Birželio 11 d. laidos “Bent dvi pusės” pirmojoje dalyje –  „Haberturk“ straipsnis „Ego suvešėjimas“, antrojoje –  publikacija „Bankininkai ir godumo neurologija“ iš „The Guardian“.

Laidą veda žurnalistas Arūnas Spraunius. Laidos rėmėjas UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“.

Laidos įrašo pasiklausyti galite čia. Taip pat pateikiame laidos turinį tekstine išraiška.

Egocentrizmo atspalviai

Arūnas Spraunius

Sveiki, radijo stoties „Laisvoji banga“ klausytojai; jūsų dėmesiui – laida „…bent dvi pusės“, prie mikrofono – Arūnas Spraunius.

Sidnėjaus zoologijos sodo voljere įkurdintos koalos Briusas, Aaronas ir Bilas nenuilsdamos užsiima tuo, kas vadinama selfi, tai yra fotografuoja save „Sony“ kamera. Fotosesijas galima pasižiūrėti zoologijos sodo  puslapyje interneto socialiniame tinkle „Instagram“. Taigi jau ir koalos – toks yra brandaus kapitalizmo  visapusiškai diegiamo egocentrizmo įsikūnijimas. Principo „dirbk-pirk-mirk“ diegimas tikrovėje imperatyviai reikalauja mylėti ir puoselėti save nenuilstamai, kiekvieną akimirką. Kitaip juk sustosime, kai kiti nenumaldomai vartodami judės į priekį. Individualizmas ir jo augintinis  egocentrizmas triumfuoja.

O ką, sektinų istorijų juk netrūksta. Prieš ketvertą metų pasaulį apskriejo jaudinantis pranešimas, jog labai glamūrinis Jungtinių Arabų Emyratų šeichas Mohamedas ben Rashidas al-Maktumas neapsikentęs pagaliau nutarė susigrąžinti ilgiausios planetos jachtos turėtojo laurus. Disponuodamas 162 metrų jachta emyras mėgavosi ilgiausio laivo regalijomis tol, kol Vokietijos laivų statykloje į vandenį nebuvo nuleistas rusų verslo oligarcho Romano Abramovičiaus laivelis, emyro jachtą ilgiu pranokstantis 45 centimetrais. Dilema, galima sakyti, beveik hamletiška, sietina su tokiais egzistenciniais klausimais kaip prestižas pinigai ir vyriškasis ego. Ne tik batalinė, bet gal net ir fiziologinė metonimija, kai esi tituluojamas milijardieriumi su ilgiausiu pasaulyje laivu.

Ekstravagantiškasis Londono meras Borisas Johnsonas garsiausią pasaulio Davoso ekonomikos forumą  taikliai išvadino pataikūniškumo orgijoje besimaudančiu ego žvaigždynu. Iš tiesų, vien bilietas į jį  kainuoja 71 tūkstantį dolerių, o jei pageidaujate dalyvauti „privačioje diskusijoje“ – suma išauga iki 156 tūkstančių. Privatiems skrydžiams, viešbučiams, vakarėliams – dar bent 100 tūkstančių dolerių. Pernai tokios sumos leistos, kad būtų galima išgirsti tarptautinių konsultavimo guru ištarmę, jog be aukštesnės moralės ir žmogiškumo išgyventi neįmanoma. O ką, juk teisybė. Kaip ir tiesa tai, jog ponas B.Johnsonas į Davosą vis dėlto vyko, mat jo vadovaujamam vienam didžiausių planetos didmiesčių reikia investicijų. Taigi niekop asmeniško…

