Prie kai kurių temų verta grįžti nuolat, mat audringi dabartiniai reikalai klostosi tokiu būdu, kad kai kuriuos civilizacijos atributus mažai kas beprisimins jau šio šimtmečio pabaigoje. Autoritariniai režimai egzistuoja globalios informacijos pasaulyje, tačiau negalima tvirtinti, kad jie mėgaujasi tokia pat ramybe ir pasitikėjimu kaip prieš kokius 50 m.

Rusijoje tuoj trečią kartą pradėsiantis prezidentauti Vladimiras Putinas negali pakęsti jokių „oranžinių judėjimų“, o į akliną gynybą užsidaręs Basharas al-Assadas žudo protestuotojus tiesiog Sirijos miestų gatvėse. Bet net ir Damasko režimo šalininkai supranta, kad B. al-Assadas kaip politikas ateities neturi.

Kinijoje kovo pabaigoje uždaryta 16 interneto tinklalapių vien dėl gandų, kad kažkas negero vyksta Pekine. Gandai ėmė sklisti po to, kai iš pareigų atleistas kylantis politikas Bo Xilai. Pamirškime valdančiųjų žaidimus. Suimtųjų skaičius tiesiog rodo, kad valdantysis režimas nesijaučia saugus ir dėl visa ko apsidraudžia. Beje, Pekino policija nuo vasario vidurio suėmė 1065 žmones ir ištrynė daugiau nei 208 tūkst. interneto pranešimų. Globalios informacijos sąlygomis autoritarai priversti mąstyti ir veikti beatodairiškai, siekdami išlikti, jie privalo būti kaip niekada budrūs.

Aišku, dabartiniai reikalai primena chaosą ir kelia daugiau klausimų negu atsakymų. Nežinia, kur link pasuks gyvenimas tose arabų valstybėse, kur milijonai žmonių miestų aikštėse aistringai reikalavo socialinių, politinių ir ekonominių laisvių. Iš autoritarų pusės jau girdimi pikdžiugiški balsai, kad po Arabų pavasario gausite islamo radikalus Kairo valdžioje ir šariatą visame Egipte. Po dešimtmečių sąstingio audringai prasiveržę visuomeniniai procesai iš tiesų nenuspėjami.

Vis dėlto gyvenimas prasimušė, ir baimingai sukluso autoritarai visame pasaulyje. Šiandien – pora skirtingų autoritarinių režimų gyvavimo versijų.

Pirmoji pusė – straipsnis „Kas jie, Aleksandro Lukašenkos lobistai baltarusiai“ iš Baltarusijos leidinio „Belorusskij partizan“

„Paveikslas nelinksmas: Aleksandro Lukašenkos interesus gina ne tik su juo reikalų turintys užsienio verslininkai, bet ir patys baltarusiai. Dar iki ketinimų plėsti Europos Sąjungos (ES) sankcijas vadinamosioms A. Lukašenkos piniginėms Briuselyje veikiantis biuras „Už demokratinę Baltarusiją“, kuriam vadovauja Olga Stužinskaja, ėmėsi aktyvios užkulisinės veiklos, kad iš neįleidžiamų į ES asmenų sąrašo būtų išbraukti 25 Baltarusijos aukštųjų mokyklų rektoriai ir verslo oligarchas Vladimiras Peftijevas. Vėliau paaiškėjo, kad pastarasis žadėjo milijoną Jungtinių Valstijų dolerių tam, kuris pasieks, kad jo pavardė būtų išbraukta iš vadinamojo juodojo sąrašo.

Buvusio KGB majoro, šiuo metu pensininko Anufrijaus Romanovičiaus teigimu, po 2006 m. prezidento rinkimų baltarusių demokratai kurį laiką tikėjo, kad A. Lukašenką reikia ir galima perauklėti. Tuo pat metu Baltarusijos specialiosios tarnybos pradėjo steigti įvairaus plauko „visuomenines organizacijas“, kurias skambiai įvardijo institutais, strateginių tyrimų centrais, klubais, biurais ir t. t. Į šių struktūrų veiklą įtraukė nemažai jaunų žmonių ir suteikė jiems tokias pat skambias politologų, analitikų ar sociologų regalijas.

Specialiosios tarnybos meistriškai išnaudojo šias struktūras, tiekdamos ES inicijuotai Rytų partnerystės programai „parengtus“ ekspertus. Pastarieji turėjo „gražinti“ režimą ir ginti jo interesus Vakaruose, taip pat painioti ir skaidyti opoziciją ir plauti jai skirtus tarptautinių fondų pinigus. Šios organizacijos rengė ir teberengia konferencijas, simpoziumus, svarstymus, nors jų dalyviai neretai neturi jokio supratimo apie Rytų partnerystę ir neįtaria, kad yra išnaudojami kaip statistai. 2008 m. kultūrologu prisistatantis Alesis Antipenko per vieną tokią konferenciją interviu Lenkijos spaudai sakė, kad A. Lukašenko turi sūnų Viktorą, kuris važinėja po pasaulį, mokosi ir, pakeitęs tėvą, galbūt pakreips Baltarusiją į Vakarus, mat bus kitokios pasaulėžiūros. Štai toks marazmas: Baltarusiją kažkokioje nežinomoje ateityje išgelbės dabartinio diktatoriaus įpėdinis.

Po dramatiškų 2010 m. gruodžio 19 d. įvykių visi suprato, kad A. Lukašenka niekada nesileis į dialogą su Vakarais. Tai dar kartą patvirtino staigus dviejų „teroristų“ sušaudymas ir diplomatinis konfliktas su ES. Kalbėtis – reikštų daryti nuolaidas, suteikti Baltarusijos piliečiams kokias nors demokratines laisves. Bet ir opozicija (ypač ta, kurią režimas vadina radikalia) nebepuoselėja iliuzijų ir atitinkamai koreguoja savo veiklą.

Europietiškų transformacijų centro direktoriaus Andrejaus Jegorovo teigimu, visi sutaria, kad permainos Baltarusijoje galimos tik pačių šalies piliečių iniciatyva. Baltarusijos ir ES ekspertų grupių susitikime Varšuvoje aptarti Rytų partnerystės aspektai, kurių pagrindu pradėta kurti Europos dialogo su Baltarusija iniciatyva. Baltarusiai nebebijo permainų, nes supranta, kad gerovės galima tikėtis tik reformuotoje šalyje. Tačiau ateitis vis viena neaiški, todėl „Europos dialogo“ ir baltarusių ekspertų uždavinys – pateikti aiškų ir patrauklų šalies ateities paveikslą. Proeuropietiškų baltarusių ekspertų nuomone, su specialiųjų tarnybų „sukurtomis“ ir A. Lukašenkos interesus ginančiomis organizacijomis kaip nors specialiai kovoti nėra reikalo, tiesiog reikia žinoti, kas yra kas, ir savo darbe to nepamiršti.“

Antroji pusė – straipsnis „Ką darys Aung San Suu Kyi po savo triumfo Mianmaro rinkimuose?“ iš Amerikos laikraščio „The Daily Beast“

„Balandžio pradžioje Aung San Suu Kyi triumfuodama įžengė į Mianmaro politiką – praėjus 24 m. po to, kai 1988 m. atskrido į tuometinę sostinę Ranguną, stiprėjant visuomenės protestams prieš kariškių valdžią. Pasak šalininkų, savo rinkimų apygardoje skurdžiame Kavmu miestelyje ji surinko 90 proc. balsų. Be to, jos partija „Nacionalinė lyga už demokratiją“ papildomuose rinkimuose pelnė ne mažiau kaip 40 iš 44 galimų balsų.

Suu Kyi tapo pasipriešinimo valdžiai simboliu iškart po savo pirmos viešos kalbos. Baimindamasi jos populiarumo ir ryšių su Vakarais, kuriuose gyveno nuo praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio, kai išvyko studijuoti į Oksfordą, karinė valdžia visaip stengėsi riboti Suu Kyi įtaką. 1989 m. liepą politikę uždarė namų arešte, kuriame ji iš viso praleido 15 m. Iš namų arešto politikė 2010 m. paleista ketvirtą kartą. 1990 m. politikei suteikta Nobelio taikos premija, ją atsiėmė vyras britas Michaelis Aris ir sūnūs Alexas ir Kimas, nuo kurių moteris ilgai buvo prievarta atskirta, nes šeimai Mianmaro režimas atsisakydavo išduoti vizas.

Paskutinius aštuonis mėnesius Mianmare pastebimos realios permainos. 2011 m. rugpjūčio 19 d. naujasis prezidentas Theinas Seinas pakvietė Suu Kyi į naująją sostinę Neipidą. Po susitikimo su valstybės vadovu ji vakarieniavo su prezidentu ir jo žmona. Kaip ir pirmtakai, Theinas Seinas yra kadrinis karininkas, tačiau, skirtingai nuo daugelio kitų režimo veikėjų, laikomas išskirtinai padoriu žmogumi. Prieš prezidentavimą jis buvo šalies ministras pirmininkas ir veikiausiai tada suprato, kad, norint pataisyti santykius su Vakarais ir pasiekti, kad būtų atšauktos tarptautinės sankcijos, dera pradėti nuo reabilitavimo moters, kuri pasaulyje pagarsėjo savo didvyrišku priešinimusi autoritarinei valdžiai.

Prezidentas ir Suu Kyi rado bendrą kalbą, ir tai leido pradėti reformas: buvo paleisti politiniai kaliniai, susilpninta cenzūra, legalizuotos profesinės sąjungos. Be abejo, šalyje labai daug socialinių problemų, klesti korupcija, o dėl tarptautinių sankcijų ekonomikos struktūra tebėra labai archajiška. Be to, kariškiai de facto tebekontroliuoja šalies politinį gyvenimą. Dauguma ministrų – buvę generolai, 25 proc. parlamento sudaro karininkai.

Šiandien Suu Kyi ir jos partijai reikia nuspręsti, kokių reformų reikia pirmiausia. Esama ženklų, kad prezidentas gali pasiūlyti politikei ministro postą vyriausybėje. Sunku pasakyti, kas geriau – priimti siūlymą ar kol kas apsiriboti opozicinės politikės vaidmeniu ir mėginti kuo daugiau nuveikti būnant šioje pozicijoje. Kokį sprendimą Suu Kyi bepriimtų, akivaizdu, kad prasidėjo įdomiausias ir veikiausiai pavojingiausias jos įspūdingo gyvenimo laikotarpis. Ši moteris niekad nesiekė būti masių numylėtine, tik norėjo, kad jos šalis būtų geresnė. Galimybę keisti savo šalį ji pagaliau gavo.“

Laida „Dvi pusės“ – pirmadienį 11.47 val. Laida kartojama 16.47 val.
Laidą pristato bendrovė „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“.