UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ siekdama supažindinti su naujienomis pasaulio žiniasklaidoje pristato laidą “Bent dvi pusės”. Laidą radijo stoties “Laisvoji banga” eteryje rengia ir veda žurnalistas Arūnas Spraunius. Šio trečiadienio laidoje skaityti „The American Conservative“ publikacija „Tai Islamas davė mums tos pačios lyties santuokas?“ ir “Kaip krikščionybė padovanojo mums tos pačios lyties santuokas“ iš Amerikos savaitraščio „The Week“.
Laidos įrašo pasiklausyti galite čia. Taip pat pateikiame laidos turinį tekstine išraiška.
“Kas sakė, kad aistros dėl tos pačios lyties santuokų verda tik Lietuvoje. Be abejo, savi marškiniai arčiausiai kūno, lieka tik įsivaizduoti, su kokiu nerimu konservatyvių vertybių apaštalai seka naujienas, jog Amerikoje jau 17 valstijų šios santuokos įteisintos. O ir tas nevidonas Amerikos prezidentas Barackas Obama beveik prieš porą metų viešai išreiškė pritarimą tokioms santuokoms. Tiesa, tą 2012-ųjų gegužę pareiškimas nustebino daugelį ne vien Amerikoje.
Po to, kai ponai Akselis ir Eigilas Akseliai 1989-ųjų spalio pirmąją Kopenhagoje užregistravo pirmą pilietinę partnerystę, tos pačios lyties santuokos arba teisiškai joms prilygstantys pilietiniai susitarimai įteisinti Nyderlanduose, Belgijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Portugalijoje, Suomijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Liukseburge. Kanada buvo ketvirta pasaulio valstybė, kur legalizuotos homoseksualios santuokos. Priešas, galima sakyti, vos ne prie vartų – ką daryt reikės?
Kita vertus, prarasta ne viskas, sektinų vietų dar likę. Praėjus dienai po to, kai Ugandos prezidentas pasirašė įstatymą prieš homoseksualizmą, vienas šalies bulvarinis laikraštis pirmame puslapyje po skambia antrašte „Demaskuoti!“ paskelbė sąrašą, kuriame įvardyti 200 svarbiausių šalies homoseksualų. Afrikoje bei Artimuosiuose Rytuose homoseksualumas beveik visuotinai laikomas gėdingu dalyku ir paskelbtas už įstatymo ribų. Tačiau viską gadina Pietų Afrikos respublika, kur homoseksualios santuokos įteisintos praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Tos pačios lyties santuokos draudžiamos beveik visur ir Tolimuosiuose Rytuose bei Ramiojo vandenyno regione, išskyrus Naująją Zelandiją.
Nuožmūs mūšiai šia tema verda jau kurį laiką. 2012-aisiais popžvaigždė Madona susiėmė su Rusijos Sankt Peterburgo ortodoksais po koncerto, kuriame atvirai palaikė gėjų bei lesbiečių bendruomenę. Dainininkė tada pareiškė esanti kovotoja už laisvę, mat Sankt Peterburgo parlamentas priėmė nutarimą, pagal kurį teigiantiems, jog tiek tradiciniai, tiek netradiciniai santykiai vienodai vertingi, gali būti skiriama bauda, atitinkanti 10 tūkstančių svarų sterlingų. Vietos politikas Vitalijus Milonovas ir komunistai padavė Madoną į teismą, o stačiatikių bažnyčia pasiūlė Sankt Peterburge priimtą nutarimą taikyti visos Rusijos mastu. Beje, su rusų stačiatikiais dainininkė pykstasi nuo 2006-ųjų, kuomet religiniai aktyvistai mėgino sutrukdyti Maskvoje jai sudainuoti dainą „Live to Tell“.
2012-ųjų rugsėjį Paryžiuje įvyko per daug neafišuotas šešių pagrindinių Prancūzijoje veikiančių religinių konfesijų (judėjų, katalikų, stačiatikių, protestantų, musulmonų ir budistų) atstovų susirinkimas, kuriame svarstytas parlamente ketintas priimti tos pačios lyties santuokų legalizavimo įstatymas. Religijų atstovai beveik vieningai (išskyrus liberalųjį protestantų sparną) pareiškė jam nepritariantys. Aktyviausi buvo katalikai, kurių vyskupai net mėgino išmušti iš Prancūzijos valdžios referendumą šiuo klausimu, o prieš konfesijų atstovų susitikimą surengė „maldą už Prancūziją“.
Dėl tos pačios lyties santuokų galima diskutuoti be galo, tad šiandien tik pamėginkime aptarti, kaip žiniasklaidoje nušviečiamas homoseksualių santuokų ir religijos santykis. Bent pirma pusė – straipsnis „Kaip krikščionybė padovanojo mums tos pačios lyties santuokas“ iš Amerikos savaitraščio „The Week“; ir bent antroji – leidinio „The American Conservative“ publikacija „Tai Islamas davė mums tos pačios lyties santuokas?“.
