2014 m. gegužės 14 d. laidoje “Bent dvi pusės” pristatytos užsienio spaudos publikacijos, skirtos demografinėms temoms. Žurnalistas Arūnas Spraunius klausytojams šįkart atrinko publikacija „Sulėtinto veikimo Izraelio „demografinė bomba“ nesprogs“ iš žurnalo „ Foreign Policy“ ir „The Washington Post“ paskelbtą straipsnį „Japonų seksualinė apatija gresia planetos ekonomikai“. Laidos rėmėjas UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai” siūlo pasiklausyti laidos įrašo arba susipažinti su publikacijų ištraukomis tekstine išraiška.
‘Prancūzų geografas Laurentas Chalardas dienraštyje „ Le Figaro“ gegužės 9-ąją paskelbtame straipsnyje nurodo, jog krizė Ukrainoje gali žymėti pradžią naujos geopolitinės eros, kurią Senajame Žemyne lydės (tiesą sakant, jau lydi) teritoriniai pasikeitimai. Gali būti, Vakarų demokratijos plėtra į rytus baigėsi, ir Europai dabar tenka turėti reikalų su mėginimu eskaluoti Rusijos imperines ambicijas bei įtvirtinti ar bent legalizuoti autokratinį valdymo modelį. Prancūzų mokslininko manymu, Maskva galų gale siekia paversti Rusiją dominuojančia Senajame Žemyne.
Pasirodo, tam tinka ir demografiniai argumentai – Ukrainoje Kremlius nusitaikė į 21,5 milijono rytinių bei pietinių provincijų gyventojų, aštuoni milijonai iš kurių etniniai rusai. Šiame kontekste galima kalbėti ir apie 9,5 milijono gyventojų turinčią Baltarusiją, kuri ir šiaip su Kremliumi kalba praktiškai unisonu. Taigi – vien technikos klausimas. Dar galima kalbėti apie 16 milijonų gyventojų turintį (iš jų 3,8 milijono rusų) Kazachstaną, kodėl ne. Pakoregavusi imigracinę politiką Maskva gali „prisiauginti“ Rusijos gyventojų iki kokių 175 milijonų ir tokiu būdu pretenduoti į svarbias geopolitines žaidėjas Europoje. O dar išganingasis principas „skaldyk ir valdyk“, kai konkurentai Senajame Žemyne pjudomi, remiant įvairaus plauko separatistinius judėjimus. Kremlius – pripažintas tokių „ėjimų“ meistras, demografiškai sustiprėjus galima neprastai prasisukti besiskaldančioje Europoje.
Juo labiau, kad toji pati demografija lyg ir kalba Kremliaus naudai. Jungtinių Tautų (JT) prognozėje nurodoma, kad Rusijoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Estijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje kartu sudėtose iki amžiaus vidurio taps 50 milijonų žmonių mažiau, o iki šimtmečio pabaigos jos praras dar 50 milijonų. Gimstamumas šiose valstybėse vos siekia du trečdalius kiekio, reikalingo palaikyti dabartinį lygį. Europiečiai virsta nykstančia rūšimi. Beje, pagal JT prognozę vienintelė auganti Vakarų valstybė iki šimtmečio vidurio liks Amerika, bet ir joje gyventojų daugumą sudarys išeiviai iš Azijos, Afrikos bei Lotynų Amerikos.
Jei vieni rinks vadinamuosius „savus“, mėgindami prigriebti dar bent kiek „svetimų“, žiūrėk, imperinių ambicijų nebeslepiančiam Kremliui taktinėje perspektyvoje gali visai neprastai sektis. Iki 20 amžiaus vidurio išnyko visos Europos imperijos, kurias buvo surentusios Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Vokietija, Rusija bei Italija. Griuvus Berlyno sienai daugelis euforiškai įtikėjo, jog stojo nekonfliktiška „istorijos pabaigos“ era. Ir štai energetiniais pinigais kaip reikiant pasisotinęs Kremlius atsitokėjo…
Tiesa, pagal organizacijos „World Population“ dar 2012-aisiais paskelbtą prognozę į imperines beneficiantes besiveržianti Rusija iki 2050-ųjų irgi gali prarasti 22 milijonus žmonių. Vakarų spaudoje jau spėliojama, kokiu būdu nuolatinį gyventojų skaičiaus mažėjimą išgyvenanti šalis planuoja „įsisavinti“ kitus buvusius imperinius pakraščius, pavyzdžiui, Vidurio Azijoje, kurios respublikose gyventojų skaičius remiantis ta pačia analize iki šio amžiaus vidurio turėtų padidėti 22 milijonais. Jei teks remtis vien savo resursais ir nepavyks prigriebti bent kiek svetimų, Rusija pagal gyventojų skaičių iki 2050-ųjų nusiris į penkioliktą vietą ir gerokai atsiliks nuo Kongo ir Tanzanijos.
Kai demografija ne tokia jau nekalta, bent pirma pusė – publikacija „Sulėtinto veikimo Izraelio „demografinė bomba“ nesprogs“ iš žurnalo „ Foreign Policy“, ir bent antroji – dienraštyje „The Washington Post“ paskelbtas straipsnis „Japonų seksualinė apatija gresia planetos ekonomikai“.
