Vaiva Bražionytė
UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ vyr. konsultantė
Žemės ūkio sektorius – vienas iš atspariausių dideliems ekonominiams svyravimams
Kalbant apie Lietuvos ūkio raidą, galima pastebėti, jog yra keli ūkio sektoriai, kurie yra atspariausi dideliems ekonominiams svyravimams. Žemės ūkio ir maisto sektorius yra vienas tų, kuris buvo labai teigiamai įvertintas, iš Lietuvos pamažu atsitraukus ekonominės krizės bangai. Žemės ūkio ir maisto pramonės gaminių grupė yra viena iš nedaugelio, pagal kurią Lietuva turi teigiamą užsienio prekybos balansą, taip pat nuolat augančias eksporto apimtis (pav. 1). Nors žemės ūkio ir maisto produktų eksportas sudaro mažiau nei penktadalį viso šalies eksporto, tačiau šių produktų dalis visame eksporte mažai kinta ir pasižymi didesniu stabilumu bei atsparumu krizės poveikiui, palyginus su kitų sektorių eksportu. Nagrinėjamoje šakoje sukuriama pridėtinės vertės dalis nuo 2000 m. iki 2009 m. sumenko daugiau nei du kartus, tačiau pastaruosius porą metų procesas stabilizavosi – 2011 m. žemės ūkyje buvo sukurta 3,5 proc. viso ūkio pridėtinės vertės (skaičiuojant kartu su maisto produktų, gėrimų ir tabako pramone – 8,2 proc.) ir pagal šį rodiklį atsiliko tik nuo vidaus prekybos, likusios apdirbamosios pramonės bei transporto sektorių. Didesnį lyginamąjį svorį tarp ES narių nagrinėjamas sektorius turėjo tik Rumunijoje ir Bulgarijoje – valstybėse su gerokai žemesniu ekonomikos išsivystymo lygiu nei Lietuvos. Maisto sektoriui tenkanti sukurtos bendros pridėtinės vertės dalis mūsų šalyje išlieka daugiau nei dukart viršijanti ES vidurkį.
Šaltinis: Statistikos departamentas prie LR Vyriausybės
1 pav. Žemės ir maisto ūkio eksportas (mlrd. Lt)
Maisto prekių paklausa augs greičiau nei pasiūla
Taigi kalbame apie sektorių, kuris ganėtinai gerai atlaikė sunkmečio laikotarpį, o tolimesnės pasaulinės tendencijos, maisto gamybai mūsų šalyje klostosi itin palankiai. Autoritetingos tarptautinės organizacijos prognozuoja, kad ilgalaikėje perspektyvoje maisto prekių paklausa augs greičiau nei pasiūla – dėl spartaus pajamų didėjimo besivystančiose šalyse, gyventojų skaičiaus pasaulyje augimo bei klimato kaitos. Ši kaita nepalanki pagrindiniams pasaulio žemdirbystės centrams, o Baltijos regiono žemės ūkį, regis, veikia teigiamai. Nemažai futurologų netgi mano, kad ilgainiui pasauliui gresia maisto ir gėlo vandens trūkumas. Šioje situacijoje pakankamai išplėtota maisto gamyba tampa svarbiu veiksniu ne tik bendrai šalies ūkio plėtrai, bet ir nacionalinio saugumo užtikrinimui, kuris iki šiol buvo labiau siejamas su energetikos saugumu. Taigi, labai svarbu, kad šalies ūkio struktūroje maisto sektoriaus dalis būtų pakankamai didelė – juk kaip parodė naujausia patirtis, jis pasižymi gerokai didesniu atsparumu kriziniams reiškiniams nei dauguma kitų ekonominių veiklų, nes maisto produktai yra pirmojo būtinumo prekė.
