UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ siekdama supažindinti su naujienomis pasaulio žiniasklaidoje pristato laidą “Bent dvi pusės”. Laidą radijo stoties “Laisvoji banga” eteryje rengia ir veda žurnalistas Arūnas Spraunius. Šio trečiadienio, balandžio 30 d., laidoje kalbėta naujųjų technologijų ir pinigų temomis.

Laidos įrašo pasiklausyti galite čia. Taip pat pateikiame laidos turinį tekstine išraiška.

Geopolitika nepaleidžia niekaip, nors dauguma mūsų veikiausiai pageidautų tiesiog gyventi. Juk skamba makabriškai, kuomet interneto socialiniame tinkle dalis milijoninio miesto gyventojų raginami surengti „deramą priėmimą“ eitynių už vieningą Ukrainą dalyviams. Jo turinys – rinktis kuo didesnėmis grupėmis su „chirurginiais instrumentais“ nuo ukrainietiškumo gydyti. Gydymo rezultatas – ne mažiau 14 nukentėjusiųjų per muštynes. Kijevas kaltina Maskvą siekiant išprovokuoti „trečiąjį pasaulinį karą“, Maskva savo keliasdešimties tūkstančių karių kontingentą tai pritraukia prie Ukrainos sienos, tai atitraukia. Ir taip toliau, ir panašiai.

Geopolitinė konfrontacija, visuose lygiuose, nuo viršaus iki apačios. Tą pačią balandžio 28-ąją Jungtinių Valstijų prezidentas Barackas Obama pareiškė, kad Vašingtonas pasirengęs įvesti sankcijas Rusijos bankininkystės bei gynybos sektoriams. Ir Europos Sąjunga (ES) pirmadienį paskelbė apie sankcijas Rusijai po Bendrijos šalių-narių aukščiausių pareigūnų susitikimo. Prieš tai, savaitgalį, irgi sankcijas Maskvai sutarė įvesti Didžiojo septyneto (G-7) grupė, beje, dar neseniai besivadinusi Didžiuoju aštuonetu, kai jam priklausė dabar išmesta Rusija.

„The New York Times“ pirmadienį užsiminė, kad sankcijos gali būti paskelbtos sakrališkiausiems Kremliaus politinio-finansinio elito piramidėje, energetiniams grynuoliams – „Rosneft“ prezidentui Igoriui Sečinui ir „Gazprom“ valdybos pirmininkui Aleksejui Milleriui.

Ponas Vladimiras Putinas kažkaip prarado norą šnekėtis su Amerikos prezidentu, nors nuo Krymo okupavimo pradžios Jungtinių Valstijų ir Rusijos lyderiai telefonu vis pasikalbėdavo. Gal ir įsižeidė žmogus, kas žino, reikia solidarizuotis su tėvynėje įkalintais „draugeliais“. Panašu, kad rusai uždarys ir NATO atstovybę Maskvoje. Dėl to paties, esą nebesusikalbama. Beje, dabartinė krizė, kai viešojoje erdvėje imtos skelbti organizacijos, iš kurių rusai išmesti ar jų dalyvavimas pristabdytas, išryškino, kad bendradarbiavimas NATO-Rusija buvo gerokai pasistūmėjęs.

Norime to ar ne, po vis dėlto ramių poros (Vakarams – net šešių) dešimtmečių gyvenimas tirštėja, aktyvuojamos vis įvairesnės konfrontacijos formos. Šiandien – apie porą jų, finansinę ir technologinę. Bent pirma pusė – publikacija „Finansinio karo menas“ iš Amerikos savaitraščio „Newsweek“; ir bent antroji – britų dienraščio „The Guardian“ straipsnis „Šaltasis karas baigėsi, atėjo laikas vėsiajam“.

Bent pirma pusė – publikacija „Finansinio karo menas“ iš „Newsweek“.

Dar prieš penkiolika metų sunkiai įsivaizduojama buvo idėja, kad Amerikos finansų ministerija gali būti svarbiausia šalies nacionalinio saugumo sistemos grandis. Vis dėlto būtent ši žinyba parengė visiškai naują rinkinį priemonių, kuriomis gali disponuoti prezidentas B. Obama. Valdymo punktu šiame naujo tipo kare yra vienas ministerijos padalinių – Finansinės žvalgybos bei terorizmo tyrimo valdyba.

Tai mažai žinomas skyrius, kongreso įsteigtas po Rugsėjo 11-osios teroro aktų, bet šiuo metu užsiimantis ne vien teroristų medžiokle bei neteisėtais pinigų srautais. Naudodama naujausius finansinius instrumentus Valdyba smogia kruopščiai parinktiems taikiniams, bendradarbiaujantiems su priešiškomis vyriausybėmis. Tai ji parengė prezidento V.Putino aplinkos asmenų Juodąjį sąrašą, kurio tikslas buvo sustabdyti šių žmonių finansines operacijas po to, kai rusų kariškiai pajudėjo į tuo metu dar Ukrainai priklausiusį Krymą. Ataka gerokai pakenkė finansiniams reikalams tokiems Juodojo sąrašo dalyviams kaip ponas Genadijus Timčenka ir bankas „Rossia“.

Papuolęs į šį sąrašą asmuo ar korporacija nebegali vykdyti operacijų Amerikos doleriais, gi pastarieji, remiantis Tarptautinių atsiskaitymų banko duomenimis, naudojami 87 proc. pasaulinių operacijų užsienio valiuta.

Finansinės žvalgybos bei terorizmo tyrimo valdyboje dirba teisininkai ir finansų analitikai, savo įgūdžius ištobulinę veikdami prieš vadinamąsias atstumtąsias valstybes, tokias kaip Korėjos liaudies demokratinė respublika ar Iranas, taip „al Qaedos“ tipo organizacijas arba Lotynų Amerikos narkotikų baronus. Veiksmai prieš Rusiją yra kitokio pobūdžio – Finansų ministerijai pirmą kartą teko veikti prieš draugę G-8 grupėje, kuri turi prekybinių ryšių Amerikoje, Europoje bei Azijoje.

Amerikos finansų ministerijos galios pagrindas Užsienio aktyvų kontrolės valdyba yra Finansinės žvalgybos bei terorizmo tyrimo valdybos padalinys, kuris ir sudaro ir išsiuntinėja juoduosius sąrašus. Šis skyrius įšaldo atakuojamų asmenų Amerikos jurisdikcijoje esančias sąskaitas ir skiria milijardines baudas pažeidėjams, kuriais gali tapti bet kurie Jungtinių Valstijų ar užsienio privatūs asmenys ar organizacijos, įtariami verslo ryšiais su sąraše esančiais žmonėmis.

Užsienio aktyvų kontrolės valdybos vadovo Adamo Shubino teigimu, Juodasis sąrašas įsigalioja iš karto, vos jį išsiuntinėjus, didžiausi planetos bankai yra įdiegę jį į savo filtrus. Tarkime, kovo 26-ąją bankas „JPMorgan“ užsitraukė Rusijos federacijos rūstybę, kai užblokavo eilinį Rusijos ambasados Kazachstane mokėjimą Maskvos draudimo kompanijai, nes bankas turėjo informacijos, jog šios kontrolinio akcijų paketo turėtojas yra bankas „Rossia“. Pakanka atsidurti Juodajame sąraše, ir joks pasaulio bankas nenorės turėti su jumis reikalų. Ekonominių sankcijų ekspertės Judith Lee teigimu, pasaulinių finansinių operacinių sistemų susisaistymas reiškia, kad mažėja vietų, kur galima pasislėpti.

