Sausio 22,2014

Konsumerizmo rojus – A. Sprauniaus laidos tema

282014 m. sausio 22 d. Arūno Sprauniaus laidoje “Bent dvi pusės” pristatome dienraščio „Daily Mail“ straipsnį „Apsipirkimas padeda vaduotis iš mirties baimės“ ir publikaciją „Daiktizmas: sistema, kuri graužia mus iš vidaus“ iš kito britų dienraščio „The Guardian“.

Laido įrašo galite klausyti čia. Taip pat pat pateikiame laidos tekstinę santrauką.

Laidą remia UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“.

O juk valdo konsumerizmas. Esam pasiekę tokį sąmoningumo lygį, kuomet į prekybos centrą išsiruošiame ne tik apsipirkti, bet ir turiningai praleisti laisvalaikį, susitikti su artimu, psichoterapijos sumetimais, gal net paraudoti ir pasimelsti. Praleidote ilgą, klampią darbo dieną, jus iš visų pusių atakavo problemos, buvote aprėktas viršininko, gal net ne vieną kartą. Praradęs savitvardą, nei iš šio, nei iš to susiriejote su kolega, kuriam kitais atvejais išdrįsdavote patikėti intymiausias sielos paslaptis. Dar daugiau – beveik beviltiškai vėluodamas nespėjote išgerti rytinės kavos.

Bet saulė ima krypti vakarop, ir – bingo! Jūsų dvasingas, susikaupęs veidas šmėkščioja tarp lentynų su majonezu, pėdkelnėmis, perlinių kruopų atmainomis. Šiukštu, jokiu būdu ne pramaišiui – prekybos centrą valdingai formuoja transcendentinė simetrija. Vizitas į prekybos centrą, net mintis apie tai – tai vilties ženklas, laimės žiburys, malantis permainingoje, nenumaldomoje tikrovėje. Prekybos centras tarsi išmintingas ugdytojas keičia jūsų buitį ir būtį, vaduoja nuo kasdienybės rutinos, lygina susirūpinimo raukšles. Diena galbūt buvo išties sumauta, tačiau vainikavote ją derama nata. Gal net skambia, tarkime, jei pasijutote subrendęs levandų eteriniam aliejui ir lėkščių rinkiniui, mat akcija.

Prekybos centras – kaip šiuolaikinės visuomenės veidrodis, jos dvasinės sveikatos indikatorius. Prancūzijos spaudoje pagausėjo susirūpinimo balsų, kai Nacionalinio statistikos bei ekonominių tyrimų instituto atliktas tyrimas parodė, jog prancūzų apsipirkimo įkarštis nukrito net septyniais punktais ir sustojo ties 84 punktais iš šimto galimų. Toks dvasinės sveikatos būvis kelia bauginančių abejonių dėl vartojimo mastų ateityje, o juk vartojimas yra neskundžiamas nacijos visapusiškos gerovės šaltinis.Ektmokymai_lt

Žodžiu, geidžiate gyvenimo pilnatvės bei egzistencinės satisfakcijos – leiskite pinigus. Pasak psichologų Christianos Kroll ir Sebastieno Pokuttos atlikto tyrimo, kuriame dalyvavo 909 žmonės, ideali amerikietės diena – 106 minutės sekso, 78 minutės atsipalaidavimo, 36 minutės, skirtos darbui. Gi noras praleisti kuo daugiau laiko parduotuvėse toks beribis, kad nesukonkretintas matematine išraiška. Štai jis, tikrasis transcendentinis įkarštis, pamaldumo aktas! Stojus parduotuvės alkiui, jis malšinamas privaloma tvarka, imperatyviai.

Apsipirkimas šiuolaikinėje tikrovėje – tai ne kokia triviali būtinybė apsirūpinti, bet sociopsichologinis ritualas, atnašavimo galingiesiems dievams poindustrinė versija, brandaus kapitalizmo stigma, jei norite. Visų viešų akcijų, oficialių renginių, priėmimų, nepakeliamų tragedijų, privačių dramų, dieviškųjų komedijų ir taip toliau dienotvarkėje būtinai esama paslaptingos pozicijos – shoping Time.

Tad šiandien – apie didenybę apsipirkimą ir artimiausią jo sielos giminaitį daiktizmą. Bent pirma pusė – dienraščio „Daily Mail“ straipsnis „Apsipirkimas padeda vaduotis iš mirties baimės“ ir bent antroji – publikacija „Daiktizmas: sistema, kuri graužia mus iš vidaus“ iš kito britų dienraščio „The Guardian“.

Bent pirma pusė – „Daily Mail“ straipsnis „Apsipirkimas padeda vaduotis iš mirties baimės“.

