UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ siekdama supažindinti su naujienomis pasaulio žiniasklaidoje pristato laidą “Bent dvi pusės”. Laidą radijo stoties “Laisvoji banga” eteryje rengia ir veda žurnalistas Arūnas Spraunius. Šio trečiadienio, balandžio 16 d., laidoje pristatytas straipsnis „Kas iš planetos lyderių dominuoja „Twitter“ visatoje“ iš Amerikos žurnalo „Foreign Policy“ ir Prancūzijos interneto leidinio „Slate.fr“ publikacija „Memai – interneto kultūros autoportretas“.
Laidos įrašo pasiklausyti galite čia. Taip pat pateikiame laidos turinį tekstine išraiška.
“Norim to ar ne, vadinamoji antrinė tikrovė – jau įvykęs faktas. Kalbama ne vien apie 2003-aisiais sumeistrautą dar vieną virtualų pasaulį „Second Life“ su 10 milijonų piliečių, nuosava ekonomika bei valiuta ir kurio demiurgas – kompanija „Linden Research“. Antrinė tikrovė jau patapo šiuolaikinio pasaulio alegorija.
„Second Life“ – tik viena iš kone geometrinė progresija gausėjančių virtualių bendruomenių, tarkime, „Facebook“ jau vienija 10 proc. planetos gyventojų. Tiesa, pasigirsta užuominų, jog šio tinklo kaip ir „Twitter“ bei „ Youtube“ žavesys traukiasi, esą dėl to, jog kartu su atvirumo dvasia bei demokratijos reklama į interneto socialinius tinklus prasismelkia ir nebūtinai šviesios mūsų gyvenimo pusės. Juose galima, pavyzdžiui, dezinformacija. Be to, interneto socialiniai tinklai – visai tinkama erdvė šnipinėjimui,. Kaip ne be apmaudo apibendrino „The Washington Post“, iš pradžių „Twitter“, „Facebook“ ir „Yotube“ padėjo pasauliui atskleisti, jog Amerika – tai beisbolo, obuolių pyrago bei demokratijos visiems valstybė, bet vieną gražią dieną paaiškėjo, kad šie socialiniai tinklai bendradarbiauja, pavyzdžiui, su Centrine žvalgybos valdyba.
Tokia reikalų padėtis gali taip pat signalizuoti, jog į virtualias platybės keliauja vis daugiau gyvenimo formų – laikytinų pozityviomis ir nebūtinai. Kai taip, tenka kalbėti ir apie augančią virtualios erdvės reikšmę, ir poreikį, pavadinkime, harmonizuoti tenykštį gyvenimą pasitelkus geriausia, ką žmonių civilizacija yra sugalvojusi per dešimt tūkstančių savo gyvavimo metų. Amerikos leidinys „The Huffington Post“ šiomis dienomis tuo ir užsiėmė, kai paskelbė dešimt harmoningo naudojimosi „Facebook“ principų.
Tarkime tokie: nepiktnaudžiauti informacijos apie kitus gainiojimusi, mat Vokietijoje atliktas tyrimas parodė, jog internetą ne bendravimui, bet svetimų puslapių žiūrinėjimui linkusius naudoti vartotojus kur kas dažniau ištinka emociniai išgyvenimai. Arba – kad nebūtina karštligiškai siekti sugaudyti visas naujienas kaip ir suvaikyti visus virtualius draugus, kai kada sveika ir net miela šį tą praleisti. Antropologas bei fiziologas Robinas Danbaras net nurodo žmogaus smegenims įkertamą galimų apdoroti santykių kiekį – pasirodo, viso labo 148.
Dar – nepamirština, jog „Facebook“ neatspindi realaus gyvenimo. Kiekviena iš milijonų nuotraukų, publikacijų, nuorodų ir t.t. yra rezultatas atrankos, siekiant pateikti save kuo palankesnėje šviesoje. Arba toks principas: tas pats tyrimas Vokietijoje patvirtino, jog ir aktyviausi socialinio tinklo vartotojai neišvengia pavydo kitiems bei nepasitenkinimo savimi. Taigi norint išsaugoti savigarbą (ar jos likučius) užčiuopus savyje pavyduliavimą būtina tam kartui iš tinklo pasišalinti.
Ką gi, jei antrinė tikrovė – ir įvykęs faktas, ir šiuolaikinio pasaulio alegorija, šiandien – apie interneto bendruomenių kultūrą bei vis dar fizinės tikrovės herojų nuotykius in second life. Bent pirma pusė – straipsnis „Kas iš planetos lyderių dominuoja „Twitter“ visatoje“ iš Amerikos žurnalo „Foreign Policy“; ir bent antroji – Prancūzijos interneto leidinio „Slate.fr“ publikacija „Memai – interneto kultūros autoportretas“.
Bent pirma pusė – straipsnis „Kas iš planetos lyderių dominuoja „Twitter“ visatoje“ iš „Foreign Policy“.
Šiandien pasaulyje priskaičiuojama apie 500 milijonų „Twitter“ vartotojų ir šis skaičius nenumaldomai auga. Analitinių interneto centrų „Klout“ (pagal reakcijas į pranešimus vertina vartotojo įtakingumą), „TweepsMap“ (nustato pranešimų sekėjų geografiją), „TopTweet“ (nustato populiariausius pranešimus) duomenis galima pateikti aštuonių įtakingiausių politinių pasaulio veikėjų sąrašą socialiniame tinkle „Twitter“.
Tarp politikų įtakingiausias „Twitteryje“ – prezidentas Barackas Obama. Jo rezultatas „Klout“ – 99 balai, ir tai daugiau už šio tinklo „sunkiasvorius“ Justiną Bieberį (96) ir Lady Gaga (95). Ponas B.Obama – tikras darboholikas, jis rašo apie darbą bei užimtumą 3,38 karto dažniau nei statistinis „Twitter“ vartotojas. „TopTweet“ populiariausiu Amerikos prezidento pranešimu klaidingai įvardija 2010-ųjų kovą užrašytą „Taip, mes galime“. Iš tiesų žinomiausiu tapo „Dar ketveri metai“, kuris užrašytas po prezidento perrinkimo antrai kadencijai.
Didžiosios Britanijos premjerui Davidui Cameronui iki pono B.Obamos toloka: jo įtakingumas siekia 92 balus. Britų vyriausybės vadovui užsiregistravimas „Twitter“ tapo rūsčiu susidūrimu su tikrove. Visas pastabas apie jo vykdomą politiką ir visa kita kritikai nukreipia tiesiai jam, kai kurie komentarai net patenka į Jungtinės Karalystės laikraščių pirmus puslapius. Susitikime su žurnalistais ponas D.Cameronas kartą pajuokavo, jog interneto troliai yra jo naujieji numylėtiniai.
Jei tikėti „Twiplomacy“ pranešimu, įtakingiausias „Twitterio“ lyderis yra Romos popiežius Pranciškus. Jo anglakalbio pranešimų puslapio rodiklis tesiekia 89 balus, bet popiežius skelbia registruotus pranešimus vokiečių, prancūzų, lenkų, ispanų, italų, arabų kalbomis, taip pat lotyniškai. Populiariausiu tapo pirmas jo kaip pontifiko pranešimas „Brangūs draugai, širdingai jums dėkoju ir prašau toliau melstis už mane“.
Po užpernykščio skandalo, kuomet Prancūzijos prezidento Fransua Holando žmona savo mikro interneto dienoraštyje nepagarbiai atsiliepė apie jo buvusiąją, prezidentas apleido savo „Twitterį“. Vis dėlto Eliziejaus rūmų šeimininko įtakos rodiklis vis dar siekia 87 balus. Populiariausias jo pranešimas paskelbtas iškart po pergalės prieš Nicolas Sarcosy 2012-ųjų prezidento rinkimuose. „Mano misija, mano pareiga – tarnauti Raespublikai, tarnauti Prancūzijai!“ – džiūgaudamas tuomet parašė naujasis prezidentas.
Izraelio ministras pirmininkas Beniaminas Netaniahu rašo nedažnai, užtat naudoja grotelių simbolį. Jo rezultatas – irgi 87 balai. Ponas B.Netaniahu yra vienintelis lyderis, kuris lankytojų iš užsienio sulaukia daugiau nei iš savo šalies. Populiariausias užrašas pasirodė per paskutinį Izraelio bei palestiniečių susidūrimą Gazoje. “Jie šaudo į taikius izraeliečius ir slepiasi už taikių palestiniečių nugarų“. – parašė jis 2012-ųjų lapkritį.
Dmitrijus Medvedevas – aktyvus „Twitter“, „Facebook“ bei „Instagram“ vartotojas. Jo įtaką „Klout“ įvertino 86 balais. Rusijos premjero artimiausias draugas internete – Arnoldas Schwarznegeris. „Twitteryje“ jie net kartu svarstė bendrų atostogų slidinėjimo kurorte planus. Ponas D.Medvedevas dažnai rašo apie „kontrolę“, gali būti dėl to, kad priverstas veikti prezidento Vladimiro Putino šešėlyje.
Dar viena aktyvi „Twitter“ vartotoja – Argentinos prezidentė Kristina Fernandes de Kirshner. Kartą ji parašė 161 pranešimą per devynias valandas. Sąrašą užbaigia Indijos ministras pirmininkas Manmohanas Singhas. Jis kai kada kritikuojamas dėl nenoro bendrauti, vis dėlto „Twitteryje“ jo reikalai ne tokie jau prasti: turėdamas 700 tūkstančių prenumeratorių Indijos premjeras gali pasigirti 80 įtakingumo balų.
Bent antra pusė – „Slate.fr“ publikacija „Memai – interneto kultūros autoportretas“.
Iš pradžių sąvoka „memas“ sieta su evoliucijos teorija, bet paskutiniais metais aktyviems vartotojams šis žodis reiškia internete išplitusį reiškinį – vaizdelį, video, frazę, žodį ar tiesiog idėją, kurią žmonės aktyviai svarsto savo žinutėse, socialiniuose tinkluose, interneto dienoraščiuose ir t.t. Pagrindinis memų kūrėjų bei mėgėjų tikslas yra humoras.
Iš pradžių daugelis populiariausių memų paskelbti 2003-aisiais nepašvęstiesiems menkai suprantamame interneto forume „4chan“. Pavyzdžiui, paveikslėliai garsiųjų „lolcats“ (kačių fotografijos ir prierašai su tyčia padarytomis gramatinėmis klaidomis, kas turėjo paversti paveikslėlį juokingu). Vėliau atsiradus labiau demokratiškam interneto puslapiui „Web 2.0“ bei dėl interneto socialinių tinklų memų auditorija demokratizavosi, internete atsirado gausybė jiems skirtų puslapių. Dauguma puslapių yra ir „Facebooke“ bei „Twitteryje“, tai leidžia vartotojams dalintis šiuo turiniu be išankstinės registracijos.
Vis dėlto memuose užkoduotus pranešimus sunku suprasti nesusipažinusiems su interneto kultūra. Šis humoras labai priklauso nuo konteksto ir remiasi savitarpio supratimu bendruomenės, kurios narius vienija ta pati kalba, kultūra ir net gyvenimiški įpročiai. Vienas svarbiausių elementų – kalba, memai rašomi šnekamąja anglų kalba su labai apytikre gramatika bei kreiva sintakse.
Interneto socialiniuose tinkluose galima aptikti ir memų prancūzų kalba, tačiau jie pašiepiami „puristų“, kuriems anglų kalba atrodo vienintelė tinkama memų visatai. Be to, memuose gausu nuorodų į šiuolaikinius filmus, tokius kaip „Haris Poteris“, „Žiedų valdovas“, „Keršytojai“ ir pan., video žaidimus bei kitus jaunimo kultūros ženklus (pavyzdžiui, pokemonus ar, tarkime, J. Bieberį, kurį lydi tikras pašaipų škvalas).
Kai kurie memai susiję su jaunųjų vartotojų kasdieniniu gyvenimu: bendravimu „Facebooke“, interneto dokumentų „siurbimu“, pornografijos puslapių peržiūromis, paieškos sistemomis ir t.t. Visa tai iš pašvęstųjų rato šalina vyresnius nei trisdešimties metų piliečius, kurie nesusipažinę su dabartine jaunimo kultūros logika.
Tokia vartotojų saviraiškos forma įdomi ne vien bendruomenės vienijimosi prasme, ji taip pat reprezentuoja „Web 2.0“ kultūrą. Memų kūrimas bei platinimas atspindi abipusę priklausomybę tų jaunosios kartos atstovų, kurie nesugebėjo pasiekti pripažinimo. Refleksija ypač dažna vadinamuosiuose „įnirtusiuose komiksuose“, kuriuose gana primityvūs piešiniai vaizduoja įprastus personažus („aš“, tėvai, draugė) įprastomis gyvenimo aplinkybėmis. Jų pagrindinis personažas dažnai sėdi prie kompiuterio, naršo internete, žaidžia žaidimus ar seka draugų reikalus „Facebooke“. Jis dažniausiai tingus, atsisako realaus bendravimo (pirmiausia su šeimos nariais) ir prisirišęs prie kompiuterio. Nutinka, kad veiksmas ekrane jį taip užburia, jog šis personažas miršta nuo alkio ar nesugeba nueiti į tualetą…
Nors memai kuriami norint pašiepti, jie atspindi kūrėjų norą tapti pripažintais, vartojant šnekamąją kalbą, tapti „palaikintaisiais“. Memai tampa bandymu įteisinti modelį elgesio, kuris dažnai nesuprantamas ir laikomas nepriimtinu už interneto ribų. Tokiu būdu memų platinimas siekia neutralizuoti aistras aplink „blogį“, kurį aktyviai smerkia vyresniųjų kartų atstovai.
Taigi šį ironišką bei savikritišką požiūrį lydi bauginantis nerimas: naujoji interneto kultūra neretai susijusi su kartėliu bei nepasitikėjimu savimi. Kai kada memų autoriai su liūdesiu prisimena laikus, kai interneto nebuvo: kai kuriuose „įnirtusiuose komiksuose“ pasirodantys personažai atspindi paprastą laimės, harmonijos ir šeimos ilgesį. Dar nuostabiau, kad kai kuriems memų kūrėjams būdingas net polinkis moralizuoti, kai jie lygina save su savo kartos (beje, labai jaunos) atstovų atžalomis.
Memuose dažnai sutinkamas amžinas vienišius verčia juoktis iš jo nesėkmių, bet tuo pat metu ir simbolizuoja daugybę baimių: dėl bendravimo nebuvimo ir nelinksmos egzistencijos, laukiant atsakymo į pranešimą „Facebooke“ ar paprastą trumpąją žinutę. Taip pat – gerokai gilesnį nerimą dėl vienatvės realiame gyvenime, nors interneto socialiniai tinklai sukūrė kuo plačiausio bendravimo iliuziją.”