikrai nėra bjaurūs žmonės. Asmenybė – tai šis tas daugiau nei vien seksualinė orientacija, todėl ideologijos lygmenyje nepritariantys kieno nors homoseksualumui gali aukštai vertinti kitas jo asmenybės savybes. Būtent tą turėjo galvoje popiežius Pranciškus, kai retoriškai paklausė: „Kuomet Dievas regi homoseksualą, jis priima jį su meile ar atmeta ir smerkia šį žmogį?“ Popiežius artimiausiu metu veikiausiai homoseksualių porų neims vertinti kaip santuokų. Vis dėlto kadangi brėžia ribą tarp žmogaus seksualinės orientacijos ir jo asmenybės visumos, jis patvirtina pastarosios vertingumą ir nekomentuoja orientacijos.

Pasaulietiniai argumentai prieš tos pačios lyties santuokas neretai irgi nereiškia neprielankumo homoseksualumui kaip reiškiniui. Skirtingai nuo argumentų religingų žmonių, kurie remiasi archajiška dieviško „sumanymo“ interpretacija, šis požiūris remiasi valstybės suinteresuotumu įteisinti seksualinius santykius. Pasisakantys už tokį požiūrį santuoką vertina ne kaip paslaptį, o vien kaip socialinį darinį, kuris padeda auklėti vaikus, todėl būtina suteikti jam teisinį pagrindą. Nors tokia argumentacija gali atrodyti nepakankama ir paviršutiniška, jos besilaikantys nebūtinai yra blogi žmonės.

Svarstymai apie teisę į tos pačios lyties santuokas daugeliui atrodo labai sudėtingas klausimas. Vis dėlto nėra pagrindo apšaukti homofobais milijonų šiuo metu abejonių apniktų amerikiečių. Be abejo, homoseksualai yra tradicinės seksualinės orientacijos priešingybė. Tačiau jie turi ir etinių įsipareigojimų prieš tradicinės orientacijos žmones. Įsipareigojimas palaikyti kito žmogaus dvasines jėgas, be abejo, jei šis nelinkęs į prievartą, reiškia, kad niekas negali jam uždrausti pagarbiai išdėstyti savo priešingą požiūrį. Jei pavadiname žmogų homofobu, nors jo elgesys nepatvirtina tokio apibūdinimo, tai ne tik nutraukia civilizuotą diskusiją, bet ir griauna demokratinės, pliuralistinės visuomenės pagrindus.