Kai kurios moterys seniai praktikuoja apsipirkimą kaip geriausią būdą dorotis su stresu. Neseniai Amerikos mokslininkai atrado, kad apsipirkimas ne tik praktikuojamas kaip būdas įveikti stresą – jie padarė išvadą, kad ir norą apeiti parduotuves gali skatinti žmogaus baimė, jog jį ištiks netikėta mirtis.

Kaip išsiaiškino mokslininkai, materialines vertybes linkę rinktis žmonės mano, kad terorizmas ir karai lyginant su kitais dalykais sukelia stipresnį stresą. Norėdami iš jo išsivaduoti, jie daro beprasmiškus poelgius. Psichologai mano, jog akcentų perkėlimas materialinių vertybių naudai visame pasaulyje bei jų gydomasis poveikis stipraus streso atveju veikiausiai yra reakcija į mirties baimę, kuri kyla teroro aktų, ligų ir gamtos katastrofų akivaizdoje.

Mičigano universiteto mokslininkų manymu, į manijas linkę žmonės, kuriuos dažnai apninka ne visai sveikos mintys, neretai pasižymi žema saviverte, todėl ištikti rimtų psichologinių stresų jie linkę pūsti miglą į akis ir beprasmiškai leisti pinigus. Verslo pagrindus dėstanti Ayalla Ruvio, kuri studijavo žmonių pirkimo įpročius Izraelio bombardavimo metu, sako, kad pavojaus akivaizdoje tie, kam svarbios materialinės vertybės, leidžiasi į parduotuves. Impulsyvus ir beprasmiškas pinigų leidimas turbūt iššaukia dar didesnį stresą ir papildomai pablogina ir šiaip nepavydėtiną psichologinę savijautą.

Ponia A.Ruvio savo tyrimą padalino į dvi dalis. Pirmame etape ji tyrė gyvenimą izraeliečių iš miestelio, kuris 2007-aisiais beveik pusmetį kentė nuo raketų smūgių. Tyrėja palygino psichologines reakcijas atakas išgyvenusių 139 šiaurinės miesto dalies gyventojų ir 170 žmonių iš kito rajono, kuriame antskrydžių nebuvo. Mokslininkė tyrimą vykdė kartu su Izraelio Haifos bei Amerikos Ilinojaus universitetų kolegomis.

Psichologai padarė išvadą, kad mirtino pavojaus akivaizdoje prie materialinių vertybių prisirišę piliečiai išgyvena daug gilesnį potrauminį stresą, ir tai pasireiškia išaugusiu jų polinkiu į beprasmiškus ir neapgalvotus pirkinius. Ponia A.Ruvio įsitikinusi, kad ryšys tarp daiktizmo ir streso veikiausiai gerokai pavojingesnis nei įprasta manyti.

Antrame etape tyrimo, kurio rezultatai publikuoti recenzuojamame Rinkodaros akademijos žurnale, mokslininkai apklausė 855 amerikiečius, siekdami nustatyti jų polinkio į daiktizmą bei mirties baimės ryšio mastą. Tyrėjai išsiaiškino, jog apsipirkimas yra būdas sumažinti stresą ir mirties baimę žmonėms, kurie renkasi materialines vertybes. Šis polinkis irgi kyla akivaizdoje įvairių mirtinų pavojų, tokių kaip automobilio avarija, užpuolimas ar nelaimingas atsitikimas.

Dabar – bent antra pusė, publikacija „Daiktizmas: sistema, kuri graužia mus iš vidaus“ iš „The Guardian“.

Savaime suprantama, jog visa tai nešvanku, įžūlu ir neskoninga. Vis dėlto interneto puslapio „Rich Kids of Instagram“ fotografijose esama dar kažko, kas neapsiriboja įprastu pasibjaurėjimu grubiai demonstruojama prabanga. Jaunuolis su keturiais „Rolex“ laikrodžiais ant rankų, kitas jaunas žmogus, pozuojantis greta nuosavo sraigtasparnio, pozuotojai mašinose, jachtose, baseinuose, pilaitėse, apsiavę prašmatniais bateliais ir taip toliau – visa tai byloja apie šį tą grėsmingesnio.

Be abejo, tokios fotografijos lyg ir turėtų skatinti pavydą. Tačiau vietoj to iš jų dvelkia kažkokia neviltis. Jaunuoliai ir merginos pasimeta visų tų daiktų fone. Šie temdo ir nuasmenina žmones tokiu mastu, kad savininkas pats tarsi virsta nuosavybe. Lovoje gulinčios merginos galva vos matyti iš po „Chanel“, „Dior“ paketų. Užrašai skelbia „pirkimas, pirkimas“, bet vietoj pertekliaus vaizdo regime akivaizdų tuštumos pavidalą. Scena tiesiog persisunkusi neviltimi ir vienatve: kompaniją jaunai moteriai sudaro paketai iš parduotuvės ir jos pačios atvaizdas veidrodyje.