Bent pirma pusė – straipsnis „Kaip krikščionybė padovanojo mums tos pačios lyties santuokas“ iš„The Week“.
Tokia prielaida atrodo absurdiška: kaip krikščionybė gali būti atsakinga už jau įvykusią judėjimo už vienos lyties santuokas pergalę? Argi ištikimiausi krikščionys nėra aistringiausi tradicinės santuokos šalininkai? Atrodytų, atsakymai į šiuos klausimus turėtų būti kategoriški: „neatsakinga“ ir „yra“. Apie tai liudija galinga baltųjų protestantų parama tradicinėms santuokoms ir katalikų bažnyčios pareiškimai, jog homoseksualizmas – gamtinė anomalija
Bet ne viskas taip paprasta. Jau pirmuose garsaus Alexio Tocquevillio veikalo „Demokratija Amerikoje“ puslapiuose atrasite labai įdomią interpretaciją didžiulio vaidmens, kurį krikščionybė suvaidino siekiant žmonių lygybės idealo. Dvitomį amerikietiškos demokratijos tyrimą A. Tocquevillis pradeda įvadu, kuriame pažymi, jog gyvename didžios demokratinės revoliucijos epochoje. Visa 700 puslapių knyga – mėginimas suprasti šią revoliuciją, kuri keitė gyvenimą ir Europoje, ir Jungtinėse Valstijose.
A. Tocquevillio nuomone, ji apvertė aukštyn kojomis šimtmečiais besiklosčiusias tradicijas bei moralinius įpročius visame krikščioniškame pasaulyje, ir šio proceso niekas nebegali sustabdyti. Pagrindinis revoliucijos variklis esąs Jėzus Kristus, kuris skelbė mokymą apie visų žmonių lygybę, o Kalno pamoksle sakė, kad paskutinis taps pirmu, pirmas paskutiniu ir kad nuolankiems atiteks visas pasaulis. Tai buvo vienas labiausiai stulbinančių mokymų, A. Tocquevillio teigimu, juo vadovaudamiesi Vakarai porą tūkstantmečių kūrė savo gyvavimo logiką ir šio mokymosi laikėsi vis griežčiau.
Pirmiausia griežtai hierarchinė Romos imperijos tvarka asimiliavo ir keitė Kritaus mokymą, bet 11 amžiuje dvasininkija atsivėrė visiems – turtingiems ir vargšams, prasčiokams ir senjorams. Tokiu būdu lygybės principas per bažnyčią ėmė smelktis į visuomeninį gyvenimą.
Kaip teigia A. Tocquevillis, kitus 700 metų vyko dviguba revoliucija: dvarininkai atsidūrė ant žemesnio socialinio laiptelio, gi paprasti žmonės – ant aukštesnio. Vieni pakilo, kiti nusileido. Bėgant laikui šie gyventojų sluoksniai artėja vienas prie kito ir greitai jų padėtis išsilygins. Amerikoje, kur įsikūrė egalitariniai krikščionys puritonai, tai jau įvyko. Jei Prancūzijoje prireikė žiaurios revoliucijos, kad būtų įtvirtinta lygybė, Jungtinėms Valstijoms pakako tik įtvirtinti nepriklausomybę, ir jos visuomenėje egalitarizmas pražydo puošniomis spalvomis.
A. Tocquevillį labai domino klausimas, kokia bus demokratija Amerikoje, mat jis buvo įsitikinęs, kad visa Vakarų civilizacija kurs lygybės visuomenę jos pavyzdžiu. Tuo pat metu jį apimdavo šventas virpulys, kai regėjo šią revoliuciją amžių bėgyje įveikiant bet kokias kliūtis. Šis mąstytojas vienas pirmųjų suprato, jog iš aristokratinių privilegijų pasaulio ilgainiui liks griuvėsiai.
Toks pat virpėjimas šiandien apima tos pačios lyties santuokų priešininkus, nes krikščioniškas lygybės principas paneigia ir keičia istoriškai susiklosčiusią krikščionišką santuokinės partnerystės sampratą. Šia prasme priešinimasis tos pačios lyties santuokoms lygintinas su ankstesnių kartų pasipriešinimu santuokoms tarp skirtingų rasių atstovų. Abiem atvejais besipriešinantys permainoms mėgina naudotis lygybės vėliava, tačiau patiria nesėkmę.
Būtina užtikrinti, kad šių žmonių religinės teisės nebūtų pažeistos. Bet taip pat reikia tikėtis, kad jie sekdami A. Tocquevillio pavyzdžiu pripažins, jog pagrindinė neišvengiamos lygybės pergalės priežastis ta, kad nauja tvarka visada teisingesnė nei senoji. A. Tocquevillis patarė ją priimti, mat padarė išvadą, jog mėginimai stabdyti demokratiją – tai kova prieš patį Dievą.
