2014 m. kovo 21 d. laidai “Verslo bitės” regionų tuštėjimo bumo ir vystymosi netolygumo tema sulaukus didelio klausytojų susidomėjimo po jos transliacijos Žinių radijo eteryje, UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai” vadovas Gintas Umbrasas plačiau komentuoja regionų vystymosi temą.
Ginto Umbraso teigimu, regionų vystymasis ar vystymas gali būti pavadintas amžinu klausimu. UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai” vadovas pastebi, kad “šiuo metu viešoje erdvėje dažnai pasisakoma, jog reikia sutelkti įvairias pastangas, siekiant sumažinti socialinius ir ekonominius skirtumus tarp atskirų regionų. Siūlymai su įvairiais interesų atspindžiais paprastai tradiciniai: sukurkime naujų darbo vietų (siūlytojams dažniausiai nelabai svarbu kokių), o tai galime padaryti didindami gyventojų verslumą ir panaudodami ES struktūrinių fondų lėšas arba taikydami mokestines lengvatas.
Toliau šie pasiūlymai plėtojami politikų mėgstama kryptimi, kurią supaprastintai galima apibūdinti taip, jeigu žmonės regione ne verslūs, tai reiškia, kad jie nemoka įsteigti įmonės, sukurkime konsultavimo infrastruktūrą, jei jiems trūksta pinigų verslo pradžiai – leiskime steigti įmones be pradinio kapitalo. Bet visų mieliausias politikams sprendimas, tai: įsteikime dar vieną ar kelias struktūras išlaikomas mokesčių mokėtojų pinigais – tai gali būti ir išplėtotos regionų plėtros tarybos ar naujos regioninės šakinės ar asociacijos ir kiti panašūs sprendimai.
Nors visi šie samprotavimai, stebint iš parlamentinių ar ministerijų aukštumų gal ir atrodo logiškai, vis tik pabandykime juos realizuoti tose periferinėse savivaldybėse, pavyzdžiui, Akmenėje, Lazdijuose, Zarasuose. Lengviausia būtų rasti patalpas naujoms viešojo sektoriaus organizacijoms, žymiai sunkiau būtų su darbuotojais, ypač galinčiais profesionaliai suteikti verslų konsultavimo paslaugas. Tačiau, jeigu jūs nuspręstumėte investuoti į gamybinę įmonę su 100 ar 200 darbuotojų, tai po dviejų trijų metų įvairių reikiamų leidimų derinimo ir kovos su vietinėmis bendruomenėmis, pastatytumėte pastatus ir įsigytumėte įrengimus, pasinaudodami ES parama pasirodytų, kad sargų ir krovikų vietinėje darbo rinkoje jūs galite rasti, tačiau kvalifikuotų šiuolaikinių įmonių darbuotojų įrengimų derintojų, inžinierių, programuotojų bei vadovų, net ir su didesniais nei šakoje atlyginimais, trūksta, nors oficiali statistika rodo, kad šioje teritorijoje gyvena keli tūkstančiai bedarbių.
Investuotojai gerai supranta, kad net ir už pusę kainos įgyti įrengimai ir kitas turtas vertės be tinkamų žmonių nekuria.
Mes turime darbo biržas ir šiuolaikinius profesinio rengimo centrus, tai yra organizacijas, kurios rūpinasi šios darbo jėgos perkvalifikavimu ir paruošimu. Net jeigu jūs ir labai anksti pradėsite šį procesą, pasirodys, kad ir turint užtektinai lėšų, iš tų kelių tūkstančių bedarbių sunku ar neįmanoma rasti 50-70 žmonių tinkamų ir norinčių tapti kvalifikuotais darbuotojais. Tai apspręsta kelių veiksnių: visų pirma, didžioji dalis bedarbių yra ilgalaikiai bedarbiai, kurie netinkami šiuolaikiniam darbo ritmui ir pasaulis dar nesukūrė metodų kaip juos adaptuoti šiuolaikinei darbo rinkai. Antra, sparčiai mažėjantis bendrojo lavinimo mokyklas baigiančių jaunuolių skaičius, trečia, šių jaunų žmonių nuostata, kad geras ir įdomus gyvenimas tikrai ne šiame senstančiame regione, kur jie praleido mokyklinius metus. Tiek antro, tiek trečio faktoriaus net turtingi ir protingi skandinavai savo periferinėse savivaldybėse nepajėgia pakreipti norima linkme, tai mūsų ištekliai ir su tuo susietos pastangos ko gero pasmerktos neduoti jokio apčiuopiamo rezultato, išskyrus išleistus pinigus.
Įvairiose regionų vystymo deklaracijose skamba teiginys, kad investicijos turi būti pritraukiamos į labiausiai atsilikusias teritorijas, nes reikia į jas sugrąžinti pilnavertį gyvenimą. Bet ar tai realu? Ko gero, daugumas teorinių praktinių strateginių sprendimų priėmimo rekomendacijų sako, kad tikslingiau yra vystyti tas sritis, kurios jau yra sėkmingos ir konkurencingos. Lietuvos atveju tai, matyt, mūsų regioniniai centrai ir kelios išskirtinės savivaldybės, kurios gali pasukti Druskininkų keliu – tai yra daug ir tikslingai investuoti – sukuriant konkurencingą traukos ir kompetencijų centrą, nebūtinai kurortą. Toks sprendimas neleistų išblaškyti išteklių, kuriant brangią decentralizuotą ir nekonkurencingą infrastruktūrą. Beje, statant įvairius socialinius objektus mes šią patirtį jau turime: pertekliniai vandens valymo įrengimų galingumai, suremontuotos ir tuščios mokymo įstaigos ar kiti kultūriniai socialiniai objektai, kurie tampa našta vietiniai savivaldai.
Nauji „Druskininkai“, kaip nebūtų paradoksalu, vystysis ir be centrinės valdžios stūmimo. Tačiau ką daryti su tomis savivaldybėmis, kurios nenumaldomai sensta ir traukiasi? Šiuo atveju, ko gero, pravartu būtų pastudijuoti minėtų skandinavų patirtį ir kurti savus mažiausiai skausmingo traukimosi modelius ir vizijas, nes žmonių skaičiaus mažėjimo staiga nesustabdysime ir jų neatjauninsime. Be to, sėkmingiau besivystančios Lietuvos savivaldybės iš šių savivaldybių ir taip „ištrauks“ dalį pačių dinamiškiausių gyventojų. Kita veiklos kryptis turėtų būti verslumo ugdymas regionuose, tai yra, mes turėtume padėti žmonėms pradėti verslus, kurie atitiktų šių senstančių ir neturinčių gerai kvalifikuotos darbo jėgos regionų specifiką ir poreikius.”