Spalio 1-ąją sulaukęs beveik šimto metų Londone mirė istorikas marksistas Erickas Hobsbaumas, kuris 20 amžių yra pavadinęs kraštutinumų epocha. Ponas E.Hobsbaumas visą gyvenimą buvo nenumaldomas kapitalizmo kritikas, negausiai Didžiosios Britanijos komunistų partijai priklausė iki pat jos išsivaikščiojimo praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio pabaigoje. Paradoksas tas, kad smulkiaburžuazinio gyvenimo stiliaus kritika netrukdė istorikui tapti viena svarbiausių britų elito figūrų – priimti apdovanojimus, garbės vardus, tarptautinius prizus, tiesiog gyventi respektabilų gyvenimą. Beje, istorikas tuo didžiavosi.

Prasidėjus jau 21 amžiaus antram dešimtmečiui nė akimirką nenuslūgstantis prieštaringos informacijos srautas liudija, kad toji kraštutinumų epocha nesibaigė. Tiesa, mes nebegyvename idėjų amžiuje, dabartinis šimtmetis drausmingai arba nelabai startuoja pagal rinkodaros ir viešųjų ryšių rašomus scenarijus. Būtent taip, čia ir dabar. Na, o žinias apie mus supančią tikrovę transliuoja abejingai bešališka statistika. Tarkime, toks faktas: Amerikos turtingoji klasė per trisdešimtmetį padidino turtą 300, didesnius mokesčius mokanti vidurinioji – 40 proc. Psichologiškai sudėtinga būsena, kai kompanijos generalinis direktorius gali uždirbti 400 kartų daugiau už darbuotojus (iki liberalaus kapitalizmo „įvedimo“ Ronaldo Reagano laikais šis skirtumas neviršydavo 40 kartų).

Dabartinis socialinis ir geopolitinis kontekstas (dominuoja sandėriai, o ne vertybės, pasaulinė žiniasklaida apie tai labai greitai informuoja) skatina cinizmą, randasi net teigiančių, kad tokia padėtis paplauna atstovaujamos demokratijos turinį, o turtinė nelygybė kėsinasi į laisvos visuomenės pagrindus. Nebestebina, kai neapsikentusi į gatves protestuoti išeina ir aptingusi Europos vidurinioji klasė. Net prabylama apie poreikį kurti naują, 21 amžiui tinkančią kapitalizmo versiją. Elitas užkluptas, todėl sutrikęs.

Bet be elito neapsieisi niekaip. Nebus ką dėti į žurnalų viršelius ir rašyti aukštuomenės paskalų skiltyse. Be to, finansinis elitas visais amžiais pasižymėjo neįtikėtinu gajumu, kodėl dabar turėtų būti kitaip? Tad šiandien – apie juos, turčius. Kokie yra turtuolių reikalai ir godos globalėjančiame pasaulyje. Pirma pusė, garsaus investuotojo Georgo Soroso interviu Amerikos žurnalui „Newsweek“, ir antroji – britų dienraščio „The Guardian“ publikacija „Imkite iš mūsų daugiau mokesčių“ – prašo turtingi europiečiai“.

Pirma pusė, G. Soroso interviu žurnalui „Newsweek“.

Iš ko gi šiandien pelnosi didysis ekonomikos kortuotojas G. Sorosas? Į šį klausimą garsusis investuotojas netikėtai atsako, kad pirmą kartą per savo šešiasdešimties metų karjerą nežino, ką daryti. Tiesa, jo geri pažįstami sako, kad ponas G.Sorosas agituoja už investicijas į solidžių kompanijų akcijas, ragina vengti aukso, kuris visada „burbulų burbulas“, ir pataria laikyti grynuosius namuose.

Neįtikėtina, bet investuotojas nespekuliuoja euro kurso mažinimu ir net ragina Senojo Žemyno lyderius gelbėti šią valiutą nuo žlugimo. G.Sorosas net įsigijo euroobligacijų už du milijardus dolerių. Negi trumpalaikių sandorių didmeistris ėmė pasiduoti sentimentams? Panašu, kad taip.