Šiuo metu Amerikos finansų ministerijos Juodajame sąraše – 5843 pozicijos. Nuo 2009-ųjų kasmet jis pasipildydavo vidutiniškai 558 privačiais asmenimis bei organizacijomis. Įrašymas į jį derinamas su daugybe žinybų ir Teisingumo ministerija, užtat pasiekti, kad būtum išbrauktas, dar sunkiau. Tarkime, sąraše tebėra Osama ben Ladenas, nors jo nebėra gyvųjų tarpe jau keletą metų. Teisiniu požiūriu geriau būti pripažintam užsienio teroristine organizacija negu patekti į Juodąjį sąrašą.

Baltieji Rūmai pavedė Finansų ministerijai sudaryti rusų valdininkų Juodąjį sąrašą vasario pabaigoje, kai pasirodė pranešimai, jog Rusijos pajėgos palieka dislokacijos vietas Kryme. Iš viso parengtos trijų lygmenų sankcijos: pirmas lygmuo simbolinis, antras nukreiptas prieš konkrečius asmenis, trečias palies ištisus ekonomikos sektorius. Dar neseniai Jungtinės Valstijos rėmėsi tradiciniais tarptautinės politikos metodais, tokiais kaip karinių pajėgų naudojimas ar prekybos embargas. Naujos globalaus pasaulio tvarkos sąlygomis tapo aktualios ir tikslinės finansinės atakos.

Dabar – bent antra pusė, „The Guardian“ straipsnis „Šaltasis karas baigėsi, atėjo laikas vėsiajam“.

Karinius konfliktus apibūdina mūšiai bei esamų technologijų panaudojimas. Pirmasis pasaulinis karas asocijuojasi su dujų atakomis, tankais ir aviacijos naudojimo pradžia, Antrasis – su strateginiais bombardavimais ir pirmą kartą panaudotu branduoliniu ginklu. Technologijos padeda suvokti save kaip žmoniją bei formuoti politiką, jos daugeliu atžvilgių lemia ir dabartines mūsų baimes. Vis dėlto, kaip apibūdintini konfliktai, į kuriuos veliamės šiandien?

Remdamasis informacija apie slaptą Kinijos liaudies armijos padalinį, kuris laužiasi į daugelį Vašingtono valstybinių įstaigų kompiuterių, leidinio „Foreign Affairs“ apžvalgininkas Davidas Rothkopfas viename savo straipsnių padarė išvadą, kad šiuo metu gyvename „vėsaus karo“ epochoje. Ekspertas išskiria porą jo bruožų. Pirmiausia, tokio tipo konfliktai reiškia praktiškai nesustojančius puolamuosius veiksmus, nors nevykdomos jokios kovinės operacijos. Kitas išskirtinis šiuolaikinių konfliktų bruožas yra naujausių technologijų panaudojimas.

Pasak pono D. Rothkopfo, Šaltojo karo tikslas buvo įgauti pranašumą galimo „karštojo“ karo atveju arba užkirsti šiam kelią. Vėsaus karo tikslas – turėti galimybę smogti pastoviai, nesibaiminant išprovokuoti „karštą“ karą ir net paverčiant jo galimybę nepageidautina ir net beprasmiška. D. Rothkopfas – ne pirmas kuris prabilo apie vėsaus karo pradžią, praėjusio amžiaus aštunto dešimtmečio pabaigoje terminą pirmą kartą pasiūlė rašytojas fantastas Frederikas Pohlas.

Šiandien jau nėra taip, kad galingiausios valstybės nukreiptų viena į kitą pabūklų arsenalus ir laikytų juos parengtus. Skiriamuoju šiuolaikinių konfliktų bruožu tapo gebėjimas derinti griaunamąją technologijų galią lygyje, kuris dar netraukia iki karšto karo, bet kelia grėsmę diplomatiniams susitarimams ir tarptautinei teisei, konkrečiai tiems jos punktams, kurie liečia valstybių suverenitetą.