Bent pirma pusė – publikacija „Sulėtinto veikimo Izraelio „demografinė bomba“ nesprogs“ iš „Foreign Policy“.
Pasiklausius kai kurių aukštų Jungtinių Valstijų bei Izraelio pareigūnų susidaro įspūdis, kad demografinė sulėtinto veikimo bomba Žydų valstybėje jau tiksi ir tuoj tuoj sprogs. Amerikos valstybės sekretorius Johnas Kerris gruodžio 7-ąją pareiškė, kad Izraelio demografinė dinamika gresia Žydų valstybės egzistavimui, ilgainiui Izraelis nesugebės užtikrinti savo kaip demokratinės šalies ateities. Opozicinės Izraelio partijos lyderis Yitzhakas Herzogas bei ministrų kabineto narys Yairas Lapidas maždaug tuo pat metu irgi išreiškė susirūpinimą, kad demografinės tendencijos pavers šią šalį dviejų tautų valstybe. Visi šie ponai teigia, esą būtent dėl demografinių priežasčių reikia kuo greičiau sureguliuoti Izraelio ir palestiniečių konfliktą.
Tokie teiginiai remiasi argumentu, kad Izraelyje bei Palestinoje gyvenančių arabų šeimose gimstamumas didesnis negu žydų. Vadinasi, po kažkurio laiko arabai gali tapti dauguma Izraelio okupuotose teritorijose. Šiai dienai išaušus izraeliečiams teks rinktis tarp žydų valstybės ir demokratinės valstybės, mat visuotinė balsavimo teisė reikš, jog valstybė neteks žydiško unikalumo. Sulėtinto veikimo demografinės bombos teorijos šalininkų teigimu, vienintelė viltis išsaugoti identitetą – kuo greičiau susitarti dėl taikos, leisiančios sukurti nepriklausomą palestiniečių valstybę.
Bet reikalas tas, kad skaičiai šiuo atveju nesueina, mat demografijoje naudojami ne tik gimstamumo rodikliai. Žydai Vakarų krante sudaro pakankamai stabilią daugumą, o artimiausių metų įvykiai gali dar sustiprinti šią tendenciją. 2013-ųjų viduryje Izraelio statistikos biuras informavo, jog šalyje gyvena kiek daugiau nei aštuoni milijonai žmonių, penktadalį kurių sudarė Izraelio piliečiai arabai. Izraelio valdomame Vakarų krante gyvenančių balsavimo teisę turinčių palestiniečių skaičius sudaro nuo 1,5 iki 2,5 milijono žmonių. Net jei vadovautumėmės paskutiniu skaičiumi, Izraelio piliečių arabų bei palestiniečių skaičius sudaro mažiau nei trečdalį Izraelio gyventojų. Gi kalbant apie Gazos sektorių, jo gyventojus pridėti prie šio kiekio apkritai vargu ar verta, nes Izraelis Gazoje nuo 2005-ųjų pilietinės valdžios neturi.
Analitikai nuolat primena apie demografines permainas Žydų valstybėje. 1987-aisiais Thomas Friedmanas remdamasis žinomu Izraelio demografu Arnonu Sofferiu perspėjo, kad po 12 metų Izraelis neabejotinai taps dviejų tautų valstybe. Vis dėlto ši demografinė bomba, panašu, nesprogs niekada. Nuo čia paminėtos Th.Friedmano įžvalgos daug kas pasikeitė. Milijonai žydų emigravo Į Izraelį iš buvusios Sovietų Sąjungos, Žydų valstybė paliko Gazą, esmingai sumažėjo gimstamumo skirtumai tarp arabų ir žydų. Iš tiesų arabais save identifikuojančių piliečių po Izraelio valstybės įkūrimo skaičius didėja labai lėtai, jų dalis visoje gyventojų struktūroje išaugo tik nuo 12 iki 21 proc.
Masinio žydų antplūdžio į Izraelį jau nebus, nes nebeegzistuoja Sovietų Sąjunga. Vis dėlto šalis dar turi galimybių veikti demografinį balansą. Kneseto tyrimų centro duomenimis, užsienyje šiuo metu gyvena nuo 230 tūkstančių iki 750 tūkstančių Žydų valstybės piliečių. Nors dauguma jų įtraukti į bendrą šalies gyventojų skaičių, netrūksta ir tokių, kurie neregistruoti ir jų interesų parlamente niekas neatstovauja.
Siekdamas mažinti emigraciją, Izraelis nesuteikia balsavimo teisės užsienyje gyvenantiems piliečiams. Tiesa, dėl to šalis yra tapusi balta varna pasaulyje. Jei Amerikos ir Kanados pavyzdžiu tokia teisė jiems būtų suteikta, rinkėjų sąrašuose atsirastų papildomi šimtai tūkstančių žmonių. Rinkėjų dar padaugėtų, jei būtų leidžiama balsuoti užsienyje esantiems Izraelio turistams.