Psichologai tvirtina, jog daiktizmas būdingas ir vargšams, ir turtuoliams ir kad jis griauna tiek visuomenę, tiek atskirą individą. Pasidavusieji daiktizmui praranda gyvenimo džiaugsmą, sielos ramybę, santykius, užtat įgyja nerimą bei depresiją. Ryšys tarp daiktizmo ir nesugebėjimo bendrauti pastebėtas seniai, paskutiniais metais atlikti tyrimai parodė, jog jis yra priežasties-pasekmės pobūdžio. Tarkime, eksperimentais įrodyta, kad daiktizmas mažina buvimo visaveretiškumą (kokybiškus santykius, autonomiškumą, sugebėjimą apmąstyti gyvenimą).

Vieno tyrimo metu mokslininkai dirbo su grupe aštuoniolikmečių. Praėjus 12 metų šie apklausti dar kartą. Tiriamieji buvo prašomi įvertinti įvairius dalykus – darbą, pinigus, statusą, bendruomeniškumą, gebėjimą derinti tikslus. Daiktizmu persiėmę ir aštuoniolikmečiai, ir trisdešimtmečiai buvo linkę į psichologinį nestabilumą. Kitame tyrime psichologai aiškinosi, kaip islandai išgyveno jų šalį ištikusį ekonomikos žlugimą. Pasirodė, jog tie, kas ėmė skirti daugiau dėmesio šeimai ir bendruomenei, laimingesni už tebesilaikančius daiktizmo.

Žurnale „Psychological Science“ paskelbtoje publikacijoje aprašomas eksperimentas, kurio metu žmonės buvo veikiami prabangos daiktų vaizdiniais ir ne piliečiams, bet vartotojams skirtais tekstais. Tiriamieji greitai, tiesa, ir laikinai, imdavo demonstruoti materialistinius polinkius, nerimą bei depresiją. Išaugdavo jų polinkis į konkuravimą bei egoizmą, o socialinės atsakomybės jausmas ir pasirengimas dalyvauti socialiniuose projektuose susilpnėdavo. Tyrėjai pabrėžia – kadangi reklama nuolat mus atakuoja tokiais vaizdiniais, o žiniasklaida pastoviai vaizduoja būtent kaip vartotojus, laikinas efektas gali tapti daugiau ar mažiau pastoviu. Galų gale autoriai dar vieno tyrimo šešerius metus stebėjo 2500 žmonių. Jis atskleidė abipusį ryšį tarp daiktizmo ir vienatvės: daiktizmas skatina socialinę izoliaciją kaip ir ši stumia mus prie daiktizmo.

Visas čia paminėtas daiktizmo apraiškas galima matyti „Rich Kids of Instagram“. Fotografijų herojai atrodo tarsi save sąmoningai socialiai sužaloję žmonės. Gali būti, tai iš dalies paaiškina, kodėl nenutrūkstamu augimu besiremiantis ekonominis modelis tebedominuoja, nors paskui jį velkasi skolų, sielos ligų ir žlugusių santykių šleifas. Socialinė atomizacija – gali būti, tai geriausia istorijoje pardavimų strategija, o nesibaigianti rinkodara atrodo vos ne idealiu atomizacijos modeliu.

Daiktizmas nenumaldomai skatina mus lyginti, ką turime mes ir aplinkiniai. Nelemtas interneto puslapis apie „turtingus vaikus“ tarsi tyčiodamasis iliustruoja ir grubiai skatina šias lenktynes. Jei turi keturis „Rolexus“, kas nors disponuoja penkiais, taigi tau trūksta vieno, kad pajustum pasitenkinimą.

Kalbama ne apie skirtumus tarp turtuolių ir vargšų, pastarieji pasiduoda daiktizmui lygiai taip pat kaip turčiai. Kalbama apie socialinę tendenciją, kurią skatina politika, korporacijos, bendruomenių ir visuomeninio gyvenimo žlugimas nuolankumu grįstoje sistemoje, kuri graužia mus iš vidaus. Darome siaubingą klaidą, leisdami sau galvoti, kad kuo daugiau turėsime daiktų ir pinigų, tuo geresnis bus mūsų gyvenimas. Tuo tiki ne vien susipainioje vaikai fotografijose, bet ir beveik kiekvienas ministras beveik kiekvienoje vyriausybėje. Supainiotos ambicijos, materijos troškimas, neatsakingas augimas – štai visuotinės nelaimės formulė.