Tai nereiškia patvrtinimo grubaus postulato esą „Kristus palaiko tos pačios lyties santuokas“. Bet tai reiškia, kad lygybės siekiantys Vakarų reformatoriai visada laimi, nes pasisakantys prieš lygybę negali tikėtis visuomenės paramos. Lygybė nugali visada.
Dabar – bent antra pusė, „The American Conservative“ publikacija „Tai Islamas davė mums tos pačios lyties santuokas?“.
Damonas Linkeris klausia, ar tos pačios lyties santuokos nėra logiškas kitas žingsnis laikantis radikalaus krikščioniško egalitarizmo peršamo kultūrinio nuoseklumo. Šios nenumaldomos demokratinės revoliucijos variklis esąs Jėzus Kristus, skelbęs mokymą apie visų žmonių lygybę. Argumentas įdomus. O ką galima pasakyti apie kitą griežtai egalitarinę ir monoteistinę religiją islamą?
Įprasta manyti, kad Islamas – tai tikinčiųjų brolybės forma, kai visi yra lygūs prieš Aukščiausiąjį. Faraonas Korane vaizduojamas kaip puikybės įsikūnijimas, kuris veikiau pats laikys save dievu negu paklus vieninteliam tikram dievui. Kaip krikščionybė buvo populiari tarp Romos imperijos vergų, taip Indijos pakraščius pasiekęs Islamas padėjo daugeliui žemutinių kastų indų vaduotis iš kastinių suvaržymų.
Islame dvasininko institucija nėra paveldima. Labiausiai paplitusi sunitiška teisinė sistema teoriškai yra libertariška: gaunate teisę aiškinti Islamo teisę įtikinėdamas kitus interpretatorius vadovautis jūsų rekomendacijomis. Taigi argumentas, kad dvasininkijos atvirumas įvairių socialinių klasių atstovams yra šiuolaikinės demokratijos pagrindas, Islamui tinka dar labiau.
Daugelis musulmoniškų visuomenių ilgą laiką buvo monarchijos, tą patį galima pasakyti apie daugumą krikščioniškų visuomenių. Tačiau Islame nėra doktrinos, pagal kurią karaliai yra Dievo pateptieji. Krikščionybės istorijoje Katalikų bažnyčia ilga laiką skelbė, esą monarchija geriausiai dera su krikščionybės principais. Dauguma Islamo visuomenių didesnę istorijos dalį buvo vergvaldiškos, tačiau tą patį galima pasakyti ir apie krikščioniškas visuomenes.
Ir pagaliau Islame tvirtai tikima socialine taika, kai vadovaujamasi idealia tą taiką įtvirtinančia koncepcija. Gi krikščionybė skelbė savo karalystę ne šiame pasaulyje ir ragino atiduoti ciesoriui kas ciesoriaus. Jei tos pačios lyties santuokos yra „logiškas“ niveliuojančio egalitarizmo rezultatas, jis neabejotinai turėtų pasireikšti Islamo religinėje doktrinoje.
Bet, gali būti, yra kitaip. Galbūt panašaus pobūdžio argumentavimo problema ta, kad pačios idėjos dažnai neturi konkrečių pasekmių. Tikėtina, kad kultūros išlikimą lemia ne idėjos, bet gebėjimas prisitaikyti aplinkybėse, kurių iš anksto negalima buvo numatyti. Politinė demokratija atsirado krikščioniškuose Vakaruose atradus ir apgyvenus Naująjį pasaulį. Po protestantizmo reformacijos ir katalikybės kontrreformacijos rietenų, pasibaigus Prancūzijos bei Jungtinės Karalystės monarchijų virsmui į autokratines sistemas, įsitvirtinant kapitalizmui, plečiantis vergų prekybai abipus Atlanto. Kurie iš šių įvykių laikytini krikščionybės idėjos neišvengiamais tęsiniais, o gal tai tiesiog istorinės raidos atsitiktinumai?
Krikščionybė gyvavo jau porą tūkstančių metų, kai idėja apie tos pačios lyties santuokas tapo plačiai aptariama problema. Dar daugiau, krikščionybė pradėjo formuotis Romos imperijoje, kur nevengta seksualinių malonumų su tos pačios lyties atstovais. Juk ir imperatorius Neronas buvo vedęs vyrą. Bet ginčai dėl to kilo dabar, o ne Nerono laikais. Taigi kodėl turėtume galvoti, kad krikščionybė kaip nors susijusi su tos pačios lyties santuokų problema? Šventojo Augustino doktrinoje apie santuokos paslaptį galima įžvelgti argumentą, kuris tinka ir tradicinėms, ir homoseksualioms santuokoms. Bet tai tik liudija, kad jo idėjos lengviau prisitaiko aplinkybėse, kurioms susiklosčius pripažinimo ima reikalauti ir tos pačios lyties poros. Taigi tas nereiškia, kad jos kelia reikalavimus dėl neišvengiamo poreikio permąstyti krikščionybės principus.”