2014 m. kovo 5 d. Arūno Sprauniaus laidos “Bent dvi pusės” tema – eutanazija. Šio trečiadienio laidoje skaityti straipsniai:   „Nekalbėjimas apie mirtį daro ją dar labiau vienišą ir gąsdinančią“ iš  „The Guardian“ ir „ Išvirkščias gailestingumas: sekant Belgijos pavyzdžiu“iš „Crisis Magazine“.

Laidos įrašo galite klausyti čia. Taip pat pat pateikiame laidos tekstinę santrauką.

Laidą remia UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“.

Pragmatiški laikai racionaliai aptaria ir dalykus, kurie ištisus šimtmečius buvo tabu.  Tad šiandien – apie ją, karalienę mirtį. Tarkime, esama tokio žodelio eutanazija, kurio pažodinis vertimas iš graikų kalbos reiškia „gera mirtis“. „Wikipedijoje“ nurodoma, kad eutanazija – tai gyvybės nutraukimo praktika žmogui, nuo neišgydomos ligos patiriančiam nepakeliamas kančias. Eutanazijos idėja buvo populiari Europoje 20 amžiaus pirmoje pusėje, tačiau nacistų taikytos praktikos, tokios kaip marinimo programa T-4, ją keliems dešimtmečiams palaidojo. Panašu, ji vėl pradeda atgyti, apie tai signalizuoja ir  vis daugiau viešosios erdvės istorijų.

„Daktaro mirties“ pseudonimą pelnęs australietis gydytojas Philippas Nitshkė dar 2009-ųjų gegužės pradžioje Didžiojoje Britanijoje surengė ciklą seminarų, kuriuose aiškino, kad neišgydomai sergantis žmogus stoja prieš dilemą mirti ligoninėje tarp svetimų žmonių ar pasitraukti Anapilin jaukiomis namų sąlygomis. Pats ponas Ph. Nitshkė keturiems žmonėms pagelbėjo palikti šį pasaulį. Tais pačiais 2009-aisiais tarptautinėje žiniasklaidoje gana plačiai nuskambėjo istorija apie 85-erių britų dirigentą Edvardą Daunsą ir jo žmoną 74-erių Yoan. Sutuoktiniai savanoriškai baigė gyvenimus eutanazijos paslaugą teikiančioje Šveicarijos klinikoje „Dignitas“, į kliniką juos atlydėjo sūnūs. Sutuoktiniai nusprendė kartu trauktis iš gyvenimo, kai sužinojo, jog Yoan – paskutinė  vėžio stadija.

Pernai Europos žiniasklaidoje aprašytas atvejis belgo Natano Ferchelsto, kuris eutanaziją pasirinko todėl, kad buvo nusivylęs gyvenimui. Pasak italų dienraščio „Corriere della Sera“, šis žmogus kentė nuo gimimo, kai buvo vadinamas Nense ir gyveno merginos bei moters gyvenimą. Pasidygėjimo savimi nepavyko atsikratyti po serijos skausmingų operacijų, kai keitė lytį ir tapo vyru. Galų gale 44-erių Natanas-Nensė pasirinko mirtiną injekciją. Likus 24 valandoms iki mirties interviu vienam flamandų dienraščiui jis prisipažino, jog nuo vaikystės namuose buvo vos pakenčiamas, nes motina labai norėjusi turėti sūnų. Natano istorija sujudino Belgiją, kur eutanazija legali nuo 2002-ųjų ir nuo to laiko kasmet tokiu būdu palieka pasaulį maždaug pusantro tūkstančio žmonių (tai sudaro apie porą procentų visų mirčių šioje šalyje).

Šis bei kiti atvejai kurstė ginčus, mat asmeninis apsisprendimas išeiti tampa kaip ir gyvenimo pasirinkimu. Kai taip, kyla klausimas, kur tas egzistencinis riboženklis, ties kuriuo  vadinamasis „saldžios mirties“ žygis bus sustabdytas ar pristabdytas. Klausimas bet kuriuo atveju atviras, juo labiau, kad Belgijoje ką tik pasibaigusi vieno įstatymo priėmimo istorija privertė suklusti net libertališkiausius protus. Iš pradžių šios šalies parlamente socialistams, žaliesiems bei liberalams balsavus už priimtas įstatymas, pagal kurį iš gyvenimo savanoriškai leidžiama pasitraukti ir vaikams, kurie serga nepagydomomis ligomis ir patiria nepakeliamas kančias.

Iki  tol eutanazija nuo 12 metų buvo leidžiama Nyderlanduose. Belgijoje minimalus amžiaus cenzas nenurodytas, tik pateikta sąlyga, kad mirtina liga turi būti pasiekusi galutinę stadiją, palikti pasaulį apsisprendusio vaiko būklę diagnozuotų gydančių gydytojų grupei nepriklausantis psichologas ir jo sprendimui pritartų tėvai. Įstatymas priimtas, bet diskusijos nerimsta. Tai labai sudėtinga, aštri tema, pasak tokio sprendimo šalininkų, šiuo atveju norėta apginti gydymo įstaigas, kurios iš gailesčio kai kada padeda mažiesiems pacientams išsivaduoti iš kančių, bet tokia procedūra teisiškai neapibrėžta.

