UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ siekdama supažindinti su naujienomis pasaulio žiniasklaidoje pristato laidą “Bent dvi pusės”. Laidą radijo stoties “Laisvoji banga” eteryje rengia ir veda žurnalistas Arūnas Spraunius. Šio trečiadienio, kovo 26 d., laidoje skaitytas U.Eco straipsnis „Pagiriamasis žodis klasikiniam išsilavinimui“ iš „L’Espresso“ ir „Aukštesnį išsilavinimą turinčiose šalyse valdžia geresnė“ iš „The Atlantic“.

Laidos įrašo pasiklausyti galite čia. Taip pat pateikiame laidos turinį tekstine išraiška.

“Pasak vieno tyrimo, baigę aukštąsias mokyklas gyvena septyniais metais ilgiau nei turintys tik vidurinį išsilavinimą. Stenfordo universiteto ilgaamžiškumo tyrimo centro direktorės Lauros Carstensen teigimu, išsilavinę žmonės gauna gerai apmokamus, pasitenkinimą teikiančius darbus, gyvena saugiuose rajonuose ir rečiau patiria stresą. Aukštasis išsilavinimas padeda greičiau spręsti problemas, suteikia galimybę dalyvauti priimant svarbius sprendimus, tai irgi daro teigiamą įtaką sveikatai. Ryšį tarp jos bei gyvenimo trukmės ir išsilavinimo patvirtina taip pat Švedijoje, Danijoje, Didžiojoje Britanijoje atlikti tyrimai.

Išeitų, aukštojo mokslo nauda vien darbo rinka nesiriboja, nors, vėlgi, tarptautiniu mastu nemenką triukšmą sukėlė tyrimas, pagal kurį per artimiausią laikotarpį Jungtinėse Valstijose jau apžvelgiamoje ateityje gali būti prarasta 47 proc. darbo vietų ir tą lems technologiniai pokyčiai ekonomikoje. Tyrimo autorių nuomone, labiausiai pažeidžiami sektoriai – paslaugos, mažmeninė prekyba, taip pat nemažai darbo vietų gali nelikti įvairiuose gamybos sektoriuose. Beje, tyrimą atliko ne ekonomistai, bet pora inžinierių iš Oksfordo universiteto.

Kita vertus, britų „ Daily Mail“ praėjusių metų birželio antrosios numeryje pateikti ne bet ko, o paties britų premjero Davido Camerono už du milijonus svarų sterlingų užsakytos apklausos duomenys, tvirtinantys kategoriškai priešingai, esą labiau išsilavinę žmonės dažniau nei kiti patiria nerimą, todėl yra labiau pažeidžiami streso. Pasirodo, didesniais talentais apdovanoti bei atsakingas pareigas užimantys piliečiai stipriau reaguoja į problemas negu vidutinių gabumų ir ypatingų profesinių įsipareigojimų neturintys kolegos.

Apklausą atlikusios Jungtinės Karalystės nacionalinės statistikos tarnybos tarnautojai teiravosi 165 tūkstančių respondentų, ar šie jautėsi laimingi dieną prieš ir ar jaučia pasitenkinimą gyvenimu apskritai, ką mano apie gyvenimo prasmę bei kitų gražių, romantiškų dalykėlių. Tyrimo ataskaitoje teko konstatuoti, jog aukštuoju išsilavinimu apsirūpinę britai lenkia likusią tautos dalį pagal rodiklį, kuris įvardijamas „susirūpinimo jausmu išvakarėse“.

Be to, apklausa atskleidė, jog respektabilių rajonų gyventojai stresui pasiduoda dažniau negu žmonės iš skurdžių rajonų. Ir tai – nežiūrint į aukštą nusikalstamumo lygį, nepalankią ekologinę situaciją bei kitas bėdas juose. Išeitų, neturintys išsilavinimo bei karjeros ambicijų gyvena atsipūtę ir nekvaršina dėl nieko galvos. Kita vertus, britų pasitenkinimą gyvenimu solidžiai koreguoja gaunamo atlyginimo dydis. Štai toks, pasirodo, rebusas – kaip uždirbti daugiau ir išvengti atsakomybės. Perfrazuojant Frydrichą Nyčę, žmogiška, labai žmogiška.

Kadangi tam tikrų neatitikimų esama net statistinių tyrimų lygmenyse, praskleiskime išsilavinimo paslapties šydą. Bent pirma pusė – rašytojo bei semiotiko Umberto Eco italų dienraštyje „L’Espresso“ paskelbtas straipsnis „Pagiriamasis žodis klasikiniam išsilavinimui“, ir bent antroji – publikacija „Aukštesnį išsilavinimą turinčiose šalyse valdžia geresnė“ iš Amerikos leidinio „ The Atlantic“.

Bent pirma pusė – U.Eco straipsnis „Pagiriamasis žodis klasikiniam išsilavinimui“ iš „L’Espresso“.

