Pabėgėlis mūsų žvilgsnis visais laikais krypdavo ne vien dangopi, bet ir į labai žemiškus malonumus ir gėrybes. Žmogus ne tik siekė žvaigždžių, bet ir gododavo godas apie sočiai respektabilų gyvenimą. Kodėl dabar turėtų būti kitaip?

Ir yra, ir dar kaip yra. Kokių tik vylių ir slaptingų burtažodžių neklajoja globalios informacinės erdvės platybėse apie „lūšnynų milijonieriaus“ perspektyvą. Tie siužetai beatodairiškas prigimtis traukia tarsi žvakės liepsna vasaros naktį. Žinia, kuo toji trauka baigiasi – sparnelių nudegimu galų gale. Deja, ir ne tik.

Tarkime, šlovinga „mados modelio“ perspektyva. Be abejo, būna visaip, kai kurie profiliai sušvinta ant podiumų ir žurnalų viršeliuose. Bet filme „Mergaitė modelis“ pasakojama istorija moksleivės, kurią iš kaimelio Sibire išviliojo pažadais apie svaiginančią karjerą Japonijoje. Tikrovė pasirodė kur kas nuožmesnė – kadangi prasibrauti į modelius labai sunku dėl tirštos konkurencijos, viskas neretai baigiasi paprasta prostitucija. Turbūt drastiškiausias filmo „Mergaitė modelis“ epizodas – kai agentas veda savo augintines į morgą rodyti mirusių merginų. Štai tokia edukacija mėginamas diegti paklusnumas – maždaug, va, koks jūsų laukia likimas, jei manęs neklausysite.

Beatodairiškų pretendentų netrūksta ne tik mados industrijoje. Atsivėrus sienoms paskui sėkmės paukštę tokiose srityse kaip kinas, mada, šou verslas pasileido būriai ištroškusiųjų iš visų kontinentų. Žaidėjų gausybė, tempas pašėlęs, taigi žaidimo sąlygas diktuoja apsukriausieji šįkart globaliu mastu.

Oi koks turiningas tas „bella vitta“ globaliame pasaulyje. Tad šiandien – apie švytėjimą ir to švytėjimo kainą. Pirma pusė – straipsnis „Nešvarios modelių verslo paslaptys“ iš britų dienraščio „The Times“; ir antroji – Amerikos žurnalo „Newsweek“ publikacija „Privatus „žvaigždžių detektyvas (jis ir Holivudo įsilaužėlis) nutraukė ilgą tylą“.

Pirma pusė – straipsnis „Nešvarios modelių verslo paslaptys“ iš „The Times“.

Peržiūroje Novosibirske „skautai“ atrenka modelius Japonijos rinkai, kur klientai mėgsta jaunas ir lieknas. „Skautų“ dėmesį atkreipia vienas atsainiai nuobodžiaujantis veidas, tokie modelių versle itin paklausūs. Mergaitė gyvena miestelyje už valandos kelio nuo Novosibirsko, niekada neskrido lėktuvu ir neišvyko iš namų, ji net neturi nuosavos lovos (miega kartu su senele). Jos vardas Nadia Vall ir jai trylika metų. Tai gerai. Ją net galima pristatyti kaip vienuolikmetę, tai dar geriau.

Panašios peržiūros rengiamos Rusijoje kiekvieną mėnesį. Modelių agentūroms tai yra galimybė atsirinkti kandidates anksčiau už konkurentus, mergaitėms – retas šansas uždirbti ir išvengti liūdnos perspektyvos, kurią gali pasiūlyti tokie miestai kaip Novosibirskas, kur vidutinis mėnesinis atlyginimas siekia 200 svarų sterlingų.

Modelių paprastai dairomasi paauglių tarpe, manoma, kad merginoms dera pradėti kuo anksčiau, nes jų „tarnavimo laikas“ trumpas. Šis verslas nėra įstatymiškai reguliuojamas – kai kurios agentūros rūpinasi savo augintinėmis, bet kitos rodo daug mažiau rūpesčio. Daugelis modelių įstatymų požiūriu yra vaikai, taip pat dažna, kad tai iš neturtingų šeimų kilusios merginos.