Eutanazijos priešininkai Belgijoje tikėjosi, kad įstatymo nepasirašys Belgijos karalius Philippas, bet šis tą padarė kovo 3-ąją, nors buvo gavęs protesto peticiją, kurią pasirašė apie 200 tūkstančių Europos Sąjungos (ES) piliečių.

Nebūkime teisėjai, tiesiog pamėginkime pateikti porą požiūrių šia labai subtilia tema. Bent pirma pusė –  britų dienraštyje „The Guardian“ publikuotas straipsnis „Nekalbėjimas apie mirtį daro ją dar labiau vienišą ir gąsdinančią“; ir bent antroji – straipsnis „Išvirkščias gailestingumas: sekant Belgijos pavyzdžiu“ iš „Crisis Magazine“, kuris paskelbtas ir lietuviškame interneto dienraštyje „Bernardinai.lt“.

Bent pirma pusė, „The Guardian“ straipsnis „Nekalbėjimas apie mirtį daro ją dar labiau vienišą ir gąsdinančią“.

Pažįstamas scenarijus: sėdite prie kieno nors ligoninėje, gulintys palatoje žmonės miršta nelabai patogiose lovose. Garsinę aplinką sudaro kenčiančiųjų keliamas triukšmas, taip pat periodiški technologinių įrengimų signalai. Plona pertvara užtikrina šiokį tokį privatumą.

Atėję draugai ir giminės sako, kad pacientas atrodo „labai gerai“. Neretai tai – viso labo tam tikras kodas: mes nenorime kalbėti apie tai, kad žmogus miršta. Vis dėlto dvasininkas irgi čia, jis sutvarkys visus egzistencinius klausimus. Pats emociškai ligos iškankintas pacientas taip pat tampa melo dalyviu, kai ištaria paprastą ačiū. Tai skausminga, nes pacientas nori kalbėti apie mirtį. Apie tai nekalbėti reiškia likti vienam. Ar iš tiesų norime taip numirti?

Kuomet Jonas Underwoodas 2011-aisiais pasiūlė anglakalbiam pasauliui Mirties kavinės kaip Šveicarijoje jau veikiančio atitikmens idėją, jis rėmėsi prielaida, jog visus kalbėjimo apie mirtį įgaliojimus esame perdavę medikams, dvasininkams ir laidojimo namų darbuotojams. J. Underwoodas pareiškė, kad kalbėjimo apie mirtį išstūmimas atima palaikymo galimybę vienoje lemtingiausių situacijų, su kuriomis mums tenka susidurti.

Iš pradžių jis kreipėsi į kavinių rytų Londone savininkus su klausimu, ar galėtų jie priimti žmones, kurie kalbėsis apie mirtį. Šiems idėja pasirodė keista ir net nesveika. Todėl J.Underwoodas susitikimą surengė savo namų svetainėje ir paprašė mamos vadovauti pirmam susirinkimui. Iniciatyva ėmė plisti, Amerikoje ir Jungtinėje Karalystėje surengta daugiau kaip šimtas tokių susitikimų. Tai nėra religinio prozelitizmo skleidimosi vietos – kviečiami įvairias religijas išpažįstantys žmonės, taip pat netikintys. Susitikimai nebūtinai skirti tiems, kas patyrė neseną netektį. Daugeliu atžvilgių juose svarstoma apie  pastovų mirties realumą taip pat žmonėms, kuriems tai dar nėra gyvybiškai svarbus klausimas. Kaip teigia J.Underwoodas, ši iniciatyva gali turėti atpalaiduojantį efektą, nes visuomenėje neįprasta atvirai kalbėti apie mirtį, o tai formuoja klaustrofobišką, slegiančią atmosferą.

Vien ateistinis požiūris į mirtį gali būti labai brangus. Kai gyvenimą imame vertinti vien jo kainos kriterijumi, galų gale už mūsų egzistencijos užtikrinimą per didelė našta suverčiama medicinai, gydytojai įpareigojami padaryti viską, kad ji būtų išsaugota. Gi sąskaitos tuo metu auga.

Dauguma norėtų numirti greitai ir dar iki to, kol mūsų fizinis būvis nesuprastės tiek, kad gyvenimas taptų nepakenčiamas. Labai apgaulingas yra noras ignoruoti klausimo esmę ir pasiduoti fantazijoms, esą galime palikti gyvenimą jėgų žydėjime Tas pats tinka ir kalboms apie eutanaziją: statistika iš tų vietų, kur ji legalizuota, rodo, jog tik nedidelis procentas žmonių renkasi tokį kelią. Vakaruose visuomenė sensta, daugelis iš mūsų mirs laipsniškai.