Kita vertus, ego plevenimas tame pačiame Davose nestokoja ir pikantiško žavesio. Interneto puslapis „Glist“ pernai suskaičiavo, kad į atmosferą 2,5 milijono kilogramų anglies monoksido išmetė transporto priemonės, gabenusios į Davosą ekologinės diskusijos dalyvius. Į forumą galbūt neapsiskaičiavęs, tikėdamasis, jog prasčiausias krizės etapas jau baigėsi, atvyko ir „Goldman Sachs“ generalinis direktorius Lloydas Blankfeinas. Tikriausiai nustebo, kai jam asmeniškai buvo įteikta antipremija „Public Eye“. Kita vertus, naivu tikėtis, jog tai bent kiek rimčiau paveikė „Goldman Sachs“ vyriausiojo bankininko motyvaciją. Viešųjų ryšių ritualas, ne daugiau. Užsimiršti vajaus „duonos ir dainų“ sūkuryje – tokia štai poindustinio individualizmo versija.

Planetos kiečiausieji varžosi varžosi jachtomis, nekilnojamojo turto kvadratiniais kilometrais, dangoraižių aukštų kiekiu, lokaliniai elitai plūkiasi bent jau stengdamiesi televiziniuose realybės šou išlošti visureigį, na, o mūsų dauguma ir koalos nenuilsdami užsiimame selfi, brukame tai į interneto socialinius tinklus ir apsalę laukiame, kiek sulauksime klyktelėjimų, jog patinka.

Taigi laikas pasikalbėti apie neprilygstamąjį mūsų ego. Bent pirma pusė – Turkijos laikraščio „Haberturk“ straipsnis „Ego suvešėjimas“, ir bent antroji – publikacija „Bankininkai ir godumo neurologija“ iš britų dienraščio „The Guardian“.

Bent pirma pusė –  „Haberturk“ straipsnis „Ego suvešėjimas“.

Praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio pradžioje pradėtas demonstruoti filmas „Me, Myself and I“, kurio pavadinime kartojamos įvairios pirmo asmens formos iš esmės iliustruoja moralines nuotaikas praėjusio amžiaus pabaigoje Tai buvo metas, kai individai mažyčius „aš“ pasaulius ėmė laikyti kone visata, patirdami beveik narkotinį nuosavo ego poveikį. Santykių kultūra verslo pasaulyje, kur valdo egoizmas, suklestėjo būtent tada.

Paskutinis egocentrizmo plykstelėjimo taškas – išpopuliarėjęs selfi. Kuomet žmonės ima kaip apsėsti talpinti į interneto socialinius tinklus nuotraukas, to jau negalima laikyti vien pramoga: panašu, kad dedančiuosius kamuoja rimtas psichinis sutrikimas. Vadinamieji „selfimanai“ uždari, įsitikinę, jog jų ego aukščiau visko, ir nori tuo įtikinti išorinį pasaulį, su kuriuo, panašu, nelinkę megzti tikrų santykių.

Aistra selfi demonstruoja skausmingą psichinę savijautą individų, kurie nepasirengę adekvačiam bendravimui. Be abejo, tai netaikytina žmonėms, kurie spontaniškai fotografuojasi su kartu laisvalaikį leidžiančiais draugais. Kalbama apie tuos, kurie tiesiog maniakiškai dalinasi kiekvienu savo privataus gyvenimo momentu. Apie tuos, kuriems šis užsiėmimas virto būties prasme.

Šis reiškinys turi ir estetinę prasmę, kurią galima apibrėžti kaip menininko mėgėjo siekį parodyti save. Selfi galima vertinti kaip tam tikrą privataus gyvenimo detalių „vermejerizacijos“ bandymą. Johanas  Vermejeris – baroko epochos Nyderlandų dailininkas, garsėjęs buitinių, kasdieninių vaizdų tapyba.  Gebėjimas estetizuoti gerokai pakyrėjusią kasdienybės rutiną – toks yra šio dailininko sėkmės pagrindas. Nors selfi kūrime esama tapybos dvasios, dauguma selfimanų neturi tam reikalingų gebėjimų. Todėl selfi rinkinius aptikę žmonės priversti stebėti tik bandymus suteikti turiningumo ir intrigos jų autorių nelinksmam, varginančiam, monotoniškam gyvenimui. Atvirai kalbant, net stebina, jog į tas nuotraukas apskritai žiūrima. Gali būti, tai aiškintina suvešėjusiu neskoningumu ir polinkiu dairytis į svetimus langus.

