Miestai, privaloma šiuolaikinės tikrovės dalis, išgyvena audringą raidą. Esama tvirtinančių, kad vis labiau persimaišančiame pasaulyje miestai linkę panašėti, tačiau ir panašumas gali būti regioninis. Septynerius metus Kinijoje gyvenęs amerikiečių publicistas Isaacas Stoneas Fishas aplankė 21 iš 22 Kinijos provincijų, visus penkis autonominius regionus ir nurodo, kad visi šios kylančios Azijos galybės didmiesčiai labai jau panašūs. Kaip vaizdingai skelbia publicistas, jie tiek vienodi, kad skiriasi tik oro uostų pavadinimai. Arba, kaip 2007-aisiais išsprūdo Kinijos statybos ministro pavaduotojui Qiu Baoxinui, tai tūkstančiai miestų su identišku išoriniu pavidalu.

Kodėl taip? Priežastis sudėtingoje Kinijos istorijoje – praėjusio amžiaus ketvirtame dešimtmetyje šalis išgyveno nuosmukį, o per Antrąjį pasaulinį karą jos miestai virto griuvėsiais. 1949-aisiais komunistuojantis diktatorius Mao Czedungas suvienijo Kiniją ir ėmėsi atstatyti šalį, taigi ir miestus, pagal vieningą sovietinį šabloną. Įjungus kapitalizmą sparčiai augančiuose Kinijos didmiesčiuose atsirado daug išorinio spindesio, tačiau su sovietiniu paveldu taip lengvai neatsisveikinsi. Be to, dėl atsiliekančios infrastruktūros juose ne itin patogu gyventi.

Būtent, infrastruktūra. Megapolius, tuos daugiamilijoninius, 24 valandas per parą šurmuliuojančius organizmus suvaldyti ne taip paprasta. Sukasi kas kaip išmano. Transporto kamščių kamuojamajame Stambule baudžiamasi statyti trečią tiltą per Bosforo sąsiaurį, masinio automobilizmo laikais išaugusiame Los Andžele 21 amžių nutarta pasitikti piliečių pratinimu naudotis visuomeniniu transportu. Be jokios abejonės Kalifornijos miesto gyventojai ir toliau tradiciškai pirmenybę teikia nuosavoms mašinoms, bet nesena apklausa parodė, jog besinaudojančių visuomeniniu transportu piliečių dalis išaugo 10,7 proc., o štai keliautojų automobiliais – tik 3,6 proc. Los Andželas plečia metro infrastruktūrą arba, kaip apibendrina kai kurie ekspertai, europėja.

Maskvos merui Sergejui Sobianinui tenka laužyti galvą dėl katastrofiško stovėjimo aikštelių trūkumo miesto centre, o štai klaikiai brangus Niujorko Manhetenas sprendžia problemą paprastai – automobilio parkavimo kortelė nepatogioje šio bankų rajono vietoje kainuoja 800 dolerių, patogioje – pusantro tūkstančio. Taigi į Manheteną nuosavais automobiliais vyksta labai turtingi žmonės arba kvailiai, likusieji naudojasi visuomeniniu transportu arba taksi.

Tokie reikalai su tais šiuolaikiniais didmiesčiais ir jų infrastruktūromis. O kur dar kultūros, subkultūros ir darnus arba nelabai jų sugyvenimas, švietimo, ekologijos, išteklių ir kiti klausimai. Veikti išties yra ką, taigi šiandien – apie miesto nūdieną ir viziją planetos geometrijoje. Pirma pusė – „Ateities miestai bus ne statomi, bet auginami“ iš Amerikos leidinio „Wired Magazine“, ir antroji – Turkijos laikraščio „Hurryiet“ publikacija „Ar Stambulas taps „protingu miestu“?“

Pirma pusė – straipsnis „Ateities miestai bus ne statomi, bet auginami“ iš „Wired Magazine“.

