Puikusis kultūrologas specialistas Mircea Eliadė knygoje „Amžinojo sugrįžimo mitas“ pasakoja apie tradicines kultūras metų sandūroje ištikdavusią sumaištį, kuomet lokaline laikų pabaiga įtikėję ir to supratimo slegiami žmonės atsiduodavo visapusiškai destrukcijai, kol pamažu įsisiūbuojantis naujų kalendorinių metų ritmas nesugrąžindavo atgal į gyvenimą.

Patrakęs tai būdavo metas, nutikdavo net labai visokių dalykų, kita vertus, ir praėjusioje laidoje kalbėjome, kad informuotas šiuolaikinis žmogus metų sandūroje metasi beatodairiškai apsipirkti ir linksmintis, gal irgi genamas pirmykščio įsitikinimo, jog laikai baigiasi. Tęskime šį naratyvą ir pasišnekėkime apie… žvalgybą, nes kas kitas jei ne šnipai puikiausiai jaučiasi drumstuose sumaišties vandenyse. Kalbant metaforiškai, metų sandūros painiava jiems – tai, ko reikia. 2012-ieji tuoj tuoj negrįžtamai nuskęs nenumaldomuose Letos vandenyse, tad sumaišties elementą pasiūlyti tiesiog privalu. Nauji metai kaip profesinė žvalgų šventė.

Visagalė “Vikipedia” skelbia, kad žvalgyba – tai informacijos rinkimo teorija ir praktika, siekiant užsitikrinti saugumą ir įgyti pranašumą prieš konkurentą ar priešininką. Čia netrūksta visokių miglotų ir net tamsių istorijų. Turėjo praeiti daugiau nei šešeri metai po to, kai pasaulis nustėręs stebėjo Londono ligoninėje gęstantį Aleksandrą Litvinenką, ir tik gruodį pradėjo vertis paslapties skraistė nuo kai kurių šios istorijos detalių.

Klausymuose Didžiosios Britanijos priminta „Wikileaks“ paskelbta Amerikos diplomatų korespondencija, kurioje pateikta ispanų prokuroro Chosės Grindo Gonsaleso išvada, jog rusų specialiosios tarnybos kontroliuoja šios šalies organizuotas nusikaltėlių grupuotes. Tokią išvadą ispanų prokurorui leido padaryti medžiaga, kurią jam suteikė A.Litvinenka. Perdavęs medžiagą prokurorams, buvęs rusų specialiųjų tarnybų agentas veikiausiai tapo rusų mafijos taikiniu, neatmestina, kad siekdami jį nutilddyti nusikalstamo pasaulio atstovai galėjo pasinaudoti ir vyriausybiniais agentais.

Tamsių šnipinėjimo istorijų netrūksta ne tik senų valstybių praktikoje, jų jau nutinka ir išdidžioje Baltijos jūros rytinėje pakrantėje. Praėjusį pavasarį Estijos prokuratūra suėmė dvidešimt metų saugumo policijoje tarnavusį, priėjimą prie slaptos informacijos turėjusį Aleksejų Dresseną už tos informacijos nutekinimą Rusijai. Ponas A.Dressenas žmoną Viktoriją naudojo kaip kurjerę, kuri suimta Talino oro uoste, kai su nauja informacijos porcija Rusijos federalinei saugumo tarnybai laukė lėktuvo į Maskvą.

Kita, rinkodaros visapusiškai sutvarkytais laikais žvalgyba irgi turi prisidėti prie visuotinio gėrio dauginimo. Ir daugina, kas be ko. Tą prieštaringumą tarp nematomo fronto realijų apžvelkime. Pirma pusė – straipsnis „KGB agento išpažintis“ iš dienraščio „The Guardian“, ir antroji – savaitraščio „The Wall Street Journal“ publikacija „Buvęs sovietinis agentas užsiima antikorupciniais tyrimais“.

Pirma pusė – straipsnis „KGB agento išpažintis“ iš „The Guardian“.

