UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ siekdama supažindinti su naujienomis pasaulio žiniasklaidoje pristato laidą “Bent dvi pusės”. Laidą radijo stoties “Laisvoji banga” eteryje rengia ir veda žurnalistas Arūnas Spraunius. Šio trečiadienio, kovo 20 d., laidoje spristatytos publikacijos iš Amerikos leidinio „The Atlantick“ „Turtingos moterys gali sau leisti apsieiti be santuokos, neturtingos – ne“, straipsnis „Ar jūs pasirengę būti pasaulyje be „tikrų“ vyrų?“ iš leidinio „ AlterNet“.

Laidos įrašo pasiklausyti galite čia. Taip pat pateikiame laidos turinį tekstine išraiška.

Įsibėgėja pavasaris, didėja apnuoginti depiliuoto kūno plotai, taigi aistros kaista – ypač neinformuotuose visuomenės sluoksniuose. Juk tik profesionalai žino, jog pusiau apnuogintas torsas – tik verslo dalis, nieko asmeniško.

Vis dėlto reikalams dėliojantis tonacijos augimo kryptimi tiesiog negalime neaptarti į į praeitį nenumaldomai besitraukiančių mačo bei su ja sietino patriarchato institucijų temos. Takios tapatybės epochoje ir tradicinis vyriškumas patiria visokių transformacijų. Jei vyrai-patinai ištisus šimtmečius demonstruodavo galią grėsmingai mosuodami ietimis ir stingeriais, suremdami pečius ar bent pūsdami žandus, 21 amžiuje viskas gerokai kitaip. Ne pačiose civilizuočiausiose planetos vietose užsilikę keisto beisbolo lazdų panaudojimo recidyvai vis dėlto yra taisyklę patvirtinanti išimtis. Gali būti, iš nevilties.

 Tai nykstančios autoritarų padermės atstovui Vladimirui Putinui kažkodėl kažkur Tuvoje reikia išsirengti iki pusės, ropštis į medį, ir tai jam atrodo vyriška ir gal net žaisminga. Bet interneto socialinių tinklų epochoje tokie savęs pristatymai šmaikštuolių bematant apauginami memais. 2006-aisiais per susitikimą su Izraelio ministru pirmininku Ehudu Olmertu ponas V. Putinas pareiškė norįs perduoti linkėjimus prezidentui Moschei Katsavui, mat šis esąs galingas vyras. Išprievartauti dešimt moterų – ne juokai, Rusijos prezidentas esąs nustebintas ir pavydi Izraelio kolegai. Skandalo atomazga įvyko, kai Tel Avivo apygardos teismas ponui M. Katsavui skyrė septynerių metų laisvės atėmimo bausmę. Išgirdęs nuosprendį aštuntasis Izraelio prezidentas pradėjo bliauti. Gi rusų mačo pagyrą pasaulis mandagiai praleido pro ausis, be abejo, atitinkamai pagalvojęs apie autorių.

 Šiuolaikinis vyras panašus į mielą, bet neprivalomą namų gyvūnėlį – kažką panašaus į jūrų kiaulytę ar katiną, bet tikrai ne Siamo. O skirtingai nuo jūrų kiaulytės, jis šmirinėja nebent kritiniais atvejais. Tarptautinėje žiniasklaidoje prieš kurį laiką šmėkštelėjo žinutė, kad italų vyrai vietoj sekso linkę rinktis skaitymą. Jei jau italai…

 Amerikos žurnalistė Hanna Rosin savo knygoje „Su Vyrais baigta“ skelbia, jog keičiantis planetos ekonomikos struktūrai moterys prisitaiko geriau ir yra mobilesnės nei tradicinių prietarų kamuojami kerėplos vyrai. Amerikos universitetuose bei mokslo įstaigose daugumą sudaro moterys bei merginos, jaunos netekėjusios moterys uždirba daugiau nei nevedę vyriškiai, moterys net atima iš vyrų monopoliją į agresyvumą. Gi vyrai perima iš moterų depiliacijos užmojį. Ir taip toliau.

 Vienintelis taisytinas dalykas tas, kad lyčių santykiai tebepristatomi kaip žaidimas, kuriame nugalėtojui atitenka viskas. Kita vertus, jei švytuoklė ilgai buvo vienoje pusėje, nekeista, jei kurį laiką teks pagyventi priešingame vektoriuje. Žodžiu, šiandien – apie tradicinio vyriškumo devalvaciją. Bent pirma pusė – Amerikos leidinio „The Atlantick“ publikacija „Turtingos moterys gali sau leisti apsieiti be santuokos, neturtingos – ne“, ir bent antroji – straipsnis „Ar jūs pasirengę būti pasaulyje be „tikrų“ vyrų?“ iš leidinio „ AlterNet“.

 Bent pirma pusė – „The Atlantick“ publikacija „Turtingos moterys gali sau leisti apsieiti be santuokos, neturtingos – ne“.