Interviu „Newsweek“ investuojas užsiminė, kad jam svarbiau yra išgyventi negu išsaugoti turtus. Jo nuomone, artinasi baisūs lakai: Europos laukia sumaištis ir konfliktai, Jungtinių Valstijų – gatvės maištai, kuriuos valdžia negailestingai malšins ir viskas baigsis pilietinių laisvių suvaržymais. Globali ekonomikos sistema apskritai gali sugriūti.

Dabartinė situacija turi daug bendro su Didžiąja depresija praėjusio amžiaus ketvirtame dešimtmetyje, mūsų laukia bent dešimtmetis stagnacijos ar net kažkas dar blogesnio. Finansininkas skelbia, kad geriausias artimiausių kelių metų scenarijus būtų defliacija, prasčiausias – globalios finansų sistemos žlugimas.

Ponas G.Sorosas pateikia istorinių panašumų: dabartinė krizė išsivysčiusias valstybes ištiko netikėtai kaip netikėtas buvo ir Sovietų Sąjungos žlugimas praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio pabaigoje. Finansininko nuomone, žlugimas idėjos, kad rinkos pačios gali save reguliuoti, gretintinas su marksizmo kaip politinės sistemos žlugimu. Žmoniją išmušė iš vėžių realybės visiškai neatitinkantis įsitikinimas, kad ji disponuoja absoliučiu žinojimu. Jei norime viską iš tiesų išsiaiškinti, turime iš Proto amžiaus pereiti į Klaidų pripažinimo amžių. Ponas G.Sorosas taip pat pritaria minčiai, kad krizę išprovokavę finansininkai ne tiesiog klydo, bet kūrė blogį.

Daugelis manytų, kad kam kam, bet tik ne ponui G.Sorosui skaityti moralus. Tačiau šiuo metu šis finansininkas laiko save valstybės veikėju ir filantropu. Vasario pradžioje jis išleido naują knygą „Finansiniai sukrėtimai Europoje ir Jungtinėse Valstijose“. Pasak „Newsweek“, pats uždirbęs iš nereguliuojamų rinkų, investuotojas dabar nori mus iš jų gelbėti. Jis perspėja, kad euro žlugimas lems atsinaujinusius politinius konfliktus ir išaugusią ksenofobiją Senajame Žemyne.

Vis dėlto šis Amerikos finansininkas tikisi, kad eurui kažkaip pavyks išlikti. Jis taip pat prisipažįsta, kad simpatizuoja judėjimui „Užimk Volstrytą“ – suprantamas yra žmonių pasipiktinimas dėl to, kad bankų gelbėjimo išlaidos gula ant mokesčių mokėtojų pečių. Finansininko teigimu, judėjimas plėsis, nes kelia klausimus, kuriuos tradicinės kairiosios organizacijos ignoruoja štai jau ketvirtį amžiaus.

Pono G.Soroso nuomone, gatvių maištai Amerikos miestuose neišvengiami. Jis prognozuoja, kad valdžia tuo pasinaudos kaip pretekstu persekiojimams, ir viskas baigsis represinės politinės sistemos įsigalėjimu, kas visiškai svetima Jungtinių Valstijų valstybingumo tradicijai. Tuo pat metu finansininkas mano, kad dabartinis prezidentas Barackas Obama tebeturi šansų būti perrinktas antrai kadencijai, mat pagrindinis jo elektorato reikalavimas yra mokesčių didinimas turtingiesiems. Ponui B.Obamai tą argumentuoti nebus sunku.

Vieninteliais vilties spindulėliais ponas G.Sorosas laiko besivystančias rinkas, pasak jo, reformos Artimuosiuose Rytuose, demokratijos raida bei ekonominis augimas Afrikoje ir net reforma Rusijoje gali ištraukti pasaulį iš duobės. Finansininkas aiškina, kad per krizes neįmanomi dalykai tampa įmanomi, todėl būtina pasimokyti iš dabartinio nuosmukio, jei norime išvengti katastrofos. Todėl ponas G.Sorosas tikisi, kad Europos Sąjungos šalių Centrinių bankų vadovai ir premjerai susitelks ir sugebės darbais įrodyti, kad jo prognozės neišsipildys.

Antra pusė, „The Guardian“ publikacija „Imkite iš mūsų daugiau mokesčių“ – prašo turtingi europiečiai“.

Viskas prasidėjo nuo Warreno Buffeto, kai šis paskelbė, jog Amerikos kongresas per ilgai lepino jį ir kitus jo draugelius milijardierius. Po to 16 milijardierių, tarp kurių buvo ir turtingiausia prancūzė Liliana Betancur, pasirašė laišką, kuriuo meldė priimti iš jų specialią finansinę auką į šalies iždą, kad Prancūzija išsikapanotų iš finansinės krizės.

Galų gale, kai Prancūzijoje ir Ispanijoje pradėta visu rimtumu svarstyti apie turto apmokestinimą, prie judėjimo „apmokestinkite mus papildomai“ prisijungė 50 turtingų vokiečių vienijanti organizacija. Jie paragino šalies kanclerę Angelą Merkel neleisti, kad bedugnė tarp turtingų ir vargšų išaugtų dar labiau. Organizacija vadinasi „Turtuoliai už kapitalo apmokestinimą“, jos nariai reprezentuoja kai kurių pasiturinčiųjų įsitikinimą, kad jų bankų sąskaitose laikomi pinigai gali sušvelninti ar visai panaikinti finansinę krizę.

Pasak vieno organizacijos „Turtuoliai už kapitalo apmokestinimą“ steigėjo Dieterio Lemkiullo, niekas iš jos narių negali galynėtis su W.Buffetu ar L.Betankur. Tai pakankamai marga kompanija, kurią sudaro dėstytojai, gydytojai, verslininkai. Daugelis jų savo turtus yra paveldėję, bet kuriuo atveju pinigų jie turi daugiau negu reikia. Paties į pensiją išėjusio gydytojo D.Lemkiullio turtas siekia pusantro milijono eurų.

Organizacijos manifeste nurodoma, kad jei turtingiausi piliečiai porą metų mokės penkis procentus nuo jų turto sudarantį mokestį, Vokietijos iždas pasipildys 100 milijardų eurų. Prieš porą metų ponas D.Lemkullis jau yra raginęs federalinę vyriausybę peržiūrėti šalies mokesčių politiką. Jis įsitikinęs, kad valstybės skolą reikia mažinti ne apkarpant biudžetą, nes tai labiausiai atsilieps nepasiturintiems žmonėms, bet didinant mokesčius turtuoliams. Vokietis siūlo papildomai apmokestinti tuos piliečius, kurie disponuoja didesniu nei pusės milijono eurų kapitalu.

Buvęs Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarcozy irgi yra siūlęs apmokestinti 3 proc. mokesčiu tuos, kurie valdo daugiau nei 500 tūkstančių eurų kapitalą. Per tuomet vykusią rinkimų kampaniją kairieji siūlymą pavadino dūmų uždanga, kuri maskuoja faktą, jog būdamas prezidentu ponas N.Sarcozy suteikė turtingiems prancūzams milijardus eurų siekiančias lengvatas.

Judėjimu už papildomą turtuolių apmokestinimą pasekė net vienas italas. Kompanijos „Ferrari“ savininkas multimilijonierius Luka di Montecemollo interviu dienraščiui „La Republica“ pareiškė, kad jei jau yra turtingas, teisingumo dėlei turįs mokėti didesnius mokesčius. Bet tik su sąlyga, jei vyriausybė imsis vykdyti liberalias reformas, „Ferrari“ savininko teigimu, Italijos valdžia gali gauti pinigų išparduodama jai priklausantį nekilnojamąjį turtą ir panaikindama lengvatas politikams.

Esama gandų, kad ir socialdemokratų siūlomas Ispanijos ministrų kabinetas svarsto galimybę sugrąžinti prieš trejus metus panaikintą turto apmokestinimą. Socialistų kandidatas į šalies premjerus jau pažadėjo didinti mokesčius turtuoliams, jei jų partija išloš lapkričio 20-ąją vyksiančius parlamento rinkimus.