Praėjusio amžiaus devintame dešimtmetyje Borisas Karpičkovas tarnavo KGB Rygos padalinyje, o praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pabaigoje pabėgo į Didžiąją Britaniją. B.Karpičkovas gimė Latvijoje 1959-aisiais, dirbo inžinieriumi, o 1984-aisiais įstojo į KGB mokyklą Minske. Po baigimo buvo nukreiptas į kontržvalgybos skyrių Rygoje, ten užsitarnavo majoro laipsnį.

Po Sovietų Sąjungos subyrėjimo B.Karpičkovas liko Latvijoje ir tarnavo Latvijos žvalgyboje. Tačiau ir toliau slapta perduodavo informaciją KGB, kuri buvo pervardinta Rusijos saugumo tarnyba. Jis tris metus veikė kaip klasikinis dvigubas agentas. Bet 1995-aisiais B.Karpičkovas įsižeidė ant rusų FST, pasak paties, už tai, kad ši neatsilygino už paslaugas. Ir Latvijos valdžia ėmė įtarinėti, kad jis dirba rusams. Demaskuotas šnipas išvyko į Rusiją, ten keletą mėnesių sėdėjo Maskvos kalėjime, o paskui pabėgo į Didžiąją Britaniją, pasinaudojęs vienu padirbtų pasų. Nuo tada B.Karpičkovas niekada nebuvo nei Latvijoje, nei Rusijoje.

Pasak buvusio agento, Didžiojoje Britanijoje jis vykdė slaptus tyrimus tokių personažų kaip Borisas Berezovskis ar Romanas Abramovičius atžvilgiu. Taip pat buvo atsidūręs Kremliaus vykdytos šnipinėjimo kampanijos Londone traukos lauke. Daugelis Kremliaus bandymų veikti britų visuomenės nuomonę B.Karpičkovui kelia juoką. 2004-aisiais jis susipažino su dviem „Nashi“ atstovais „Alvisu“ bei „Irina“, kurie mokėjo 4,5 svaro sterlingo už valandą prokremliškų demonstracijų dalyviams Londone. Jis taip pat tvirtina, kad tai Kremliaus aktyvistai organizavo išpuolius prieš A.Litvinenko ir Achmedo Zakajevo namus 2004-ųjų spalį.

B.Karpičkovas sako neabejojąs, kad A.Litvinenkos nužudymą organizavo FST. Jis taip pat tvirtina, kad vienas Londono atstovybėje dirbęs rusų diplomatas, kuris figūravo nužudytojo byloje, vėliau paslaptingomis aplinkybėmis mirė. Buvusio KGB šnipo manymu, A.Litvinenkos nužudymu įtariami Andrejus Lugovojus, Dmitrijus Kovtunas ir Viačeslavas Sokolenko patys vieni negalėjo organizuoti šio nužudymo, nes neturėjo tinkamo pasirengimo. Operacija užsienyje sudėtinga, todėl jiems būtinai reikėjo kažko, kas viską organizuotų. B.Karpičkovo manymu, operacijos finalinėje stadijoje į Londoną skrido neišaiškintas ketvirtas jos dalyvis.

B.Karpičkovas puikaus analitiko įspūdį. Paklaustas, ką mano apie Rusijos turčius, įsigyjančius nekilnojamojo turto Didžiojoje Britanijoje, tokius kaip liberalo reputaciją pelnęs buvęs KGB agentas Aleksandras Lebedevas, jis kandžiai pastebi, jog nors šis apsimeta liberalu, kaip sako rusų patarlė, prieš vėją niekada nesišlapins. Be abejo, „vėjas“ šiuo atveju yra Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.

Dabar – antra pusė, „The Wall Street Journal“ publikacija „Buvęs sovietinis agentas užsiima antikorupciniais tyrimais“.