Skelbiama, esą gerokai sumažėjo skaičius norinčiųjų mokytis klasikiniuose licėjuose. Glumina tai, kad pagrindine šio reiškinio priežastimi įvardijama aplinkybė, jog klasikinis licėjus niekaip neorientuoja profesiniu požiūriu. Manau, kad jei gavę brandos atestatą abiturientai neplanuoja studijų universitete, klasikinis išsilavinimas suteikia jiems tas pačias galimybes kaip ir išsimokslinimas, gautas bet kurioje kitoje mokymo įstaigoje. Jeigu jauni žmonės nori rasti darbą iškart po vidurinės mokyklos, geriausia siekti buhalterio ar techniko diplomo – šių profesijų reikia visada.

Jei planuojama siekti universitetinio išsilavinimo, baigę klasikinį licėjų įstosite į bet kurį fakultetą, taip pat ir inžinerijos. Tad problemos kaip ir nėra, tik darbo paieška atidedama iki universiteto baigimo. Aišku, dantų gydytojui lengviau uždirbti jachtai negu filosofijos profesoriui. Vis dėlto pažįstu žmonių, kurie gavę humanitarinį išsilavinimą padarė puikias karjeras bankuose, teismuose ar valstybės įstaigose. Geras pavyzdys – Italijos premjeras Carlas Azeglijas Champis. Esu linkęs įtarti, kad svarbiausias ne skirtumas tarp klasikinio ir kitokio išsilavinimo – tiesiog reikia turėti galvą ant pečių.

Nuo spausdinimo mašinų gamybos pradėjęs Adrianas Olivettis vėliau pradėjo gaminti milžiniškus pirmus kompiuterius ir priimdavo į darbą tik kvalifikuotus inžinierius. Priešingu atveju jam nebūtų pavykę gaminti kompiuterių. Vis dėlto nutikdavo, jog priimdavo į darbą ir tarmes Homero kūriniuose studijavusį jauną žmogus. Tokiu atveju naujokas  būdavo siunčiamas šešių mėnesių praktikai į fabriką. Ten jis išmokdavo darbininko specialybės ir įgydavo supratimą apie tai, kas yra pramoninė gamyba. Po to jau galėdavo joje dalyvauti ar net dirbti įmonės administracijoje. Esama net atvejo, kai didžiu vadybininku tapo diplominį darbą apie Georgą Hegelį parašęs žmogus.

Vis dėlto, kodėl A.Olivettis elgėsi būtent taip? Todėl, kad suprato, jog geras išsilavinimas ne tik suteikia galimybę žmogui daryti tai, ką šis išmoksta, bet ir ugdo vaizduotę, skatinančią supratimą, kur link vystysis pramonė ateityje. Elektrikus rengiantis technikumas išmoko remontuoti šiandien gaminamus elektrinius aparatus. Vis dėlto geras elektrikas turi turėti lankstų mąstymą ir pasižymėti fantazija, jei nori suprasti, ko elektros srityje tikėtis ateityje.

Rengtis rytdienai reiškia ne tik suprasti, kaip veikia šiandieninė aparatūra, bet ir mokėti įsisavinti naujas programas. Nutinka, kad klasikinis išsilavinimas (tarkime, mokėjimas analizuoti Homero kūrinių tekstus, filosofijos, logikos žinios) leidžia geriau suprasti naujus amatus bei darbus. Gavusieji gerą klasikinį išsilavinimą visada ras veiklos sritį, neretai aplinkiniams netikėtą. Tik gerai pasirengę kultūriniu požiūriu pajėgūs teikti naujas idėjas. Jie intuityviai jaučia, kuria kryptimi vystysis mokslas ir pramonė. Kitais žodžiais tariant, jei gerą išsilavinimą gavęs žmogus nepajėgus atlikti šiuo metu egzistuojančių darbų, jis atviresnis rytdienos profesijoms. Gali būti, net gali pats jas kurti.

Be abejo, klasikinio išsilavinimo pasirinkimas susijęs su tam tikrais iššūkiais. Prisibijantiems klasikinio licėjaus geriau rinktis kitą kelią, nes gyvenimas yra žiaurus. Nors taip kalbėti politiškai nekorektiška, priklausomybė elitui yra rizikinga bei varginanti. Galima nugyventi laimingą gyvenimą ir patirti estetinį pasitenkinimą, dirbant baldžiumi, ir bus tikra nelaimė, jei tokių specialistų neliks.

Dabar  – bent antra pusė, publikacija „Aukštesnį išsilavinimą turinčiose šalyse valdžia geresnė“ iš „The Atlantic“.

Aukštojo mokslo privalumai patys įvairiausi – pradedant poetiškai romantiškais (meilės žinioms stimuliavimas) ir baigiant labai praktiškais (didesnės karjeros galimybės). Tačiau mes nežinome, jog išsilavinimas naudingas ir visuomenei. Be abejo, politikai reguliariai gieda ditirambus išsilavinimo naudos tema, dažniausiai minėdami ekonominius privalumus, bet jie paleidžia iš akių kur kas sudėtingesnius ryšius. Pačių įvairiausių reitingų rezultatai rodo, jog labiau išsilavinusiose šalyse valdžia visada geresnė. Tą patvirtina ir Pasaulio banko indikatoriai, ir „Transparency International“ pateikiami pakantumo korupcijai indeksai.