Demografinę situaciją keičia ir sparčiai gerėjanti situacija sveikatos apsaugos sistemoje. Nuo 2000-ųjų iki 2010 metų Izraelio centrinis statistikos biuras užfiksavo vidutinės izraeliečių gyvenimo trukmės pailgėjimą trimis metais. Tiesa, jis nebuvo tolygus, nes susiję su tokiais faktoriais kaip šeimos dydis bei gaunamos pajamos. Jei Izraelio žydų gyvenimas pailgėjo 3,2 metų, šis rodiklis tarp šalies arabų siekė du metus. Šis skirtumas prilygsta žydų bendruomenės gausėjimui dviem procentais pastarąjį dešimtmetį.
Esama gausybės priežasčių, dėl kurių izraeliečiai ir palestiniečiai turėtų siekti taikos, vis dėlto melagingą su demografija susijusią paniką iš jų sąrašo dera išbraukti. Izraelis turi solidžią laiko atsargą bei didelį arsenalą priemonių, kad užkirstų kelią žydų daugumos išnykimui savo valdomuose rajonuose. Taigi Izraelio ir palestiniečių konfliktą būtina sureguliuoti ne dėl to, kad tiksi kažkokia mistinė demografinio sprogimo bomba.
Dabar – bent antra pusė, straipsnis „Japonų seksualinė apatija gresia planetos ekonomikai“ iš „The Washington Post“.
Japonai tokie abejingi romantiškiems santykiams, kad šios šalies žiniasklaidoje net naudojamas specialus terminas – „viengungystės sindromas“. Tokia reikalų padėtis nėra vien Japonijos kultūrinio identiteto dalis, ji veikia visą planetos ekonomiką. Japonijos ekonomika – trečia pagal dydį pasaulyje, ši valstybė yra labai svarbi globalios prekybos grandinės dalis ir reikšmingai lemia visų kitų valstybių klestėjimą.
Viena svarbesnių priežasčių, kodėl japonai turi vis mažiau atžalų, yra ta, jog jiems nelabai rūpi su kuo nors susitikinėti bei kurti santuokas. Iš dalies dėl to, kad japonus vis mažiau domina seksas. Remiantis Japonijos demografinių tyrimų centro statistiniais duomenimis, 45 proc. japonių moterų ir 25 proc. vyrų nuo 16 iki 24 metų amžiaus nesuinteresuoti seksualiniais ryšiais ar net jais bodisi. Pusė japonų gyvena vienišių gyvenimą, daugiau nei trečdalis vaikų galinčių turėti šalies piliečių (tai yra 39 proc. moterų ir 36 proc. vyrų nuo 18 iki 34 metų) niekada nėra užsiėmę seksu.
2006-aisiais japonų moterys skundėsi „žolėdžiais vyrais“, juos taip pravardžiuodamos dėl nesidomėjimo priešinga lytimi. Japonijoje veikia ištisa industrija, kuri padeda vyrams išgyventi vienatvę santykius simuliuojančių kompiuterinių vaizdo žaidimų pagalba.
Japonija labai savita bei neįprasta tuo, jog derina europietišką ekonomiką ir pietryčių Azijai būdingą socialinę sanklodą. Iš pastojusios ar ką tik ištekėjusios moters labai tikimasi, kad ji darbą paliks. Tie lūkesčiai tokie dideli, jog moterys gali patirti neįtikėtiną visuomenės spaudimą. Praėjusiais metais Japonijos gyventojų skaičius sumažėjo 212 tūkstančių, ir tai buvo reikšmingiausias registruotas šalies piliečių skaičiaus mažėjimas.
Tai blogai ne vien dėl to, kad Japonijoje mažėja darbingų žmonių ir todėl šalies ekonomika darosi vis mažiau produktyvi. Šioje šalyje pagyvenusių žmonių priežiūra labai brangi, nes jie daug metų praleidžia pensijoje ir yra įpratę prie aukštų gyvenimo bei medicininės priežiūros standartų. Kad bet kurios šalies ekonomika būtų sveika, reikia pakankamo kiekio mokesčių mokėtojų taip pat ir visų pensininkų aprūpinimui. Japonijos vyriausybė – bene labiausiai prasiskolinusi pasaulyje. Šiuo metų šalies skola sudaro 200 proc. nuo Bendrojo vidaus produkto, tai net daugiau, negu skolinga Graikija.
Investuotojai vieną kartą gali pažvelgti į senstančios ir mažėjančios šalies mokestinę bazę ir nuspręsti, kad Japonijos valstybinė skola veikiausiai nėra patikimiausias investicijų garantas. Tai gali išprovokuoti pasitikėjimo praradimą ir gal net valstybės bankrotą.
Japonų valdininkai gerai supranta, kokią grėsmę kelia mažas gimstamumo lygis. Šalyje veikia valstybinės programos, kurios skatina jaunus vyrus ir moteris susitikinėti, o politikas Seiko Noda siūlo skatinti gimstamumą, uždraudžiant abortus. Toks siūlymas neatrodo rimtai, bet tikrai pateiktas iš nevilties – dėl visai suprantamų priežasčių.