Su rusiška korupcija susiduriančioms kompanijoms buvusios sovietų žvalgybos karininkas yra nepamainomas pagalbininkas. Todėl kai „Deutsche Post DHL“ radosi įtarimų dėl galimos korupcijos Rusijos muitinėje, kompanija kreipėsi į Jurijų Koškiną bei jo Virdžinijos valstijos mieste Arlingtone įsikūrusią konsultacinę bendrovę „Trident Group“. Kaip vienoje konferencijoje pažymėjo „Deutsche Post DHL“ teisininkas Jamesas Minas, pono J.Koškino bendrovė pasirodė labai efektyviai..

Privačiame sektoriuje dirbantys atsargos karininkai yra ypatingas reiškinys šiuolaikiniame stambaus verslo pasaulyje. „Trident Group“ ypatingumas tas, kad ši bendrovė įsteigta buvusių sovietinių šnipų ir iš jų sukomplektuota. Amerikoje, Rusijoje, Ukrainoje bendrovei dirba daugiau kaip pustuzinis darbuotojų, kurių dauguma turi žvalgybinę praeitį.

Pasak pono J.Koškino, paskutiniu metu jo kompanijos vis dažniau prašoma ištirti su korupcija susijusius atvejus. Klientus domina, pavyzdžiui, ar verslo partnerė iš tiesų nepriklauso korumpuotam užsienio valdininkui. Prieš penkeris metus „Trident Group“ specializavosi informacijos rinkime teismo procesams ir konkurentų šnipinėjimui, dabar pusę jos veiklos sudario korupcijos atvejų tyrimas.

Pasak pono J.Koškino, jo bendrovės klientų tarpe yra garsios Amerikos kompanijos bei žinomos teisinės kontoros, vis dėlto įvardyti jas atsisako. Jis taip neatskleidžia savo įkainių, tik sako, kad jie gerokai skiriasi kiekvienu konkrečiu atveju. Su Užsienio korupcijos įstatymu susijusias problemas tiriantis žinomas advokatas Richardas Deanas teigia, kad kreipiasi į J.Koškiną, kai tenka aiškintis su Rusija susijusį atvejį. Jo manymu, „Trident Group“ bedradarbiai yra labai gerai informuoti.

Ponas J.Koškinas pabrėžia, jog pagrindinis darbas atliekamas sėdint prie rašomojo stalo. Pavyzdžiui, tikrinant, ar kompanijos būstinė iš tiesų yra interneto puslapyje nurodytu adresu. Jo teigimu, šį darbą lydi tam tikra dirbtinė aura, nors iš tiesų komercinėje žvalgyboje didžioji dalis duomenų gaunami iš atvirų šaltinių. Sudėtingiausia darbo dalis yra išanalizuoti visą informaciją ir padaryti tinkamas išvadas.

Tyrėjo įgūdžių ponas J.Koškinas sėmėsi sovietinėje armijoje. Jis studijavo užsienio kalbas ir karinę geografiją, po karinio instituto baigimo 1980-aisiais buvo išsiųstas į Afriką tarnauti karinėje žvalgyboje. Praėjusio mažiaus devinto dešimtmečio pabaigoje J.Koškinas sako nusivylęs Sovietų Sąjunga ir vis dažniau pagalvodavo apie gyvenimą Vakaruose. Bet iš karinės tarnybos norėjo išeiti garbingai. Tokia proga atsirado 1989-aisiais, kai Sovietų Sąjunga mažino savo karines pajėgas. 1991-aisiais jis jau gyveno San Franciske ir dirbo viešųjų ryšiūų kompanijoje. Po dviejų metų ponas J.Koškinas pradėjo konsultuoti Amerikos kompanijas, kaip dirbti „laukiniuose rytuose“, o 1996-aisiais su dar vienu išeiviu iš žvalgybininkų įsteigė „Trident Group“.

Teisinės bendrovės „Salans“ partneris Randis Bregmanas J.Koškino bendrovės paslaugomis naudojasi šešeris metus ir sako, kad labiausiai vertina „Trident Group“ savininko garbingumą ir nuosaikumą. Nors tokiuose reikaluose visada esama pagrindo nerimui dėl partnerio elgesio, ponas J.Koškinas dirba garbingai ir niekada nesuteikia pagrindo manyti, kad gali padaryti ką nors kompromituojamo.