Viena populiariausių idėjų ta, kad išsilavinę piliečiai geriau balsuoja, o aktyviai rinkimuose dalyvaujanti visuomenė verčia valdžią būti atsakingesne bei atskaitlingesne. Ryšys tarp išsilavinimo ir valdžios egzistuoja ir už demokratijų ribų. Pavyzdžiui, monarchiniame Katare ir demokratinėje Slovakijoje gyventojų išsilavinimo lygis ir valdžios reitingai maždaug vienodi. Turi būti kažkokia kita priežastis, dėl kurios labiau išsilavinusios visuomenės lemia atsakingesnę valdžią.

Neseniai žurnale „Journal of Law and Economics“ paskelbtame straipsnyje „Išsilavinimas, skundai ir atskaitomybė“ nurodomas galimas tokio ryšio mechanizmas: tai galimybė skųstis bei reikšti pretenzijas. Publikacijos autoriai Juanas Botero, Alejandras Ponce ir Andreius Shleiferis daro išvadą, jog išsilavinę piliečiai daugiau skundžiasi. Ir  jų skundai duoda rezultatų. Tyrime nurodoma, kad aukštesnį išsilavinimą turintys žmonės gerokai dažniau teikia skundus dėl paslaugų kokybės, policijos piktnaudžiavimo ir korupcijos. Kai piliečių skundų daug, didėja tyrimo ir bausmės tikimybė. Valdininkai pradeda vengti imti kyšius, stengiasi su interesantais tinkamai elgtis, laiku atvyksta į darbą ir taip toliau.

Norėdami šią logiką visapusiškai patikrinti straipsnio autoriai išanalizavo 80 šalių informaciją iš trijų šaltinių – Įstatymo viršenybės indekso, Nusikaltimų aukų tarptautinės apžvalgos bei Pasaulinio palankumo korupcijai barometro. Tyrėjai priėjo išvadą, kad išsilavinimas esmingai veikia skundų skaičių. Tarkime dėl policijos ar kariškių savivalės aukštųjų mokyklų absolventai skundžiasi daugiau nei 8 proc. dažniau negu baigusieji vidurines mokyklas. Pasak publikacijos autorių, išsilavinimas prisideda prie to, kad pilietis ryžtųsi pateikti skundą. Beje, ryšys tarp išsilavinimo lygio ir įpročio skųstis ypač ryškus autokratijose ir besivystančiose šalyse.

Be abejo, kaip ir dauguma kitų tyrimų, šis irgi turi tam tikrų trūkumų. Pirmiausia, priklausomybė tarp skundų skaičiaus ir išsilavinimo nėra akivaizdi išsilavinusiose visuomenėse. Veikiausiai taip yra dėl to, kad žmonės jose geriau žino, kaip reaguoti į valdžios piktnaudžiavimą ir mažiau baiminasi represijų. Be to, vis didesnį vaidmenį vaidina technologijos. Mobilųjį telefoną turintis žmogus veikiausiai praneš apie įsilaužimą ar nederamą policininkų elgesį, tačiau neims skųstis valdžios veiksmais apskritai. Tyrimo autoriai taip pat atrado, kaip išsilavinimas keičia piliečio santykį į valstybę. Išsilavinę žmonės tiesiog geriau žino, kaip skųstis, kad tai duotų geresnį rezultatą. Jie geriau dėsto savo mintis, daugiau žino apie tai, kur ir kaip pasiskųsti.

Išsilavinimui teikiama pirmenybė svarbi besivystančioms šalims bei jų užsienio rėmėjams, nes tai padeda geriau kovoti su korupcija ir pktnaudžiavimu. Nauda dviguba – išsilavinę piliečiai geriau pasirengę darbui, o išsilavinusi visuomenė rezultatyviau kontroliuoja valdžios institucijas.  Išsivysčiusioms šalims tyrimas įdomus tuo, kad paaiškina struktūrinę nelygybę miestuose. Tikėtina, kad skundų kiekis gali paaiškinti, pavyzdžiui, kodėl išsilavinusiuose ir pasiturinčiuose Čikagos priemiesčiuose, kur gyvena daugiausia baltieji, infrastruktūra geresnė negu pietinėje miesto dalyje,  apgyventoje daugiausia menkiau išsilavinusių ir mažesnes pajamas gaunančių juodųjų.

Ugdymas pilietiškumo, į kurį įtrauktas ir mokymasis tinkamai teikti skundus, priverčia valdžios institucijas susitelkti tose srityse, kur pastangų labiausiai reikia. Jei skundai didina atsakomybę, mokymas skųstis gali būti labai naudingas visuomenei.”