Kompanijos „Terreform“ dizaineris urbanistas Mitchellas Joachimas mano, ateities miestų centruose prekybos centrus ir bažnyčias pakeis energetiškai efektyvūs medžiai. Londone surengtoje miestų raidos klausimams skirtoje konferencijoje jis pareiškė, kad šiuolaikinių miestų centrai šiuo metu puoselėja praėjusių šimtmečių paveldą, tarkime, Europos miestuose išlikusios bažnyčios skatina dvasingumą. Bet po kurio laiko šventovių vietą užims dalykiniai kvartalai, kurie simbolizuoja kapitalizmo ir verslumo pergalę. Pasak dizainerio, ateities miestai skatins tikėjimą tuo, kas saugo ir puoselėja mūsų gyvenimą. Tai – medžiai.

Brukline įsikūrusi ekologinio dizaino kompanija „Terreform“ sprendžia ekologines problemas, su kuriomis gali susidurti šiuolaikiniai miestai. Pavyzdžiui, šiukšlės, kurias Niujorke tenka išvežti kas valandą ir kurios sveria tiek pat kiek Laisvės statula. Ateityje šiukšlės bus presuojamos į statybinius blokus arba perdirbimo briketus. Vis dėlto geriausia būtų sukurti miestą, kuris visai negamintų atliekų.

Tai reiškia tūkstančių naujų namų auginimą: naujo objekto statyba gali reikšti vyniojimą, įpjovimą ir kitas manipuliacijas su pastato karkasą sudarančiu dideliu medžiu. Pasak J.Joachimo, ateityje išnyks bet kokia riba tarp namo ir gamtos – pastatai bus tiesiog ekologijos priedas.

Galima panaudoti ir grybus. Dizaineris iš Bruklino atskleidė gyvų organizmų gaminamų polimerų galimybes, pasiremdamas didelio grybo pavyzdžiu. Iš augančio pastato karkase grybo grybienos galima kurti statybinės medžiagos blokus. Tokio milžiniško grybo sluoksnius galima panaudoti, pavyzdžiui, gaminimui kėdės, kurią vėliau galima uždengti įprasta medžiaga, tarkime, oda.

Pagaliau, galima neapsiriboti medžiais ir grybais. M.Joachimą įkvepia ląstelių inžinerijos galimybės, tarkime, jis atkreipia dėmesį į pastato sienos struktūros ir mėsos gabalėlio paviršiaus panašumą. Tą galima išnaudoti kuriant mažas struktūras ir tuo pat metu negalabijant nė vienos gyvos, jaučiančios būtybės. Dizaineris net siūlo laboratorijoje išaugintą namą iš mėsos – pulsuojantis gabalėlis, tarnaujantis kaip pastatas. Biopolimerai dažnai tokie pat ar net labiau patvarūs nei įprastos statybos medžiagos, tokios kaip betonas.

Be abejo, kol kas tai – tik diskusijos, kaip pastebi M. Joakimas, ateities miesto vizijos – vis dar teoriniai svarstymai. Tačiau jei Julis Vernas 19 amžiaus pabaigoje nebūtų samprotavęs apie skrydžius į Mėnulį, Amerikos kosmoso agentūros NASA inžinieriai to niekada nebūtų pavertę realybe. Todėl idėja apie tarsi medžius auginamus namus turi tarnauti įkvėpimui.

Dabar – antra pusė, „Hurryiet“ publikacija „Ar Stambulas taps „protingu miestu“?

Pagal prognozes, 2050-aiaisiais miestuose gyvens 70 proc. planetos žmonių. Turkijoje šis rodiklis jau pasiektas, taigi Europoje ir Amerikoje jau plačiai taikoma vadinamoji „protingo miesto“ koncepcija turkams labai svarbi. Rugsėjo 13-14 dienomis Stambule vyko šiai temai skirta konferencija.