Vėsaus kibernetinio karo būvis jau apibrėžia santykius tarp kai kurių valstybinių subjektų bei tarpininkų, kurie kasdien vykdo kibernetines atakas ir dalyvauja kibernetinio ginklavimosi varžybose. Atsakomybė tenka ne vien Kinijai, Jungtinės Valstijos ir Izraelis sukūrė virusą „Stuxnet“, kuris sugebėjo užgrobti ir panaudoti Irano automatines valdymo sistemas, kad sugadintų branduolines centrifugas. Tai įrodymas, jog panašios atakos gali nekirsti sienų, bet nešti realius nuostolius pramonei.

Ne mažesnį nerimą kelia padažnėjęs naudojimas bepiločių naikintuvų, kuriuos valdo toli nuo fronto linijos esantys operatoriai. Niekas nesvarsto klausimo, bepiločiai yra daugiau ar mažiau moralūs už kitas mirtinas ginklų rūšis. Pagal karo įstatymus viską lemia tikslas – kiek jis pagrįstas, atpažįstamas ir kokia taikių gyventojų žūties rizika. Naujausių technologijų naudojimas karo reikmėms yra ypač kruopštaus nagrinėjimo reikalaujantis klausimas, šiuo atveju reikia kalbėti apie tikslinio likvidavimo teisingumą arba neteisingumą – tai problema, visada aktuali karo metu, kurią iki šiol kontroliavo tarptautinė humanitarinė teisė.

Dabartinės situacijos sudėtingumą lemia tai, kad technologijos išsivysčiusios tiek, jog jų panaudojimo kriterijai veikiausiai tolydžio tik silpnės. Pasak analitikų, tai jau įvyko Pakistane bei Jemene. Vėsaus karo sąlygomis technologijų naudojimas palengvina įvairių nežymių konfliktų vystymąsi. Kaip skelbia kritikai, vienu svarbiausių vadinamojo „karo su terorizmu“ bruožų tapo faktas, jog jis tęsiasi be galo.

Valstybės stengiasi išvengti karinių konfliktų, nes tai susiję su rizika bei sunkumais, humanitariniai ir finansiniai praradimai gali būti per dideli. Šią aplinkybę gerai apibūdino konfederatų armijos generolas Robertas E Lee, pasak kurio, gerai, kad karas yra baisus, priešingu atveju mes per daug jį pamėgtume. Bet vėsaus karo taktika politikams gali pasirodyti pakankamai patraukli, mat ši konflikto rūšis nėra brangi – turimi galvoje žmonių gyvybių ir politinio autoriteto praradimai. Be to, vėsus karas neatrodo tiks grėsmingas kaip realus.

Paskutinė vėsaus karo savybė ta, kad daug kas jame vyksta ant skaidrumo ribų – nesvarbu, veikėja yra Centrinė žvalgybos valdyba, Kinijos liaudies armija ar kokie tarpininkai. Taip yra todėl, kad nėra aiškiai apibrėžtų tikslų bei noro aiškintis, kokiu būdu panašios kampanijos gali liesti įvairiausius dalykus, pradedant suverenitetu ir baigiant tarptautinių konvencijų laikymusi.

Jei ir esama pagrindo optimizmui – nebent todėl, kad perėjimas prie vėsaus karo neįvyko nepastebimai. Įstatymų leidėjai ir žmogaus teisių gynėjai ėmė kelti klausimus, prakalbo apie neskaidrumą bei vėsaus karo keliamas rizikas. Jungtinėse Tautose šiuo metu svarstomas bepiločių naudojimo konfliktuose legalumo klausimas. Tiesa, ginčai kol kas labai fragmentiški. Reikalinga visavertė diskusija apie tai, kaip naujausios technologijos bei nauji karinių operacijų metodai veikia mūsų gyvenimą visuotinės priklausomybės epochoje, kai bet kurios valstybės interesams gali grasinti žmogus, sėdintis prie kompiuterio priešingoje planetos pusėje. Permanentinis vėsaus karo būvis be fronto, aiškių taisyklių ir atskaitomybės – tai nuolat auganti įtampa, galinti išsilieti į tikrą karštą karą.