Darbo našumas žemės ūkio sektoriuje beveik 3 kartus žemesnis nei šalies vidurkio
Ne visi žemės ūkio rodikliai yra tie, kuriais galime pasigirti ir rodyti kaip pavyzdį, kitoms ūkio šakoms. Darbo našumas žemės ūkio sektoriuje vis dar labai žemas, nors ir sutinkama, kad ES parama, investicijos ūkiams modernizuoti sukūrė prielaidas darbo našumui augti. Vertinant pridėtinę vertę, tenkančią vienam užimtajam, matyti, kad ji sparčiai augo maisto produktų, gėrimų ir tabako gamybos sektoriuje: 2012 m. buvo beveik dvigubai didesnė nei 2005 m. (pav. 2). Tuo tarpu darbo produktyvumas žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės sektoriuose išlieka itin žemas ir tesudaro trečdalį viso ūkio našumo vidurkio. Verta pastebėti, jog visose ES šalyse produktyvumas žemdirbystės sektoriuje atsilieka nuo ūkio vidurkio, bet Lietuvoje šis atotrūkis yra vienas didžiausių.
Šaltinis: Statistikos departamentas prie LR Vyriausybės
2 pav. Pridėtinė vertė, tenkanti vienam užimtajam (tūkst. Lt)
Galima ieškoti priežasčių, kodėl žemės ūkio sektoriuje yra susiklosčiusi tokia situacija, t.y. beveik 3 kartus mažesnis darbo našumas, nei šalies vidurkis, nors sektoriuje darbo našumas per paskutiniuosius metus ir augo (2009 – 2012 m. beveik dvigubai, nuo 17, 8 iki 31,2 tūkst. Lt).
Šeimyninis ar pramoninis ūkis?
Viena galimų priežasčių – Lietuvoje vis dar išlikusi smulki ūkių struktūra. Remiantis 2010 m. atlikto „Žemės ūkio struktūros tyrimo“ duomenimis, Lietuvoje buvo daugiau nei 360 tūkst. ūkių ir tik kiek daugiau nei 199 tūkst. jų, buvo didesni nei 1 ha, o jų tarpe labiausiai vyraujantys ūkiai yra tik 2-5 ha dydžio, kurie sudaro per 40 proc. visų ūkių (pav. 3). Galime suvokti, jog mažieji ir vidutiniai ūkiai neturi pakankamai finansinių galimybių modernizuoti ūkius arba ženkliai didinti perdirbamos žemės ūkio produkcijos pridėtinę vertę, nes jų kaštai visuomet bus santykinai didesni nei stambių ūkių, gaunančių naudą iš mąsto ekonomijos. Mažų ir vidutinių ūkių gyvybingumas priklauso nuo gamybos savitumo ir sugebėjimo perdirbti žemės ūkio produkciją pačiuose ūkiuose, parduoti ją be tarpininkų, t.y. tiesiogiai vartotojams, dažniausiai tik savo regione.
Šaltinis: Statistikos departamentas prie LR Vyriausybės
3 pav. Didesnių nei 1 ha ūkių struktūra pagal žemės plotą 2010 m. (proc.)
„Žemės ūkio konkurencingumą ir produktyvumą smukdo ūkių smulkumas ir menka kooperacija, kurią būtina visokeriopai skatinti bei aktyvinti žemės rinką“ – teigia prof. habil. dr. R. Rudzkis. Jo nuomone, mūsų Vyriausybė turėtų nuosekliai teikti įvairiapusišką pagalbą eksportuotojams, kurie mėgina plėstis augančiose rinkose. Sėkmė priklausys ir nuo to, kaip nagrinėjamame versle vystysis kooperacija – eksportui į tolimesnes rinkas trukdo ta pati priežastis – įmonių ir ūkių smulkumas“.