Gyventojų skaičiaus augimas skatina ypatingą dėmesį skirti technologinės infrastruktūros kūrimui pačiose įvairiausiose srityse, pradedant susisiekimu, švietimu ir baigiant energetika, aplinkos apsauga, vandens resursais ir saugumu. Miestai, kurie sukuria palankias sąlygas dorotis su čia išvardintais uždaviniais įgyja teisę vadintis „protingais miestais“.

Pagal kompanijos „Siemens“ sudarytą reitingą pasaulio „protingų miestų“ pirmas dešimtukas atrodo taip: Viena, Torontas, Paryžius, Niujorkas, Londonas, Tokijas, Berlynas, Kopenhaga, Honkongas ir Barselona. Deja, Stambulas šiame reitinge užima tik 68 poziciją.

„Protingo miesto“ koncepcijai skirtoje konferencijoje dalyvavo Turino miesto meras Pierreas Fassinas. Šio amžiaus pirmo dešimtmečio viduryje šio Italijos miesto municipalitetas ėmėsi reformų, kurių tikslas – per dvidešimtmetį pakeisti Turino statusą iš „pramoninio“ į kultūros ir inovacijų centrą. Į Stambulo konferenciją pakviestas „komunikacijos guru“ Paolas Veris vadovauja organizacijai „Torino İnternazionale“, kurios misija yra pristatyti naują Turino įvaizdį pasauliui. Gana simboliška, kad Stambulo meras, politikas, architektas ir verslininkas Kadiras Topbashas siekia perimti patirtį pono P.Verio, kurio dėka Turinas atsikratė pilko, niūraus pramoninio miesto įvaizdžio.

P. Fassinas atkreipia dėmesį į tokius protingo miesto funkcionavimo elementus kaip protingas energijos naudojimas, protingas sudėliotos transporto komunikacijos, elektroninė vyriausybė, inovacijos ir solidarumas. Iki 2020-ųjų Turinas planuoja sumažinti išmetamųjų dujų kiekį 40 proc. Pasak šio miesto mero, protingas miestas – ne tik technologinis, bet ir kultūrinis bei socialinis projektas. Ypač svarbus tampa bendradarbiavimo tarp vietos valdžios ir miestiečių užtikrinimas.

„Stambulas“ ir „bendradarbiavimas“ – žodžiai, kurių niekaip nepavyksta suderinti. Taksimo mikrorajono gyventojai kartu su Turkų inžinierių bei architektų sąjunga priešinasi pėstiesiems skirtos infrastruktūros kūrimui, taip pat nepalaiko Juodąją ir Marmuro jūras turinčio sujungti kanalo statybos. O ką bekalbėti apie užsitęsusias diskusijas dėl tokių projektų kaip trečias tiltas per Bosforo sąsiaurį. Kol kas nematyti tų, kurie būtų pasirengę klausytis ir siekti tarpusavio supratimo, todėl susidaro įspūdis, kad „protingas miestas Stambulas“ tebėra tolima svajonė.

Vis dėlto tam tikro judėjimo Turkijoje esama. Konferencijoje dalyvavęs kompanijos „Informacinės ir komunikacinės sistemos Sampas“ vykdantysis direktorius Şekipas Karakaya pristatė Turkijos miestų municipalitetams siūlomas protingų miestų automatizacijos sistemas. „Sampas“ dirba su 80 vietos savivaldybių, kuriose pirmiausia atlieka valdymo struktūros analizę, pagal kurios rezultatus siūlo „protingus sprendimus“. Pavyzdžiui, kartu su banku „Garanti“ kompanija Beyoğlu rajono savivaldybei parengė projektą „Socialinė rinka“, kuris skirtas palengvinti socialinės paramos teikimą piliečiams. Pagal kitą projektą „Fotografuok-sek-vadovauk“ turkai skatinami fiksuoti nuotraukose aptiktus miestų infrastruktūros trūkumus ir siųsti juos tų miestų administracijoms.