Religingų žmonių mažėja, todėl būtina surasti kalbą, padėsiančią suprasti, kokia yra ta gera mirtis. Tarkime, ar esame pasirengę kalbėti apie natūralią mirtį taip pat kaip kalbame apie natūralų gimimą? Arba apie mirimą namuose, tarp artimųjų, o ne prijungtiems prie medicinos aparatų? Tokios diskusijos gali padėti nulipti nuo eskalatoriaus, kuris juda link intensyvios terapijos skyriaus, liūdnos ir bedvasės vietos, kur šiuo metu gyvenimą baigia vis daugiau žmonių.

Dabar – bent antra pusė, straipsnis „ Išvirkščias gailestingumas: sekant Belgijos pavyzdžiu“iš „Crisis Magazine“.

Katalikės rašytojos Falnnery O‘Connor apsakymų kulminacija būdavo „praregėjimo akimirka“, kai pagrindinis veikėjas, sukrėstas suvokimo apie savo neva gailestingą, savanaudišką gyvenimą, būdavo priverstas pripažinti arba atmesti tiesą. Vakarų kultūros taip pat patyrė panašų sukrėtimą, kai Belgijos parlamentas balsavo už įstatymo projektą, įteisinantį eutanaziją vaikams. Dalis vaikų gydytojų ir katalikų hierarchai yra prieš šį įstatymo projektą.

Tarp kitų negausių priešininkų – flamandų senatorius, priklausantis Krikščionių demokratų partijai, – Elsas Van Hoofas. „Vaikams negalima gerti, kol jiems nesukako šešiolika. Nesulaukę aštuoniolikos, jie neturi teisės balsuoti ar tuoktis. Jie negali būti baudžiami, nes dar neturi pakankamo suvokimo. Tačiau kalbant apie gyvenimą ir mirtį – jie jau gali priimti sprendimus? Ar tai adekvatu?“ – stebėjosi politikas.

Briuselis – šiuolaikinis didmiestis, ES sostinė. Jis – modernių ir pažangių politinių bei kultūrinių vertybių simbolis. Pernai 45-erių broliai dvyniai, kurti ir netenkantys regėjimo, pasirinko verčiau mirti nei ateityje gyventi specializuotoje įstaigoje. Šis atvejis parodo, kad „orios mirties“ mentalitetas visada krypsta į tai, jog kiekvienas skausmas ar nepatogumas gali būti „nepakeliamas“, todėl ir reikalinga  eutanazija. Jei atjauta – ne mirtis – būtų buvęs tikrasis tikslas, profesionalai būtų dirbę su dvyniais, kad išmokytų juos naujų bendravimo metodų, kaip padidinti bendrystę. Pastarieji vyrai nebuvo mirtini ligoniai ir nejautė fizinio skausmo.

Prieš keletą dienų Kvebekas pasiūlė įstatymą, leidžiantį mirtiną injekciją situacijose, kai nebėra priemonių palengvinti skausmą. Šio siūlymo oponentai įspėja, kad tai – siekis garantuoti teisę mirti visai nesistengiant garantuoti teisės į skausmo palengvinimą, kuri 2011-aisiais įtvirtinta Pasaulinės Medikų asociacijos rezoliucijoje. Dr. Paulas Saba, gydytojas iš Kvebeko, įspėja, kad įstatymas Belgijoje netruks išplisti į kitas šalis. Tai kelia grėsmę vaikams, turintiems įgimtų sveikatos problemų, tačiau iš tiesų galintiems puikiai gyventi.

Ten, kur medicininės paslaugos normuojamos, neišvengiamai kyla klausimas – ar apsimoka išsaugoti konkrečią gyvybę? Ar verta žmogų gydyti dar trejus metus? Kuo toliau, tuo labiau mes daromės praktiškesni, gyvename visuomenėje, kur vertė matuojama pagal tai, kiek duodi arba atimi iš bendro katilo. O kas nuspręs, kas sudaro gyvenimo kokybę ir kiek tai turi kainuoti?

Belgija pasiuntė mums pavojaus signalą. Neseniai atlikta apklausa atskleidė, kad Amerikoje trečdalis evangelikų remia pagalbinę savižudybę nepagydomiems ligoniams. 55 proc. baltaodžių ir 33 proc. lotynų kilmės katalikų mano, kad savižudybė – tai moralinis nepagydomai sergančiojo pasirinkimas. Vos po kelių dienų, kai buvo priimtas Belgijos įstatymas, Jungtinėse Valstijose pasigirdo balsų,  raginančių Ameriką pasekti Belgijos pavyzdžiu. „Los Angeles Times“ publikavo straipsnį, kuriame rašoma, kad Belgijos įstatymo projektas yra „liūdinanti idėja“ ir „skamba neįtikėtinai šaltai“, tačiau vienaip ar kitaip jis „teisingas, novatoriškas kelias“. Vaiko nužudymas „novatoriškas“? – veikiau barbariškas, nes kas gali jaustis saugus, jei mes žudome savo vaikus?