„Ne piniguose laimė“. Šis iš neįžvelgiamos praeities ataidintis romantiškas šūkis šiais laikais nelabai pritaikomas ir gal net nepadorus, kai piliečiai visu rimtumu ima kalbėti apie mokesčius. Bet jei ne piniguose, tai kur toji laimė, nors viešieji ryšiai ir kartoja nenuilstamai: „Tu gali…“

Esama teigiančiųjų, kad laimė turi konkrečią kainą. Prie Prinstono universiteto veikiančios Socialinių mokslų ir tarptautinių santykių mokyklos specialistai apskaičiavo, kad Amerikoje ji kainuoja 75 tūkst. Jungtinių Valstijų dolerių per metus. Pasak žinią paskelbusio žurnalo „Time“, kuo jūsų metų pajamos toliau nuo šios sumos, tuo esate nelaimingesnis. Kad nustatytų laimę nešantį aukso vidurį, mokslininkai 2008–2009 m. apklausė 450 tūkst. amerikiečių. Įvertinę respondentų pajamas, tyrėjai ir išsiaiškino, kad gaunantieji mažiau nei 75 tūkst. dolerių surūgę taip pat kaip ir uždirbantys daugiau.

Pragmatiški laikai skaičiuoja viską. Žurnalas „Forbes“ perspėja, kad, kildami karjeros laiptais, uždirbate daugiau, bet ir patiriate daugiau streso. Bet, pasak dar vieno amerikiečių tyrimo, daugiau uždirbantys vis viena visapusiškai laimingesni. Apklausus 40 tūkst. įvairių kompanijų darbuotojų, paaiškėjo, kad uždirbantieji 40 tūkst. dolerių per metus savo laimę pagal penkių balų sistemą vertina 3,5, o gaunantieji daugiau nei 300 tūkst. – beveik 3,9. Daugiau uždirbantieji ramesni dėl rytojaus ir patiria didesnę harmoniją tarp savo gyvenimo ir darbo.

Į laimę kėsinasi visokios nenumatytos aplinkybės, o gal ir aukštesnės jėgos. Pono Beno Wattenbergo knygoje „Mažiau“ perspėjama, kad klestėjimo ir laimės laikai Europoje ir Japonijoje baigsis šio amžiaus viduryje, mat visuomenė nenumaldomai sensta. 2000 m. Vokietijoje ir Japonijoje vienas iš šešių gyventojų buvo 65 m. ir vyresnis, 2050 m. šis santykis bus vienas ir trys. Mažės verslo klientų ir mokesčių mokėtojų, teks vėlinti pensinį amžių ir mažinti pensijas. Laimės sumažės.

Žodžiu, nors žinių daug, laimės reikalai vis viena atrodo bent kiek paslaptingai. Šiandien – apie ją, romantikų andai apdainuotą laimės paukštę, kurią energingas poindustrinis kapitalizmas pasirengęs nedelsdamas sučiupti, išnarstyti, užprotokoluoti ir pateikti masėms vartoti. Gana simboliškai abi pusės šiandien iš vieno ir to paties Amerikos verslo savaitraščio „The Wall Street Journal“.

Pirmoji pusė – straipsnis „Biblija – apie kapitalizmą“ iš „The Wall Street Journal“

„Kas galėjo tikėtis, kad per Amerikos respublikonų kandidato rinkimus į JAV prezidentus jų lyderiui Mittui Romney bus prikišama, kad jis esąs per didelis kapitalistas? Dabartinis prezidentas Barackas Obama, kaip ir kiti gėrybių perskirstymo adeptai, veikiausiai trina rankas iš pasitenkinimo, kad jų šališkam požiūriui į kapitalizmą pritariama ir respublikonų stovykloje.

Bet JAV gyvavimo pagrindas yra judėjų-krikščionių etika, kuri kapitalizmą aukština. Biblijoje pabrėžiama, kad padorus yra tas žmogus, kuris nebėga nuo asmeninės atsakomybės: jis auga kaip asmenybė, tampa pavyzdingu piliečiu ir laimingu. Perskirstymo ir visuotinės gerovės valstybės trukdo žmogui siekti aukštų tikslų.

Biblijoje nurodoma dirbti šešias dienas. Darbas turi auklėjamąją reikšmę, nes verčia siekti gerovės ir neleidžia pasiduoti pražūtingam dykinėjimui. Bet kapitalizmas ir Biblija nereikalauja, kad žmonės būtų tik pilka samdomų darbuotojų masė. Skirtingai nuo jau išrastų dalykų reprodukavimo procese įstrigusio socializmo, kapitalizmas yra dinamiškas ir energingas. Frazę „Žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą“ dera suprasti kaip „žmogus sukurtas kaip kūrybinga asmenybė“.

Biblija palankiai atsiliepia apie atlygį ir pelną. Ji taip pat moko prekiauti garbingai, laiku mokėti algą, susilaikyti nuo gundymo lupikauti, skatina užsiimti labdara.

