UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ siekdama supažindinti su naujienomis pasaulio žiniasklaidoje pristato laidą “Bent dvi pusės”. Laidą radijo stoties “Laisvoji banga” eteryje rengia ir veda žurnalistas Arūnas Spraunius. Šio trečiadienio, kovo 12 d., laidoje skaityti straipsniai „Jūsų namuose pilna kosminių dulkių, ir jos atspindi Saulės sistemos istoriją“ iš „The Conversation“ ir „New Yorker“ publikacija „Mėnulio dulkių paslaptis“.
Laidos įrašo pasiklausyti galite čia. Taip pat pateikiame laidos turinį tekstine išraiška.
Įsibėgėja pavasaris, gamta atsinaujina, o kai ji atsinaujina, ne tik mūsų krašte imamasi kuopimosi darbų. Juo labiau, kad dar ne visur ir ne visada gyventi yra gera. Tarptautinė žiniasklaida neseniai informavo, jog jei prieš dvidešimtmetį nuo alergijos kentėjo 20 proc. žmonių, iki 2025-ųjų ji kamuoti gali net pusę pasaulio piliečių. Pasaulio sveikatos organizacija alergiją jau laiko viena iš šešių labiausiai paplitusių patologijų. Grėsmingą jos plitimą lemia ir globalizacijos valdingai keičiama aplinka, mat priklausomai nuo gyvenamos vietos žmogų veikia drėgnumo lygis, maistas, įvairios žiedadulkės bei kitos dulkės. Dulkėtumas kartu su kitomis grėsmėmis demoralizuoja ir sunkia mūsų vitalinę energiją.
Kai gimtoje planetoje atkakliai tebesama ne itin malonių ir net pavojingų vietų, kodėl nenukreipus žvilgsnio dangopi, juo labiau, kad britų dienraštis „The Independent“ vasario pabaigoje informavo, jog Amerikos kosmoso agentūra NASA paskelbė visatos platybėse už Saulės sistemos ribų aptikusi 715 aplink savo žvaigždes skriejančių planetų, iš kurių keturios, pasirodo, telpa į vadinamąją gyvybei vystytis tinkamą zoną. Kitaip tariant, jos skrieja tokiu atstumu nuo žvaigždės, kai jų paviršiuje nei per daug tvanku, nei stingdančiai šalta, kad galėtų skystu pavidalu laikytis vanduo, kuris būtinas gyvybės egzistavimui. Beje, pasak „„The Independent“, šiuo metu pavyko patvirtinti iš viso devynias gyvybei tinkamas, taigi potencialiai gyvenamas ar apgyvendintinas planetas.
Jei šiuose viltinguose pranešimuose esama bent kiek tiesos, akivaizdu, jog potencialiai apgyventinoms planetoms reikės deramo administravimo, idant būtų išvengta mentalinių bei vadybinių perlenkimų. Be abejo, su sąlyga, jei ten nukakęs žmogus atras laisvo nekilnojamojo turto. Kosminio administravimo temą aptarti skatina ir vis konkretesnius kontūrus įgyjančios žmonijos užmačios jau apžvelgiamoje ateityje apgyventi kaimyninį Marsą. Štai praėjusių metų gegužę dvi dienas trukusiame pristatyme „Humans to Mars Summit“ ponas Basas Lansdorpas iš organizacijos „Mars One“ paskelbė apie ambicingus žmonijos planus koloniją Marse įsteigti jau 2023-aisiais. Ekspedicijos dalyviai po žiūrovų bei ekspertų balsavimo būsią atrinkti televiziniame realybės šou.
Greta vis dėlto romantiškų planų sugabenti į Raudonąją planetą visą reikalingą įrangą, kol televizinėje atrankoje bus kaunamasi dėl teisės tapti naujaisiais marsiečiais, ir viešųjų ryšių priminimų, jog kolonistai niekada negrįš į žemę, tenka priminti, kad Marsas nėra tokia jau svetinga planeta kaip kad čia minėtos registruotos devynios. Ne tik dėl to, kad Marse vandens skystu pavidalu veikiausiai nėra. Tarkime, čia minėtame pristatyme inžinieriai daug kalbėjo apie dulkes. Pasirodo, šioje planetoje jų, švelniai tariant, netrūksta, ir gali būti sudėtinga neleisti joms skverbtis į gyvenamąsias zonas, mat Raudonojoje planetoje nuolat siaučia vėtros bei uraganai.
Be abejo, šie nepatogumai – niekis, lyginant, tarkime, su iš pažiūros į Žemę labai panašia, nes tokio pat žydrumo, planeta HD 189773b. Nors ir žydras, iš tiesų tai tikras monstras. Pasirodo, planetos atmosferoje labai daug žydrą spalvą skleidžiančio silicio. Apgaulingasis žydris žvelgiant iš kosmoso tampa dar ryškesnis, kai tokio pat karštumo kaip žemiško vulkano viduje esanti planetos temperatūra paverčia silicį į stiklo dulkes ir nešioja jas 6500 kilometrų per valandą greičiu. Štai toks stiklinis tornadas.
