2013 m. spalio 22 d. dienraštyje “Verslo žinios” Renaldo Jakobausko straipsnyje “Krizių valdymas – be plano B nė iš vietos” ekonomikos ir vadybos ekspertai kalbinami krizių valdymo tema. Pastaroji tema tapo labai aktuali prasidėjus pieno produktų importo į Rusiją draudimui.
UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai” vadovas Gintas Umbrasas dienraščiui teigė:
„Daugeliu atveju stebint verslą, žiūrint, kaip jis elgiasi, atrodo, kad verslo vairininkai krizių nesitiki arba mano, kad sunkumai ištiks ne juos, o kaimynus, draugus ir pan. Per tuos 20 m. mes nesuvokėme, kad krizės yra neišvengiamos versle ir jos nuolat kartojasi, paliečia visus ir negalima visuomet žaisti va banque, būtina turėti tam tikrus atsitraukimo kelius, jei kas nors nutiks, vadinamąjį planą B. Būtent apie tą planą B Lietuvos verslas paprastai nelinkęs mąstyti, arba, dar blogiau, jis būna kriminalinis – apvagiami partneriai, neatsiskaitomą ir t.t.”
Gintas Umbrasas taip pat svarsto, kad viena iš priežasčių, kodėl verslas menkai planuoja krizių valdymą, – patirties stoka, nes 20 – 25 m. gyvenimo rinkos ekonomikos sąlygomis dar nėra labai daug.
„Patirtis mus po truputėlį to išmokys, ir dar po 20 metų bus gerokai daugiau žmonių, turinčių planą B, kaip kovoti su daugeliu kitų problemų”, – prognozuoja UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai” vadovas.
Jo nuomonė, retai planuojamas ir verslo perdavimas. Ta karta, kuri pradėjo verslą 40 – ies, nemoka ir dažniausia neturi plano, kaip atiduoti savo verslą paveldėtojui, pasirūpinti sklandžiu perėmimu, tolesne plėtra.
„Mes esame individualistai, nepripažįstame kolektyvinio valdymo, įmonėse visiškai statmenos valdymo piramidės – priekyje yra neklystantis karalius, o visi kiti tik vykdo įsakymus. Nors mes ir kalbame apie įmonių valdybas, bet jos funkcionuoja labai vangiai, o ten, kur jos veikia, tai dažniausiai ne lietuviško kapitalo įmonės ar ne lietuviškas vadybos tradicijas puoselėjančios bendrovės”, – kalbėjo Gintas Umbrasas.
Lietuviškas verslas taip pat yra menkai pasirengęs ir viešajai komunikacijai krizių atveju.
„Tai piramidinė vieno smegenų centro kultūra. Centras priima sprendimą, bet jo dažniausia neperduoda ir neišaiškina kitiems. O jei stambių įmonių trečio, ketvirto lygio darbuotojai tiesiog neturi informacijos apie problemas ir jų sprendimo kelius, suprantama, jie renkasi taktiką tylėti, kad neužsitrauktų nemalonumų, – atsiranda rizika paskelbti ne tai, ką norėtų smegenų centras. O tuomet irgi kiltų konfliktas. Todėl ir turime situaciją, kai liežuvis laikomas už dantų, o sprendimai stringa”, – mano Gintas Umbrasas.
Visą straipsnį skaitykite 2013 m. spalio 22 d. dienraštyje “Verslo žinios”.