Lietuvius vis dar persekioja kolūkių baimė
Kitas neigiamas mažų ūkių aspektas – smulkiuose ūkiuose yra palyginti maža įsigytos įrangos, technikos apkrova ir neišnaudojama nė pusės technikos teikiamų galimybių. Netgi 100 – 300 ha ūkiuose technika prastovi didžiąją dalį laiko, todėl nėra pasiekiamas optimalus rezultatas. Lietuvius vis dar persekioja kolūkių baimė, nepasitikėjimas partneriais, dalininkais, todėl kooperacija matoma kaip potenciali grėsmė, o ne galimybė. ES paramos potencialas gali būti padidintas skatinant mažų ir vidutinių ūkių kooperaciją, taip sujungiant turimus išteklius, darbo jėgą, galimybes tenkinti didesnius užsakymus ir pan. Teigiama, jog maži ūkiai labiau sprendžia socialines, bet ne žemės ūkio problemas, o parama mažiesiems ūkiams neskatina kooperacijos.
Skirtingai nei Lenkijoje Lietuvoje ūkius valdopensijinio amžiaus ūkininkai
Kita galima priežastis, kodėl nepasiekiamas didesnis darbo našumas žemės ūkyje – ūkių valdytojų amžiaus struktūra. 2010 m. Eurostat duomenimis daugiau nei trečdalį ūkių valdė 65 m. ir vyresni asmenys. Jaunųjų ūkininkų, kurių amžiaus iki 35 m., 2007 m. buvo tik 4 proc., 2010 m. tik 6 proc. Apie kokią pažangą galime kalbėti, kuomet 35 proc. ūkių valdo pensijinio amžiaus ūkininkai, kurie labai sunkiai priima pokyčius, naujoves ir apskritai rankų darbo pakeitimą “robotais”. Palyginimui, kaimyninėje Lenkijoje, pensijinio amžiaus ūkininkai vado tik 8 proc. ūkių, o žemės ūkiu užsiimančių jaunų asmenų (iki 35 m.) yra net 15 proc. nuo visų ūkių valdytojų (pav. 4).
Šaltinis: Eurostat
4 pav. Ūkių valdytojų amžiaus struktūra 2010 m. (proc.)
Šioje vietoje iškyla klausimas, kas perims tuos 35 proc. ūkių, kuriuos valdo žmonės virš 65 m., t.y. ar mes turime ir ruošiame pakankamai žemės ūkio specialistų, kurie gebėtų ne tik perimti ūkius, bet ir juos atgaivinti, vystyti ir perkelti į kitą lygį?
Žemės ūkio problemos iš esmės nėra sprendžiamos
ES parama, pokyčiai vykstantys kaime lėmė ir pasikeitusį požiūrį į žemės ūkio sektorių, ūkininką, jo ūkį. Žemės ūkis jau nebėra prastas sektorius, nes ir čia reikia profesionalių vadovų, specialistų. Smulkūs ir vidutiniai ūkiai tapo atitikmeniu smulkiam ir vidutiniam verslui kitose veiklose, o pats ūkis suprantamas kaip specifinė organizacija, kurioje turi vykti visos valdymo funkcijos – planavimas, vadovavimas, organizavimas, kontrolė, marketingas, finansų apskaita ir t.t. Vadinasi, norint veikti tokiame ūkyje yra būtinas ir pasirengimas. Žemės ūkis yra konkurencinga ūkio šaka ir reikia pasiruošti užimtųjų skaičiaus kitimui, paruošti reikiamus specialistus universitetuose, profesinėse mokyklose ir pan.
„Maisto sektoriaus konkurencingumą ir perspektyvas menkina esamas žemas materialinių investicijų ir inovacijų lygis, neišplėtota žemės rinka, pertekliniai verslo priežiūros institucijų ir ypač gamtosaugos reikalavimai. O Damoklo kardu tampa demografinės problemos – gyventojų, ypač jaunimo, skaičius Lietuvoje sparčiai mažėja. Be to, stiprėja kvalifikuotų specialistų stygius, kurio priežastys glūdi ne tik intensyvioje emigracijoje, bet ir Lietuvos specialistų ruošimo sistemoje – pasiūla nėra derinama su paklausa. Visos šios problemos gerai žinomos ir plačiai aptarinėjamos, bet iš esmės nesprendžiamos. Gal būt todėl, kad politikai supranta, jog lengvų sprendimų susidariusioje situacijoje nėra: reikalinga ryžtinga švietimo ir aukštojo mokslo reforma ir t. t.“ – teigia analitikas R. Rudzkis.
