Visada galima svarstyti apie tvarką kaip ir apie jos stoką; tvarka arba netvarka ilgainiui keičiasi. Taip pasaulio tvarką ar jos stoką papildo nuolatinės kaitos veiksnys. Ir dar šiais laikais paklausūs prognostiniai žmonijos ateities – šviesios ir nelabai – modeliai.

Johnas Gray savo bekompromisėje knygoje „Apgaulinga viltis“ perspėja, kad žmonių populiacija Persijos įlankos šalyse yra viena jauniausių ir sparčiausiai augančių pasaulyje, maždaug per 20 m. gyventojų skaičius šiame regione padvigubės. Šis demografinis sprogimas vyksta ten, kur žmonių pajamos beveik išimtinai priklauso nuo nenumaldomai senkančių naftos atsargų. Remdamasis šiuo ir kitais pavyzdžiais, ponas J.Gray perspėja, kad globalizacija ilgainiui gali virsti nepriteklių karais.

Gal net apžvelgiamoje ateityje žmonijai gali tekti pagyventi visapusiško stygiaus sąlygomis. Beje, apie stygių – žiniasklaidoje dažniausiai nurodomos geopolitinės, nacionalinės ar moralinės Izraelio ir palestiniečių konflikto priežastys, tačiau beveik neminima, kad konfrontaciją taip pat gilina vandens pristatymo bėdos šiame dykumingame regione.

Japonijos tyrinėtojai neseniai išsiaiškino, kad ši beatodairiška ir patraukli nacija po 1000 m. gali visai išnykti dėl mažėjančio gimstamumo. Mokslininkai suskaičiavo, kad šiuo metu Japonijoje gyvena 16,6 mln. keturiolikmečių, bet kas 100 sekundžių jų sumažėja vienu vaiku. Pagal šią logiką išeina, kad 3011 m.  gegužės 5 d. Japonijoje liks vienas vaikelis, o praėjus 100 sekundžių vaikų Japonijoje neliks visai. Grėsminga ir painoka.

Trečiojo tūkstantmečio pasaulis įžengęs į visuotinio nestabilumo fazę. Nežinia, ar esame prieš kokią nors kol kas dar nesuprantamą globalią tvarką, o gal nevalingai dalyvaujame pražūtingoje utopijoje. Išties gausus ir neįtikėtinai įvairus yra mūsų planetos tykančių tikrų ir spekuliacinių pavojų „bukietas“.

Šiandien – apie šį visapusišką netvarumą.

Pirmoji pusė – straipsnis „Sveiki atvykę į naują pasaulinę netvarką“ iš „Foreign Policy“

„Kamp Davide susirinkę Didžiojo aštuoneto šalių lyderiai neabejotinai kalbėjosi ir apie lyderystės reikšmę dabartiniame į krizes linkusiame pasaulyje. Tarptautinio bendradarbiavimo poreikis tampa svarbus kaip niekada, tačiau jį lemia lyderystė, nes tik pasauliniai lyderiai turi priemonių, kuriomis tarptautinė bendruomenė gali susidoroti su daugeliu šiuolaikinių problemų. Tik jie disponuoja galia ir turtais, leidžiančiais įtikinti kitas valstybes imtis veiksmų, kurių kitu atveju pastarosios nesiimtų. Tik pasauliniai lyderiai gali teikti paslaugas, kurios kitiems neįperkamos, taigi jie sudaro planetos gyvenimo dienotvarkę.

Deja, pirmą kartą per aštuonis dešimtmečius pasaulis neturi lyderio. Amerika nebepajėgia vaidinti tokio vaidmens kaip po Antrojo pasaulinio karo. Priešingoje Atlanto pakrantėje skolų krizė pakirto pasitikėjimą Europos ateitimi. 2011 m. Japoniją ištikusios trigubos katastrofos padarinių likvidavimas pasirodė esąs paprastesnis už šią šalį 20 m. kamavusias politines ir ekonomines negandas.

Prieš 30 ar 40 m. šios valstybės buvo pasauliniai valdžios ir įtakos centrai. Kartu su Kanada jos sudarė Didįjį aštuonetą – laisvąją rinką turinčią grupę demokratijų, kurios tarsi lokomotyvas traukė pasaulinę ekonomiką. Šiandien tos šalys vos pačios išsilaiko ant kojų.

Daugiausia žadančios kylančios valstybės kol kas nepasirengusios užpildyti atsiradusios tuštumos. Kinijos lyderiai susikoncentravę į projektus, kurie bus svarbūs kitame šios valstybės vystymosi etape. Kartu su partneriais iš Brazilijos, Indijos ir Rusijos jie per daug užsiėmę vidaus problemomis ir negali prisiimti rizikos ir atsakomybės už pasaulines problemas. Išplėsta galingiausių valstybių grupė, žinoma kaip Didysis dvidešimtukas, pernelyg marga, jos dalyviai vadovaujasi labai skirtingomis ekonominėmis ir politinėmis vertybėmis, taigi gali spręsti tik tas problemas, kurios jau išaugo iki krizės masto. Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas nebeturi tokių finansinių ir politinių galimybių, kokiomis disponavo anksčiau. O konkurencija Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Taryboje retai leidžia jai veikti tikslingai. Pasaulis įžengė į pereinamąjį laikotarpį be tarptautinių lyderių.

Gamta nemėgsta tuštumos, taigi ir pereinamasis laikotarpis negali tęstis be galo. Prireikė net Antrojo pasaulinio karo, kad Bretton-Woodso konferencijoje būtų sukurta nauja finansinė pasaulio tvarka. Gali būti, ir dabar neišvengsime kokios nors katastrofos arba iš baimės prieš neišvengiamą jos artėjimą sukursime naują tvarką. Taigi kas toliau? Kas taps naujojo pasaulio vedliu? Lyderystės nebuvimas skatins Ameriką ir Kiniją bendradarbiauti ar pastūmės į konfrontaciją? Jei Jungtinių Valstijų kompanijos ir toliau gaus milžinišką pelną Kinijoje, jos bus suinteresuotos stabiliais Vašingtono ir Pekino santykiais ir spaus Baltuosius rūmus ir įstatymų leidėjus neskatinti bereikalingos trinties. Iš kitos pusės, jei kinų kompanijos pasinaudos savo augančia įtaka valstybės  struktūrose ir susikurs palankias konkuravimo sąlygas, Amerikos korporacijos iš savo pusės ims skatinti agresyvesnį Vašingtono ir Pekino politinį varžymąsi. Egzistuoja dešimtys scenarijų, kurie gali skatinti bendradarbiavimą kaip ir įžiebti priešiškumą tarp pasaulinių galybių.

Kitas svarbus klausimas, ar geopolitikoje dominuos Kinija ir Jungtinės Valstijos, ar pasaulinę valdžią dalysis keletas besiformuojančių galybių. Jei Europos Sąjunga (ES) pagaliau įstengs suderinti savo politiką ir susigrąžins pasitikėjimą euru, Senasis žemynas ir toliau bus galia, su kuria dera skaitytis. Atsigavusi Japonija irgi galėtų tapti svaresne dalyve tarptautinėje arenoje. Ekonomikos liberalizavimą tęsianti ir su išaugusia kaimiečių migracija į miestus susidorojusi Indija gali tapti atsvara Kinijos įtakai Azijoje. Jei Brazilijos vyriausybė susidoros su infliacija ir išmintingai tvarkys nuosavus gamtos turtus, ši Lotynų Amerikos valstybė stipriai išplės savo įtaką. Ir taip toliau.

Galimi keturi įvykių scenarijai po pereinamojo laikotarpio. Jei Amerika ir Kinija suderins interesus ir ims kartu dominuoti pasaulyje, tapsime liudininkais naujos tvarkos, kurią galima pavadinti Didžiojo dvejeto tvarka. Jungtinėms Valstijoms ir Kinijai sutikus dalytis lyderystę su kitomis stipriomis valstybėmis, turėsime savo rūšies „Nacijų koncertą“, kuris bus panašus į bendradarbiavimą Didžiajame dvidešimtuke, tik patikimesnis. Jei Amerikos ir Kinijos galybė stipriai pranoks kitas galimas koalicijas, o pereinamasis laikotarpis skatins jų konfliktą, visoms likusioms šalims teks palaikyti vieną ar kitą pusę, ir turėsime dar vieną Šaltąjį karą. Jei Vašingtonas ir Pekinas ims varžytis su kitomis stipriomis valstybėmis, pasaulinė valdžia suskils į Regionų pasaulį, kuriame vietiniai sunkiasvoriai sieks dominuoti savo aplinkoje.“

Antroji pusė – straipsnis „Greitai žmonijai prireiks dviejų planetų“ iš vokiečių dienraščio „Frankfurter Rundschau“

„Pasaulinio laukinės gamtos fondo ekspertų atlikto tyrimo „Gyvoji planeta 2012“ duomenimis,  žmogus suvartoja pusantro karto daugiau išteklių, negu kasmet jų atkuriama gamtoje. Fondo valdybos pirmininko Eberhardo Brandeso teigimu, jei žmonija nekeis savo elgesio, 2030 m. jai prireiks dviejų Žemės planetų, kad patenkintų maisto, vandens ir energijos poreikį. O iki amžiaus vidurio reikės jau trijų planetų.

Ekspertų nuomone, visų 7 mlrd. planetos gyventojų poreikius užtikrinantis vadinamasis ekologinis pėdsakas šiandien užima 18 mlrd. hektarų žemės (vienam žmogui tenka 2,7 hektaro). Bet Žemės galimybės siekia tik 12 mlrd. hektarų, taigi suvartojame maždaug 50 proc. daugiau, nei planeta pajėgi atkurti. Tai tiesiogiai veikia biologinę įvairovę Žemėje. Remiantis Pasaulinio laukinės gamtos fondo indeksu, gyvybės rūšių įvairovė planetoje nuo 1970 m. sumažėjo 28 proc., o tropiniuose regionuose – net 60 proc. Žmogus kaip dominuojanti rūšis vis stipriau išstumia kitus gyvūnus ir augalus.

Didžiausia atsakomybė už perteklinį planetos išteklių vartojimą tenka turtingai Šiaurei. E. Brandesas pabrėžia, kad turtingų valstybių ekonomikos augimas vykdomas skurdžiausių šalių sąskaita. Pastarosios savo išteklius dažniausiai išveža, pačios suvartoja nedidelį jų kiekį. Jei visi žmonės būtų amerikiečiai, jų poreikiams patenkinti reikėtų keturių Žemės planetų, norint pasiekti vokiečių gerovės lygį, tektų turėti 2,5 planetos, o štai indoneziečių vartojimo lygiui pakanka 0,7 Žemės planetos. Turtingiausios valstybės vartoja vidutiniškai penkis kartus daugiau už skurdžias šalis.

Tiesa, paskutiniu metu auga tokių valstybių kaip Kinija, Indija ir Brazilija daroma žala gamtai: vadinamasis ekologinis slenkstis jose nuo 1961 m. padidėjo 65 proc. Tai vyksta ne tik dėl augančio gyventojų skaičiaus, bet ir dėl gausėjančios vidurinės klasės perėjimo prie vakarietiškų vartojimo standartų. Miestų augimas taip pat sekina gamtą. Šiuo metu juose gyvena maždaug pusė planetos gyventojų, iki 2050 m. ši dalis išaugs iki dviejų trečdalių. Apsigyvenus mieste, padidėja vartojimas, pvz., Pekino gyventojo ekologinis pėdsakas yra tris kartus didesnis nei gyvenančio Kinijos provincijoje.

Pasaulinio laukinės gamtos fondo valdybos pirmininkas perspėja, kad, jei nebus imtasi veiksmų dabar, 21 a. taps ekologinių katastrofų amžiumi. Būtina iš atsinaujinančių šaltinių išgaunamos energijos dalį visoje planetos energijos struktūroje iki 2030 m. padidinti bent iki 40 proc. Tiesa, investicijos į saulės ir vėjo energetiką nuo 2004 m. išaugo daugiau nei penkis kartus, vadinasi, pažangių pavyzdžių esama. Fondas taip pat ragina sustabdyti planetos miškų naikinimą, pereiti prie gamtą labiau tausojančių gamybos metodų ir agituoja keisti vartojimo įpročius.“

Žinių radijo laida „Dvi pusės“ – pirmadienį 11.47 val.. Laida kartojama 16.47 val. 
Laidą pristato bendrovė „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“