Amerika ne veltui yra pasaulinė lyderė pagal visuomenės klestėjimą, išradimus ir žmogiškųjų galimybių realizavimą. Tai lėmė šimtmečius trukusi JAV piliečių ištikimybė judėjų-krikščionių dvasios skatinamai laisvos rinkos etikai.

Prezidentas B. Obama neregėtai išplėtė socialinio aprūpinimo valstybės mastą ir tikisi toliau skatinti šį procesą. Būtina suprasti, kad didžiosios valstybės praeityje patirdavo nuosmukį, kai tik mėgindavo perimti socializmo elementus. Pavyzdžiui, taip nutiko Didžiajai Britanijai po Antrojo pasaulinio karo. Kapitalizmą paprastai peikia tie, kas pavydi turtingiems žmonėms. Vis dėlto pavydas yra mirtina nuodėmė, todėl amoraliai elgiasi valstybės, kurios atsisako kapitalizmo socializmo naudai.“

Antroji pusė – straipsnis „Ar verta vaikytis laimę“ iš „The Wall Street Journal“

„Gali būti, kad nesiliaujantis laimės vaikymasis suteikia mums daugiau bėdų nei naudos. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad įprastos laimės apraiškos, tokios kaip malonumas ar teigiamos emocijos, daug mažiau svarbios mūsų fizinei sveikatai nei vidinis pasitenkinimas, kurį teikia tikslinga veikla. Tai vadinama eudemonine gerove.

Naujausi tyrimai rodo, kad prasmingai besistengiantys gyventi žmonės dažniau išlaiko aiškų ir gyvą protą bei psichinę sveikatą senatvėje ir net gyvena ilgiau už tuos, kurių vienintelis tikslas – patirti laimės jausmą. Kai kuriais atvejais pernelyg tiesmukas laimės siekimas iš tiesų mažina pasitenkinimą gyvenimu. Hedonistinės gėrybės, tokios kaip skanių pusryčių ar kvapą gniaužiančio filmo teikiamas malonumas, greitai praeina. Vaikų auklėjimas, labdaringa veikla ar studijos medicinos institute galbūt neatrodo tokie malonūs užsiėmimai. Bet jie teikia jausmą, kad gyvenimas slenka ne beprasmiškai, ypač jei vertinsime viską ilgesnėje perspektyvoje.

Terminą „eudemonija“ vartojo senovės filosofai, tokie kaip Aristotelis. Jį neretai klaidingai verčia į žodį „laimė“, ir taip supainioja laimės prigimties supratimą. Pasak kai kurių specialistų, Aristotelis eudemoniją aiškino kaip pasitenkinimą, kuris pasiekiamas realizuojant savo galimybes.

Šiandien laimės ir pasitenkinimo prigimtį aiškinasi ne tik filosofai. Psichologai tiria eudemonijos ir hedonizmo įtaką mūsų fizinei ir psichinei sveikatai. 2010 m. paskelbta statistika, kad tarp Amerikos studentų padažnėjo depresijos, paranojos ir kitų psichinių patologijų atvejų. Tyrimą atlikę San Diego universiteto mokslininkai viena priežasčių įvardijo tai, kad JAV pernelyg daug dėmesio skiriama materialinei gerovei ir socialiniam statusui, kitaip tariant, hedonistinėms vertybėms.

Prie Viskonsino universiteto veikiančio senėjimo instituto mokslininkai, vykdydami projektą „Vidutinis amžius Amerikoje“, nuo 1995 m. tiria apie 7 tūkst. žmonių. Neseniai paskelbti rezultatai rodo, kad eudemoninė gerovė mažina rizikos veiksnių vidutiniame ir senyvame amžiuje. Tarkime, menkesnio išsilavinimo, bet turintys aukštą eudemoninės gerovės lygį žmonės rečiau kenčia nuo širdies ir kraujagyslių susirgimų ar Alcheimerio ligos.

Čikagos universiteto medicinos centro mokslininkas Davidas Bennetas su kolegomis ištyrė 950 žmonių, kurių amžius perkopė 80 m., ir nustatė, kad manantieji, jog nugyveno prasmingą gyvenimą, lengviau tvarkosi buityje, jų mirtingumas 57 proc. mažesnis nei tų, kurie nekėlė sau ypatingų tikslų. Didžiosios Britanijos Ridingo universiteto mokslininkai daro prielaidą, kad aukštą eudemoninės gerovės lygį pasiekę žmonės sugeba iš naujo įvertinti bet kurias situacijas ir atrasti pozityvias jų puses. Jie nebėga nuo sunkumų, bet siekia juos įveikti.

Hedonizmas ir eudemoninė gerovė nepaneigia vienas kito, bet siekiantieji vien karjeros ir pinigų dažnai nebūna labai laimingi. Kita vertus, eudemoninės gerovės negalima pasiekti, tarkime, verčiant save užsiimti labdara ir tikintis kažkokio atlygio ateityje. Norint pasiekti daugiau laimės ir eudemonijos, reikia mažiau sielotis dėl savo likimo, o verčiau susitelkti ties užsibrėžtais tikslais.“

Žinių radijo laida „Dvi pusės“ – pirmadienį 11.47 val. Laida kartojama 16.47 val. Laidą pristato bendrovė „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“.