Žvilgsnis dangopi – kompleksinis užsiėmimas, kad per daug nesiblaškytume, pamėginkime aptarti kosminį dulkėtumą, kuris žmonijai kol kas beveik nepažinus. Šiandien – apie kosmoso dulkes apskritai ir Mėnulio dulkes konkrečiai. Bent pirma pusė – straipsnis „Jūsų namuose pilna kosminių dulkių, ir jos atspindi Saulės sistemos istoriją“ iš Didžiosios Britanijos leidinio „The Conversation“, ir bent antroji – Amerikos žurnalo „New Yorker“ publikacija „Mėnulio dulkių paslaptis“.
Bent pirma pusė – straipsnis „Jūsų namuose pilna kosminių dulkių, ir jos atspindi Saulės sistemos istoriją“ iš „The Conversation“.
Apsiginklavę dulkių siurbliu kuopdami savo namus jūs veikiausiai siurbiate ir kosmines dulkes. Tai tos pačios dulkės, kurios kažkada dengė kometas ir asteroidus. Kiekvienais metais apie 40 tūkstančių tonų kosminių dulkių patenka į Žemę. Nors esama nemažai prieštaringų nuomonių, iš kur jos imasi, žinoma, kad didelė dulkių dalis nusileidžia į mūsų planetą iš aplink Saulę besiformuojančio dulkių debesies. Bet kokia yra jo kilmė?
Remiantis paskutiniais tyrimais, daugiau kaip 10 proc. šių dulkių yra iš asteroidų, o didžioji dalis susiformuoja vadinamosiose Jupiterio šeimos kometose. Į vidinę Saulės sistemos dalį jos veikiausiai patenka susidūrusios su kitomis kometomis Kuiperio žiede, kuris driekiasi už Neptūno planetos. Kai kosminės dulkės krenta į Žemę, jos gali tapti priežastimi meteoritų lietaus, tai priklauso nuo dulkių dydžio ir kiekio. Kosminės dulkės juda dideliu greičiu, kuris kai kada viršija 150 tūkstančių kilometrų per valandą. Greitį gali sumažinti Žemės atmosfera, jos trinties pakanka, kad didžiausios iš jų sudegtų, sukeldamos šviesos blyksnį. Mažesnėms dalelėms sekasi geriau, įskriedamos į Žemės atmosferą jos sugeba prisitaikyti prie staiga pasikeitusio slėgimo ir todėl pasiekia planetos paviršių.
Kosminėms dulkėms rinkti stratosferoje (20 kilometrų aukštyje, taigi maždaug dvigubai aukščiau nei įprastas komercinių skrydžių aukštis) NASA naudoja specialų skraidymo aparatą ER2. Jų rinkimo technika nėra labai sudėtinga. Kreiseriniame aukštyje pilotas atveria specialius po sparnais esančius skyrius, kur ir patenka kosminės dulkės. Jau Žemėje NASA specialistai laboratorijose jas išskiria ir perduoda moksliniams tyrimams. Kosminės dulkės suteikia puikią galimybę tyrinėti kometas.
Kitas būdas joms tirti yra paleidimas specialaus aparato, kuris praskridęs pro iš dulkių bei ledo gabalėlių sudarytos kometos uodegos vidų turi grįžti į Žemę. Kol kas įvykdyta tik viena tokia misija – NASA projektas „Žvaigždžių dulkės“. Nors yra brangūs, skrydžiai link Saulės taip pat suteikia galimybę rinkti ypač grynus dulkių pavyzdžius. Kosminis aparatas abiem atvejais yra savotiškas kokonas, išsaugantis paimtus pavyzdžius skriejant kosmine erdve, taip pat apsaugantis nuo itin aukštų temperatūrų įskrendant į Žemės atmosferą.
Kometose yra užsilikę dulkių, iš kurių susiformavo mūsų Saulės sistema, o kadangi per visą savo gyvavimo laiką kometos skriejo labai toli nuo Saulės, jose esančios dulkės įšalusiame būvyje išliko tokios pat kaip prieš milijardus metų. Jas tirdami turime galimybę keliauti laiku atgal iki pat Saulės sistemos susiformavimo. Tai būtina norint suprasti visos mums žinomos materijos bei vandens ankstyvą sudėtį.
Organinė medžiaga – tai anglies-vandenilio cheminiai junginiai, aptinkami praktiškai visoje visatoje. Vienas svarbiausių klausimų, ar gali šie junginiai patekti į planetas ir sukurti pagrindą gyvybei atsirasti. Vis dar tiksliai nežinome, kokiu būdu atsirado gyvybė Žemėje. Jei tai nutiko taip, kaip manoma, kometos ir asteroidai yra neblogi kandidatai į gyvybės transportavimo priemones. Tas pats tinka ir kalbant apie vandenį. Žemėje jo netrūksta, bet mes nežinome, ar jis atsirado mūsų planetai susidūrus su asteroidu arba kometa, ar jo čia būta nuo pat Žemės gyvavimo pradžios. Atsakymą į šį klausimą mėginame gauti tirdami netoli kometų surinktų dulkių pavyzdžius.