Praėjusiais metais Amerikos dizainerių tarybos pirmininkė paragino kolegas nesamdyti modeliais jaunesnių nei šešiolikos metų merginų. Bet 26-erių modelis iš Monrealio Rashelė Blue pripažįsta, kad pretendentės į mados demonstruotojas visada slepia savo tikrąjį amžių, nes to reikalauja agentūros. Jos nuomone, minimalus modelio amžius turėtų būti ne mažesnis negu aštuoniolika metų. Jei būtų nustatyta tokia riba, vis viena dirbtų penkiolikametės ir šešiolikametės, tačiau bent jau ne trylikametės ir keturiolikmetės.

Nadia Vall pateko į Japoniją, pinigų lėktuvo bilietui jos tėvai pasiskolino iš giminių, patikėję agentūros pažadu, kad mergina gaus aštuonių tūkstančių dolerių avansą. Kadangi sutartis buvo surašyta angliškai, jie nesuprato, jog iš tos sumos bus išskaičiuoti mokesčiai ir visos kitos išlaidos. Be to, nurodyta, kad Nadios talija, klubai ir krūtinė negali padidėti nė centimetru, mergina neturi teisės plaukioti ir įdegti saulėje. Agentūra pasiliko teisę keisti sutarties sąlygas ar net apskritai ją nutraukti. N.Vall atsidūrė suaugusiųjų pasaulyje, kurio kaip reikiant nesuprato.

R.Blue nuomone, paauglių modelių darbas primena vaikų išnaudojimą. Merginoms pradeda mokėti tik po to, kai jos atidirba avansą. Ypač sunku sekti savo atlyginimą užsienyje dirbančiai ir kalbos nemokančiai paauglei. Neturtingos merginos pigesnės, su jomis mažiau problemų. Naujokės tiki viskuo, kas joms sakoma, ir daro viską, kas liepiama. Agentams paprasčiau dirbti su bejėgėmis paauglėmis, jas išnaudojant galima daugiau uždirbti.

Merginos patiria seksualinę prievartą, yra verčiamos fotografuotis labai atviroms fotografijoms. Kai kurios agentūros net rekomenduoja merginoms vaikščioti po naktinius klubus ir ieškoti klientų. Pasak, R.Blue, tai ji matė daugybę kartų. Jei Amerikoje ar Europoje pernelyg jaunų modelių pasirodymas gali sukelti pasipiktinimą, Kinijoje, Japonijoje ar Pietų Korėjoje nėra jokių apribojimų. Todėl merginos greitai susvetimėja, puola į depresiją, įninka į kokainą ir net baigia gyvenimą savižudybe.

Nuo keturiolikos modeliu dirbusi Sara Ziff irgi pripažįsta, kad nepilnamečių modelių naudojimas susiję su daugybe problemų. Labai jauname amžiuje kūnai dar išlakūs, po trejų metų jie ima keistis, bet merginos spaudžiamos išlaikyti ankstesnį įvaizdį. Su suaugusiųjų drabužius demonstruojančiomis trylikametėmis elgiamasi kaip su suaugusiomis, tačiau jų niekas neruošia tokiai patirčiai. Todėl modelių verslas – tai sutarčių vergovės forma. Pasak S.Ziff, niekas jame nepasikeis, kol neįvyks kas nors siaubingo.

Nadiai Vall Japonijoje nepasisekė: ji nuobodžiavo, jautė vienatvę, ilgėjosi namų ir negalėjo rasti darbo. Jos sutartis buvo nutraukta ir mergina grįžo namo, likusi skolinga agentūrai porą tūkstančių dolerių. Vis dėlto neatsisakė svajonės tapti modeliu ir po to dalyvavo apžiūrose Kinijoje bei Pietų Korėjoje.

Dabar – antra pusė, „Newsweek“ publikacija „Privatus žvaigždžių detektyvas (jis ir Holivudo įsilaužėlis) nutraukė ilgą tylą“.

67-erių Antonis Pellicano sutiko duoti pirmą interviu nuo tada, kai 2008-aisiais pradėjo atlikti įkalinimo bausmę. A.Pellicano darbas buvo spręsti Holivudo magnatų ir žvaigždžių problemas, kai ant svarstyklių lėkštės guldavo milžiniškos pinigų sumos ir dar didesnė savimyla. Savo automobilio bagažinėje jis vežiojosi beisbolo lazdą, detektyvo biure turėjo nelegaliam telefoninių pokalbių pasiklausymui skirtą kompiuterinę įrangą.