Savo kasdienybę be perstojo dokumentuojantiems žmonėms būdingos savybės, kurios iš tiesų nurodo į simptomus rimtų psichinių problemų. Tai pasireiškia polinkiu kasdieninius daiktus išdėstyti tam tikra tvarka ir bandymu pasitelkus šią tvarką suteikti daiktams nekasdienišką prasmę. Beveik neabejotina, jog kiekvienas į selfi pasinėręs žmogus negalvoja apie kitus, nepastebi aplinkinių ir yra įsitikinęs, kad visas gyvenimas sukasi aplink jį. Tai yra labai egoistiški žmonės. Priešingu atveju kaip paaiškinti siekį publikuoti fotografiją, padarytą, tarkime, vos rytą pabudus ir šventai įsitikinus, jog tai svarbu? Ego, kuris ilgą laiką buvo gožiamas ir ieškojo kelių išsiveržti, sprogsta tikrąja to žodžio prasme.

Tokiu būdu mums dažnai tenka susidurti su žmonėmis, su kuriais neturime nieko bendra, kurių gyvenimas mūsų nedomina, mes nenorime jo nei regėti, nei sekti. Bet tie žmonės siekia, kad žiūrėdami į interneto socialinį tinklą įkeltas fotografijas jais susidomėtume. Ką padarysi, mūsų amžius nestokoja žavesio ir tuo pat metu yra pilnas beprasmybės. Net ir pageidaujant kultūrinio racionalumo vargu ar iš tiesų jo galima tikėtis. Šio beprasmiško ir iš esmės trivialaus sprogimo akivaizdoje geriausiu atveju skleidžiasi visapusiška nesąmonė.

Girdėjote bent pirmą pusę, Turkijos laikraščio „Haberturk“ straipsnį „Ego suvešėjimas“.

Dabar – bent antra pusė, publikacija „Bankininkai ir godumo neurologija“ iš „The Guardian“.

2011-ųjų rugpjūčio 11 dieną banko „Barclays“ vykdantysis direktorius Bobas Diamondas „BBC Today“ laidoje skaitydamas paskaitą verslo tema pareiškė, kad kultūra yra bazinis atsakingos bankininkystės elementas. O geriausias atsakingumo patikrinimas esąs elgesys žmogaus situacijoje, kai jo niekas nestebi. Dabar žinome, jog bankų sistema šio testo neišlaikė, todėl galime sero Mervyno Kingo žodžiais paklausti, kodėl bankiniams sektoriuje klesti išpūstos kompensacijos vadovaujantiems, prastas elgesys su klientais, nesąžiningi pardavimai ir manipuliacijos su palūkanų procentais. Į dalį šių klausimų gali atsakyti kognityvinė neurologija.

Vadovaujančius postus užimantys bankininkai disponuoja milžiniška valdžia, net didesne nei kai kurie nacionaliniai lyderiai. Jie niekam neatskaitingi, išskyrus retus susitikimus su akcininkais ir dažnai pasyvius direktorių tarybų posėdžius. Įvertinant aplinkybę, jog valdžia yra vienas stipriausių žmogaus mąstymą veikiančių narkotikų, neribota valdžia daro milžinišką poveikį elgesiui, emocijoms bei mąstymui. Neribota valdžia galų gale iškreipia asmenybę, geriausios to pavyzdys – diktatoriai, tokie kaip Muammaras Gaddafis.

Nereguliuojamoje pasaulio finansų sistemoje iškilę „visatos valdovai“ gavo beprecedentę valdžią, kuri negalėjo nepakeisti jų smegenų. Ribota valdžia skatina žmones būti protingesniais, drąsiais, mažiau pasiduodančiais depresijai ir mąstančiais strategiškai. Gi neribota valdžia gali paversti egocentrikais, kurie nemoka atjausti, yra godūs finansiniams, seksualiniams, materialiniams apdovanojimams, turi prislopintą rizikos jausmą ir į kitus dažnai žiūri kaip į daiktus.