 Viename savaitraščio „Wall Street Journal“ redakciniame straipsnyje buvusio Amerikos prezidento GeorgoW.Busho atstovas spaudai Aris Fleischeris svarstydamas apie nelygybę priminė vadinamąją santuokos nelygybę. Pagal statistiką, vienišų moterų pajamos stipriai nusileidžia ištekėjusiųjų finansinėms galimybėms. Ponas A. Fleischeris padėtį siūlo taisyti rekomenduodamas moterims mesti mokslus ir gimdyti vaikus, tačiau moterų skurdo problemai skirtos konferencijos dalyvės apie tai nenori net girdėti. Pasak knygos „Skaičiuojame grašius“ autorės Barbaros Ehrenreich, kuomet sakoma, jog siekiant išbristi iš skurdo reikia kurti santuoką, kyla klausimas, už kelių vyrų reikia tekėti. Ištekėti už dešimt dolerių per valandą uždirbančio vyriškio – ne išsigelbėjimas, taigi reikia trijų ar keturių.

 Vis dėlto pajamos nemažai lemia, kaip moterys vertina santuoką. Laikančios save feministėmis ja abejoja ir ragina likti nepriklausomomis. Niujorko universiteto profesorė Carol Gilligan primena, jog esama žodžio „patriarchatas“. Be abejo, pasisakyti prieš patriarchatą paprasčiau, kai esi išsilavinusi, turi pastovias pajamas, gyveni ten, kur teoriškai galima rasti irgi išsilavinusį vyriškį ir už jo ištekėti. Neturtingai, neišsilavinusiai, ypač turinčiai vaikų klausimas, tekėti ar ne, reiškia pasirinkimą, auginti vaikus vienai ar sudėjus dviejų žmonių pajamas. Dilema, tekėti ar ne, stipriai lemia neturtingos moters ateitį.

 Pasiturinčios moters apsisprendimą tekėti lemia jos noras likti nepriklausoma, išsaugoti gyvenimo stilių, kai kada – kovą su patriarchatu. Kategoriškas B. Ehrenreich teiginys kelia tam tikrą pažintinį nesusipratimą, nes statistika tvirtina, jog ištekėjusios moterys finansiškai gyvena daug geriau nei vienišos.

 Atsakymas į šį klausimas skirsto mus į iš principo pasisakančius prieš santuoką, ir tuos, kurie to sau negali leisti. Tarkime pora dienraščio „The New York Times“ publikacijų santuokos tema: viena apie 35-erių metų argentinietę, kuri išgyvena, jog santuoka atims iš jos nepriklausomybę, kitoje kalbama apie rimtas finansines problemas, su kuriomis susiduria vienišos motinos. Antros publikacijos herojai nekelia rūpesčio galima vyro kontrolė ar grėsmė nerūpestingam gyvenimo stiliui. Jai svarbu, kaip už vieno žmogaus pajamas išmaitinti ir aprengti du (ar daugiau) žmones.

 Noras laikytis tam tikro gyvenimo stiliaus ar kovoti su stereotipais – tai privilegijuotiesiems rūpintys klausimai. Tai nereiškia, jog visos nepasiturinčios moterys privalo tekėti, ar yra kaltos, kad liko vienišos. Arba – kad santuoka yra vienintelis būdas įveikti turtinę nelygybę. Vis dėlto labai svarbu, kad priešinimasis patriarchatui neignoruotų statistinių realijų: santuoka moterims finansiškai naudinga.

Geras pavyzdys – dainininkė vienišė Bayonce kuri neseniai parašė esė apie lyčių nelygybę, o jos paskutiniame albume cituojama Nigerijos dainininkė bei rašytoja Chimamanda Ngozi Adichie: „Mes mokome mergaites trauktis, būti mažesnes. Raginame jas turėti ambicijų, bet ne per daug, siekti sėkmės, tačiau irgi ne per daug, priešingu atveju jos kels pavojų vyrams. Manoma, jei esu moteris, privalau siekti santuokos. Siūloma gyventi savo gyvenimą, nepamirštant, kad svarbiausia vis tiek – santuoka. Ji gali būti džiaugsmo, meilės ir palaikymo šaltinis. Tik kodėl skatiname santuokos siekti mergaites, o berniukus – ne?“

 Tai svarbus klausimas, ypač todėl, kad akivaizdžiai pabrėžia santuoką slegiantį kultūrinį spaudimą: nekalbame berniukams apie santuokos būtinumą, tačiau mergaites raginame tekėti. Visiems vienišiems pasaulio žmonėms reikia atsakyti į klausimą: jei nuspręsiu atsisakyti santuokos, kokios bus šio sprendimo ekonominės pasekmės? Netekėti nusprendusios moterys privalo turėti galimybę laisvai pasirinkti ir kalbėti apie tai pasauliui. Gi pasiturinčioms moterims reikia suprasti, kad ir neturtingosioms būtina tokia pat galimybė rinktis.