Šie ir kiti dulkių tyrimo pavyzdžiai leidžia rinkti dalis sudėtingos dėlionės, kuri atspindi kosmoso sistemos sudėtingumą, padeda suprasti, kaip ir kada susiformavo planetos ir kaip šią struktūrą papildė karštas vanduo bei organinė materija. Tai klausimai, atsakymams į kuriuos gali neužtekti žmogaus gyvenimo, bet čia aptartų iš Saulės sistemos gelmių gautų pavyzdžių tyrimas gali padėti suprasti, iš kur mes atėjome.
Dabar – bent antra pusė, „New Yorker“ publikacija „Mėnulio dulkių paslaptis“.
Neilas Armstrongas ir Buzzas Aldrinas iš Mėnulio hermetiškuose aliuminio konteineriuose parsigabeno daugiau kaip 20 kilogramų Mėnulio dirvos bei akmenų. Konteinerių viduje palaikoma žema temperatūra padėjo šioms medžiagoms išsaugoti tas pačias savybes kaip Žemės palydovo paviršiuje. Bet kuomet konteineriai atsidūrė Hjustono kosminio centro mokslininkų rankose, paaiškėjo, jog hermetiškumą pažeidė Mėnulio dulkės.
Mėnulio dulkės yra smulkios tarsi milteliai, bet jos žeidžia ne prasčiau negu stiklas. Šios dulkės formuojasi meteoritams krentant ant palydovo paviršiaus. Jų smūgiai skaldo ir smulkina uolienas bei dirvą, kurioje esama kvarco bei geležies. O kadangi Mėnulyje nėra vandens nei vėjo, kurie gludina aštrias briaunas, mažytės dulkių dalelės labai aštrios ir turi įpjovas. Be to, gali prilipti beveik prie visko. Mėnulio dulkės užteršdavo astronautų skafandrus ir nubraukdavo ištisus Mėnulio avalynės padų sluoksnius. Per šešis „Apolonų“ skrydžius žemo slėgio dėl jų nepavyko išlaikyti nė viename konteineryje su Mėnulio dirvos pavyzdžiais. Dulkės prasiskverbdavo ir į kosminių laivų vidų. Pasak astronautų, jos kvepėjo paraku, dėl jų buvo sunku kvėpuoti.
Dulkės ne tiesiog dengia Mėnulio paviršių, jų debesis pakilęs virš palydovo beveik šimtą kilometrų ir yra jo egzosferos dalis. 1960-aisiais dirbtinio palydovo darytoje nuotraukoje galima matyti tekančios saulės šviesoje virš Mėnulio plaukiantį švytintį debesį. Vėliau „Apllono 17“ astronautas Genas Cernanas apskrisdamas palydovą užfiksavo panašų reiškinį taške, kur Mėnulio diena susitinka su naktimi ir pavadino šį vaizdelį „Terminatoriumi“. Kadangi debesiui susiformuoti reikalingo vėjo nebuvo, debesies kilmė taip ir liko paslaptis.
Gali būti, dienos ir nakties susidūrimo linijoje susiformuoja elektros laukas, kai saulės šviesa susiduria su tamsa. Jis gali pakelti dulkes aukštyn. Kolorado universiteto fizikas Mihális Horányi įrodė, jog Mėnulio dulkės iš tiesų gali reaguoti į elektrinius laukus, vis dėlto jis įtaria, jog šis mechanizmas nepakankamai galingas, kad išlaikytų paslaptingai švytintį debesį erdvėje.
Praėjus dešimtmečiams po Amerikos astronautų skrydžių į Mėnulį Žemės palydovas tebekelia išskirtinį dėmesį, ypač turint galvoje apie paskelbtą pasirengimą naujoms tarptautinėms komercinėms misijoms į Menulį. Praėjusį rugsėjį NASA paleido nedidelį Mėnulio atmosferai bei dulkėtumui tirti skirtą zondą, kuris keletą mėnesių analizuos palydovo dulkes bei molekules. Šio nedidelio automobilio dydžio saulės paneliais apgaubto palydovo priekyje esama keturių kvadratinių įrenginių, kurie dulkes matuoja bei chemiškai analizuoja ir identifikuoja molekules tokių medžiagų kaip helis ir natris. Zondo šone įrengtas komunikacinis įrenginys perduoda žinias į Žemę lazerio spindulio pagalba.
280 milijonų dolerių vertės skrydžio laikas pasirinktas labai sėkmingai, mat zondo prietaisai gauna beveik neiškreiptą Mėnulio dulkėtumo bei jo cheminės sudėties paveikslą. Tokiu būdu NASA aplenkia Kiniją, Indiją, Japoniją bei Rusiją – pastarosios pareiškė, kad irgi planuoja siųsti savo zondus į Žemės palydovą. Kuomet misija po keleto mėnesių baigsis, NASA zondas taps sudėtine dalimi 15 tonų sveriančios kosminės medžiagos, kuri kasdien nukrenta ant Mėnulio.