A.Pellicano rinko kompromituojančią medžiagą apie savo klientų priešus ir glaistė bet kokias jų problemas. Vis dėlto kai vienam žmogui pavedė įgąsdinti žurnalistę Annitą Bush (pats jis tai ir dabar neigia), bylą į savo rankas perėmė Federalinis tyrimų biuras. Detektyvo biure atlikta krata ir demaskuota didžiausia nuo Votergeito laikų telefoninių pokalbių pasiklausymo programa.

A.Pelliccano tvirtina, kad buvo pačioje verslo hierarchijos viršūnėje: vien už sutikimą pasikalbėti gaudavo 25 tūkstančius dolerių. Jis dangstė žvaigždžių nuodėmes, pasak detektyvo, jų namuose buvo galima rasti kokaino, heroino, ekstazio ir kitų narkotikų, vienas gydytojas švirkšdavo garsenybėms morfijų, tai kainavo 350 dolerių. A.Pellicano giriasi, kad vadovaujasi mafijos tylėjimo (omertos) principais, o jo klientai jam buvę kaip artimieji. Šioje „giminėje“ – tokios garsenybės kai Michaelis Jacksonas, Arnoldas Schwarznegeris, Kevinas Kostneris ir taip toliau.

Nors buvo spaudžiamas, A.Pellicano nieko neįskundė, ir iš Holivudo atsklido kolektyvinis palengvėjimo atodūsis. Detektyvas tebesilaiko tylėjimo įžado, tačiau ne visų atžvilgiu. Jo teigimu, Federalinio tyrimų biuro agentai nerado biure saugomos A. Schwarznegerį kompromituojančios medžiagos, jei būtų radę, žymusis kultūristas nebūtų tapęs Kalifornijos gubernatoriumi. A.Pellicano atskleidė kai kurias darbo su M.Jacksonu detales. Jį pasamdė 1993-aisiais, kai dainininkas buvo apkaltintas mažamečių tvirkinimu. Detektyvas iškart perspėjo, kad problemas su policija ir advokatais sutvarkys, tačiau jei M.Jacksonas iš tiesų įsipainiojęs, tegu kaltina save, nes jei A.Pellicano ką nors iškasiąs, tai pats dainininką „paturėsiąs‘.

Detektyvas išgarsėjo praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio pradžioje kaip gynybos ekspertas byloje prieš automobilių konstruktorių Johną Deloreaną, kuris buvo kaltinamas kokaino kontrabanda. Vėliau persikėlė į Los Andželą, kur jo paslaugomis ėmė naudotis žinomas advokatas Bertas Fidsas. Detektyvas sekė tokias žvaigždes kaip Silvesteris Stalonė, Nicolė Kidman ir kitas. O laisvalaikiu pietaudavo su Holivudo kino magnatais.

Viskas ėmė griūti 2002-aisiais po fiasko su įgąsdinimu žurnalistės A.Bush, kuri tyrė galimus mafijos ryšius su Stevenu Seagalu. Kartą žurnalistė rado išdaužtą savo automobilio langą, o viduje raštelį su užrašu „Baik“. Tą padaręs žmogus per apklausą prisipažino, kad jį pasamdė A.Peliccano. Pastarojo biure rado ne tik pasiklausymo įrangą, bet ir porą granatų. Galų gale detektyvas prisipažino dėl neteisėto sprogmenų laikymo, bet buvo teisiamas dar ir dėl galimo policijos papirkinėjimo ir svetimų duomenų nelegalaus naudojimo. A.Peliccano nuteistas penkiolikai metų kalėjimo, pasak jo paties, už tai, kad atsisakė įvardyti savo klientus.

Šiuo metu garsusis detektyvas jau primirštas. Bet skundžiasi tik dėl to, kad triukšmas didelėje kameroje jam trukdo rašyti autobiografiją. Pasak paties, jis galėtų paprašyti paslaugos iš kai kurių buvusių įtakingų klientų. Bet to nedarysiąs, nes neleidžia garbė ir principai. Beje, arešto išvakarėse A.Pellicano ant peties išsitatuiravo žodį „Garbė“.

Girdėjote antrą pusę, žurnalo „Newsweek“ publikacija „Privatus „žvaigždžių detektyvas (jis ir Holivudo įsilaužėlis) nutraukė ilgą tylą“.