Beatodairiška drąsa ir tikslingas apdovanojimų siekimas būdingi neurotiniam „suartėjimo režimui“, kuris koncentruoja dėmesį, atmintį bei emocijas į su sėkme ir užvaldymu susijusius veiksmus. Valdžios trūkumas dažnai skatina neurologinį „vengimo režimą“, kuomet prastą nuotaiką skatina baimė dėl nekontroliuojamų įvykių keliamų grėsmių. Nežaboti finansų rinkų svyravimai iš dalies yra biržų spekuliantų smegenyse vykstančio blaškymosi tarp šių dviejų elgesio formų: įsijungus ir veikiant vienam režimui, sudėtinga mąstyti kategorijomis kito maždaug taip pat, kaip sunku įsivaizduoti saulėtą dieną, kai už lango apniukusi žiema.

Ištisus dešimtmečius nereguliuojamų finansų sistemų su išpūstais atlygiais bei premijomis problemą lėmė aplinkybė, kad finansų sektorius veikė neurologiniame „suartėjimo režime“ ir jo atstovams tapo sudėtinga mąstyti kitomis kategorijomis. Jie net nelabai galėjo prisiminti įvykius, kurie nutiko iki „įsijungiant“ šiam režimui. Šiuo atveju svarbu, kad užsilikusiems optimistiniame „suartėjimo režime“ sudėtinga prisiminti nesėkmes bei negatyvius faktus.

Ar tai paaiškina keistą aukščiausias pareigas užimančių bankininkų elgesį, jų beatodairišką koncentraciją į apdovanojimus ir prislopintą rizikos jausmą? Atsakymas į šį klausimą platesnis, mat valdžia darė didesnę įtaką įvykiams paskutinės krizės metu, jis susijęs su čia jau minėta pono B. Diamondo ištarme apie tai, ką darome, kai mūsų niekas nestebi.

Tilburgo universitete atlikti tyrimai parodė, jog gavę galimybę pasijusti galingesniais žmonės dažniau apgauna, kai jų niekas nestebi. Valdžia taip pat skatina veidmainystę bei agresyvumą, nustatant santykių su kitais žmonėmis taisykles. Bet taisyklės taikomos gerokai švelniau, kuomet tai daroma savo atžvilgiu. Kitaip tariant, net nedidelės dirbtinai gautos valdžios dozės skatina amoralumą ir veidmainystę.

Milžinišku turtu disponuojantys bankininkai yra socialinės-ekonominės piramidės viršuje. Paulo Piffo iš Berklio universiteto atliktas tyrimas parodė, kad lyginant su žmonėmis iš  žemesnių klasių aukštesniojo sluoksnio atstovai dažniau pažeidžia kelių eismo taisykles, elgiasi neetiškai priimdami sprendimus, derėdamiesi meluoja ir apgaudinėja siekdami pergalės. Paaiškėjo, jog šiuos elgesio ypatumus lemia ne tiek priklausomybė atitinkamam visuomenės sluoksniui, kiek savybė, kuri vadinama gobšumu. Tiems patiems aukštiesiems sluoksniams priklausantys, bet ne tokie gobšūs žmonės nelinkę į amoralumą ir neteisėtą elgesį.

Bankininkų elgesio aiškinimas gobšumu jau yra tapęs kliše, bet klišės ne visada neteisingos. Valdžia ir pinigai veikia atitinkamas galvos smegenų sritis, jei šios sritys pernelyg stipriai stimuliuojamos ilgesnį laiką, susiformuoja apetitai, kuriuos patenkinti darosi vis sunkiau. Tai primena priklausomybę nuo narkotikų. Godiems žmonėms visada maža, ir tai yra problema politikams bei reguliuojančioms institucijoms.