 Dabar – bent antra pusė, straipsnis „Ar jūs pasirengę būti pasaulyje be „tikrų“ vyrų?“ iš „AlterNet“.

 Tradicinio vyriškumo saulėlydis prasidėjo maždaug prieš 500 metų, kai Europos laukuose pasirodė muškietininkai. Riteriai iš pradžių niekinamai raukėsi, jog tai nevyriška – kažkokiais rūkstančiais pagaliais per atstumą taikytis į priešus.

 Tačiau greitai technologinis progresas paėmė viršų, riteriai morališkai paseno ir palaipsniui išnyko. Pradėtos vertinti smegenys ir gebėjimas taikytis prie naujos technikos. Vis dėlto moterų epocha kol kas nestojo, prireikė sulaukti 21 amžiaus. Fabrikų staklės skatino profesijas, kurioms nereikėjo galingų bicepsų. Klastingos Viktorijos epochos moterys sukūrė masinės feminizacijos kultūrą kaip tik tada, kai Amerikos ekonomika tapo agresyviausia kapitalizmo sistema pasaulyje.

 Moterys gavo balsavimo teisę bei įgijo galimybę siekti aukštojo mokslo. Paskui prasidėjo su kontraceptinėmis priemonėmis susijęs mokslinis ir politinis proveržis. Įgijusios galimybę pačios lemti savo biologinį likimą moterys galėjo kaip lygios su lygiais varžytis su vyrais darbo rinkoje.

 Kiekviename kitame etape vaikinus kankino galingos abejonės dėl nuosavų gebėjimų, taip pat visiško žlugimo nuojauta. Desperatiškai mėgindami įveikti savinieką, jie laikas nuo laiko keldavo balsą, kaltindavo moteris ir ilgėjosi kilnios praeities. Amerikos respublikonų partijos 2012-ųjų rinkiminė kampanija buvo šių apvytusių pastangų naujausia versija. Deja, visa tai beprasmiška. Didvyriškas riteris, vikingas avantiūristas, Bairono herojus – visus juos ištiko diskinio telefono likimas. Arnoldas Schwarznegeris šiandien atrodo kaip karikatūra.

 Vis dėlto reikia pasakyti, jog šiame kelyje mūsų laukia daugybė nemalonumų. Globalizacija pagreitino darbo vietų mažėjimą pramonėje ir sustiprino visuotinį netikrumą. Kartu su broliais proletarais viduriniosios klasės vyrai jaučia šį spaudimą stebėdami, kaip išsilavinusios damos lenkia juos visais atžvilgiais. Kai kuriuos iš jų apima įsiūtis, kurio kraštutinės formos regimos patriarchalinio fundamentalizmo sustiprėjime musulmoniškame pasaulyje.

 H.Rosin knyga – tai savotiškas anonsas naujo pasaulio, kuris randasi mūsų akyse, pasaulio be vyriškumo dominavimo. Tiesa, žurnalistė aprašo ir analizuoja tik paskutinius šimtmečius trukusios slinkties epizodus. Pagrindinė idėja ta, kad mūsų kultūroje vyksta daugybė pokyčių, mat moterys tampa pelnytojomis ir maitintojomis, net prasimuša į aukščiausias ekonomikos bei politikos viršūnėles.

 H.Rosin piešia komišką naujosios tvarkos paveikslą. Regime „plastišką moterį“, kuri lengvai prisitaiko prie naujų ekonominių sąlygų. Jos paniurusi priešingybė – „fanerinis vyras“, įstrigęs pasenusioje savimonėje ir nepajėgus atsakyti į 21 amžiaus iššūkius.

 H.Rosin knygoje globalizacija atrodo tokia pat neatšaukiama kaip orai. Esame pratinami prie išvados, jog visiems teks prisitaikyti, kitaip būsime nunešti permainų bangų. Ši genderinė koncepcija parodo ir  sistemą globalaus kapitalizmo, tokio godaus ir grobuoniško, kokio pasaulis dar nematė. H.Rosin parodo, kaip šių permainų kontekste formuojasi matriarchatas, kažkuo primenantis pirmykščius laikus.  Turtingiausia planetos moteris Gina Rinehart tuoj tuoj turtais aplenks armiją vyrų, tokių kaip Billas Gatesas. Ji niekina humaniškumą, vadindama darbininkus inkštikais bei ragindama įtvirtinti dviejų dolerių už dieną atlyginimą.

 Senojo vyriškumo pabaiga neišvengiama, ir tą reikia sveikinti. Bus šaunu, kai vietoj jo turėsime lytiniu požiūriu labiau diversifikuotą kultūrą. Tačiau kol besiformuojančios socialinės sistemos nesužmoginsime, jos apačioje esantys vyrai ir moterys manys, jog prisitaikymas prie nuolatinio plėšrumo bei plėšimo nėra laimės receptas.

Laidą remia UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai”