Režisieriaus Nanni Moretti filme „Turime popiežių“ į konklavą susirinkę ir atsidūrę keblioje padėtyje kardinolai varžosi tinklinio lygoje, kurios nuostatus parengė padėtį spręsti pakviestas ir taktiniais sumetimais nuo pasaulio atskirtas, todėl nuobodžiaujantis psichoanalitikas. Ne per įžūlu? Bet visuotinio ginčijimosi laikais ginčijamasi ir dėl tikėjimo reikalų. Mat dingsčių tikrovė pateikia dosniai.

Anglikonų bažnyčia moteris į kunigus šventina nuo 1994 m., ir šiuo metu vikarių vien Anglijoje yra daugiau nei pustrečio tūkstančio, moterys dvasininkės sudaro trečdalį Anglikonų kunigų. Pasak žiniasklaidos, kunigių bendruomenė tuo apsiriboti nelinkusi ir siekia, kad moteris Anglijoje būtų įšventinta į vyskupus. Štai tokia metamorfozė po daugybės šimtmečių kategoriškai kitokios praktikos. Tiesa, Anglijoje netrūksta tikinčiųjų, kurie negali priprasti prie mišias aukojančių moterų. Įšventinus pirmąsias kuniges, Anglikonų bažnyčią paliko apie 500 vikarų.

Balandžio pradžioje dienraštis „The New York Times“ informavo apie griežtą popiežiaus Benedikto XVI kritiką prieš tuos, kurie pasisako už celibato panaikinimą ir moterų įšventinimą į kunigus. Benedikto XVI rūstybę šįkart užsitraukė buvusio katalikų labdaros organizacijos „Caritas Austria“ vadovo tėvo Helmuto Schüllerio siūlymas leisti įšventinti į kunigus moteris ir vedusius vyrus. Tėvas H. Schülleris siūlymą motyvavo dvasininkų trūkumu, o kritiką atrėmė teiginiu, kad tai ne tikėjimo, o istorijos ir tradicijos klausimas. Tradicija, kaip žinoma, linkusi keistis. Iniciatyvą palaikė daugiau kaip 400 austrų kunigų.

Ši ortodoksų ir modernistų priešprieša atrodo kiek komiškai, jei įvertinsime aplinkybę, kad religiniai įsitikinimai kai kuriose pasaulio vietose išprovokuoja tragedijas. Šiaurės Nigerijoje per Velykas susprogdinus du automobilius žuvo 38 žmonės, dešimtys buvo sužeista. Anksčiau islamistų grupuotė „Boko Haram“ perspėjo planuojanti kruvinus išpuolius. Ši grupuotė siekia, kad Nigerijoje būtų įvesta šariato teisė, taip pat ir tuose rajonuose, kuriuose gyvena krikščionys ir animistai. Pasak ispanų filosofo Jesuso Masterino, antra pagal išpažinėjų skaičių pasaulio religija islamas per paskutinį dešimtmetį pirmiausia siejama su teroro aktais. Be abejo, ne visus juos atliko radikalai islamistai, vis dėlto dauguma išpuolių guli ant jų sąžinės.

Izraelio interneto dienraštyje „Sem40“ neseniai net paskelbtas tekstas „Krikščionys ir islamas“, kuriame svarstoma, ar nereikėtų steigti žydų komitetų krikščionims gelbėti. Nes žydai pajėgia apsiginti, nors tesudaro procentą pasaulio tikinčiųjų. O štai krikščionių padėtis Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose apgailėtina. Saudo Arabijoje gyvena apie milijoną krikščionių (dažniausiai tai užsieniečiai darbininkai), bet jiems draudžiama net privačiai melstis. Irake nuvertus Saddamą Husseiną 2003 m. sudeginta 70 bažnyčių, vien Bagdade užmušta daugiau kaip tūkstantis krikščionių. Būti krikščioniu labai sudėtinga Afganistane ir Pakistane, jų padėtis gali labai komplikuotis Sirijoje ir Libane, nes su Basharo al-Assado režimu kovojančioje opozicijoje dominuoja „Musulmonų brolija“.

Energingi ir ne visada suprantami šiuolaikiniai reikalai neaplenkia religijų, tad šiandien – pokalbio mėginimas apie religijų likimą šiuolaikiniame pasaulyje.

Pirmoji pusė – straipsnis „Ką musulmonai mano apie Velykas“ iš žurnalo „New Yorker“

„Jėzus Kristus nemirė ant kryžiaus. Jis buvo ne Dievo, bet Mergelės Marijos sūnus. Jis neišganė žmonijos nuodėmių, nors gydė sergančiuosius, grąžindavo regėjimą akliesiems, prikeldavo mirusiuosius. Toks yra pranašas Jėzus Korane. Jis paminėtas 93 Korano eilėse – dažniau, nei bet kuris kitas pranašas, išskyrus Muhammadą. Jėzaus gyvenimas Korane sutampa su aprašytu Evangelijose net labiau, nei įpratę galvoti daugelis musulmonų.

Imamas Ibrahimas Sayaras daug laiko skiria religiniam darbui, kurio didžiąją dalį sudaro bendravimas su įvairių religijų atstovais, tuo pat mėgaujantis turkiškais kebabais. Imamas pabrėžia, kad islame tikėjimas Jėzumi yra privalomas. Antrame pagal reikšmingumą musulmonų šventajame rašte, Muhamado hadisose nurodoma, kad Jėzų Dievas  pasiėmė į dangų, iš kur jis grįš laikų pabaigoje ir pasirodys Damasko rytuose. Jį pamatęs Antikristas išgaruos kaip druska jūroje, ir Jėzus valdys pasaulį 40 m.

Islamas Bibliją laiko šventąja knyga. Tiesa, esama neatitikimo tarp Jėzaus mirties Evangelijose ir Korane. Pasak imamo I. Sayaro, musulmonų mokslininkai tai interpretuoja įvairiai. Esama versijos, kad iš tiesų buvo nukryžiuotas ne Jėzus, o gal net Judas. Kas tas žmogus bebūtų, Dievas pakeitė jo veidą taip, kad būtų panašus į Jėzaus, ir pastarasis išvengė nukryžiavimo lemties. Pagal kitą versiją, Dievas pakeitė nukryžiuojant dalyvavusių žmonių regėjimą, kad jiems atrodytų, jog mato Jėzų. Nukryžiavimo detalės musulmonams yra veikiau akademinis klausimas.

Daugelis islamo teiginių apie Jėzų sutampa su skelbtais Evangelijose, tačiau esama esminio krikščionių ir musulmonų nesutarimo dėl Jėzaus. Pastarieji jo nelaiko Dievo sūnumi. Jėzus buvo pranašas, tačiau mirtingas. Imamas I. Sayaras sako suprantąs, kad toks požiūris gali įžeisti nuoširdžiai tikinčius krikščionis. Vis dėlto, vertinant iš musulmonų pozicijos, nėra skirtumo tarp Jėzaus, Abraomo ir Muhammado. Visus Korane minimus 25 pranašus galima rasti ir Biblijoje: Adomas ir Nojus, Mozė ir Abraomas, Dovydas ir Saliamonas, ir Jonas Krikštytojas. Visi jie buvo Dievo pasiuntiniai.

Pasak I. Sayaro, krikščionis ir musulmonus vienija žinojimas apie Jėzų. Pradėjus pokalbį apie tai, kas nutiko Evangelijų Jėzui ir kas – Korano Jėzui, išaiškėja, kokia bedugnė skiria abiejų religijų išpažinėjus. Pokalbių dalyviai vis dėlto mėgina mokytis ir siekti supratimo. Pasak imamo, po mirties vis viena paaiškės, kas buvo teisus dėl Jėzaus. O žemiškajame gyvenime turbūt geriausia visiems mėgautis kebabais.“

Antroji pusė – straipsnis „Išmokti gerbti religiją“ iš dienraščio „The New York Times“

„Prieš keletą metų atrodė, kad užvirė rimta kova su Dievu. Ateistai trankėsi žaibais ir perkūnijomis ir skelbė, kad religija „viską nuodija“. Christopheris Hitchensas savo knygos paantraštėje parašė, kad „Dievas nėra didis“. Samas Harrisas ir Richardas Dawkinsas taip pat paskelbė perkamiausiomis tapusias knygas su nuodijančiais pasisakymais apie Dievą, kurį R. Dawkinsas pavadino pačiu nemaloniausiu literatūros herojumi.

Bet pastaruoju metu pastebima priešinga intelektualinė banga, bylojanti apie pavydų žavėjimąsi religija kaip moraline ir žmones telkiančia jėga. Naujo mąstymo vėliavnešiu tapo Alainas de Bottonas su knyga „Religija ateistams“, kurioje autorius skelbia, kad galime būti abejingi religiniams simboliams, bet ir domėtis, kaip religijos ugdo moralę ir bendruomeniškumo jausmą, įkvepia žmones kelionėms ir moko džiaugtis gyvenimu.

Harvardo universiteto biologas Edwardas O. Wilsonas išleido knygą „Žemiškos visuomenės užkariavimas“, kurioje religiją vadina nevykusia, beprasme ir sėjančia nesantaiką. Bet E. O. Wilsonas taip pat pastebi, kad religija ankstyvose bendruomenėse turėjo svarbų konkurencinį pranašumą, nes palaikė tvarką ir padėjo telkti gentis. Būtent dėl to religija ir šiandien labai paplitusi. Pasak autoriaus, tikėjimas nemirtingumu ir aukščiausiuoju teisingumu teikia žmogui didžiulę paguodą, o sunkiais laikais stiprina ryžtą ir drąsą.

Dar jaunystėje ateistu tapęs psichologijos profesorius Jonathanas Haidtas savo naujoje knygoje „Teisusis protas“ tvirtina, kad mokslininkai neretai klysta vertindami religiją, nes orientuojasi į atskiras asmenybes ir ignoruoja jas telkiantį vaidmenį. J. Haidtas pateikia duomenis tyrimų, kurie patvirtina, kad Dievo baimė gali padaryti visuomenę moralesnę ir harmoningesnę. Knygoje taip pat nurodoma, kad iš 200 XIX a. įsteigtų bendruomenių tik šešios pasaulietinės grupės gyvavo ilgiau nei porą dešimtmečių. Tarp religinių bendruomenių šis rodiklis siekė 39 proc.

Pagarbaus ateizmo banga atrodo protingas žingsnis siekiant suprasti religijų niuansus. Nors nusiteikusi skeptiškai, ši naujoji banga pripažįsta milžiniškus religijos pasiekimus. Tikėtina, kad naujas santykis su tikėjimu laikui bėgant padės baigti mūsų religinius karus ir ties supratimo tiltus tarp skirtingų tikėjimų. Už tai ir pasimelskime.“

Žinių radijo laida „Dvi pusės“ – pirmadienį 11.47 val.. Laida kartojama 16.47 val.

Laidą pristato bendrovė „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“.