Šio laikotarpio žemės ūkiui skirta parama parodė, jog turi būti vystoma trijų šalių partnerystė: mokslininkai, konsultantai / administratoriai, žemdirbiai / perdirbėjai. Kartu su mokslo institucijomis turi būti atliekami taikomieji tyrimai ir geriausi šių tyrimų rezultatai turi būti diegiami ūkiuose, išbandomi praktiškai, skleidžiama informacija, konsultuojamasi tarpusavyje, įsiliejama į visos Europos inovacijų partnerysčių tinklą. Inovatyvūs bandomieji, eksperimentiniai ūkiai gali būti viena iš sričių, kurių pagalba į žemės ūkį galėtų ateiti pažangios technologijos. „Inovacijų maisto sektoriuje diegimui teigiamą poveikį turėtų glaudesnis aukštojo mokslo ir verslo bendradarbiavimas. Šioje srityje Vyriausybė turi atlikti aktyvaus tarpininko vaidmenį bei priimti organizacinius sprendimus (vertinant mokslininkų pasiekimus ir pan.), kurie mokslininkus skatintų tokiai veiklai“ – teigia prof. habil. dr. R. Rudzkis.
Dėl technologinės pažangos mažės dirbančiųjų žemės ūkyje
Paskutiniais metais žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės sektoriuje dirbo apie 8 – 9 proc. šalies užimtųjų, tai yra didesnis rodiklis nei daugumoje ES šalių ir beveik dvigubai viršijantis ES vidurkį, todėl ateityje laukiamas sektoriuje dirbančių darbuotojų mažėjimas. Tobulėjančios technologijos, robotizacijos įsisavinimas, nano technologijos ir pan., taip pat prisidės prie užimtųjų skaičius šiame sektoriuje mažėjimo, tačiau ne prie darbo apimčių mažinimo. Mažiau darbuotojų, dėka technologinės pažangos turės gebėti tenkinti ne mažesnius žaliavų ir maisto produktų poreikius nei dabar. Atsižvelgiant į Lietuvos specifiškumą, mes jau dabar turime konkurencinį pranašumą, dėl savo geografinės padėties, gamtinių sąlygų, bet norint vystytis turim plėtotis ir modernizuotis. Reikės mažiau darbo jėgos, kurios (atitinkančios šiuolaikiško ūkio reikalavimus) šiuo metu jau ir taip trūksta. Žemės ūkio darbus turi atlikti „manipuliatoriai“, t. y. įranga, robotai ir uždirbama būtų ne juodu darbu, o žinių, įgūdžių, technologijų pagalba. Šiems dalykams pasiekti, išsilavinimas yra labai reikalingas ir naudingas. Į žemės ūkį turi ateiti protingos technologijos.
Žemės ūkio potencialas dar neišnaudotas
Panašu, jog galime artėti prie išvados, jog žemės ūkis tampa viena iš aukštųjų technologijų panaudojimo sričių. Modernios technologijos žemės ūkyje ir maisto pramonėje, kurios per paskutinį dešimtmetį ženkliai pažengė į priekį, laidžia mažesnėmis sąnaudomis pagaminti kelis kartus daugiau produkcijos nei anksčiau, sprendžia aplinkosaugos problemas, sudaro galimybes efektyviai ūkininkauti. Kaip parodė šiemet LR Žemės ūkio ministerijos užsakymu UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ atliktas „ES paramos įtakos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai“ tyrimas, inovacijų taikymas, kuris buvo skatinamas per keletą ES paramos instrumentų (pagrinde per Lietuvos kaimo plėtros 2007 – 2013 m. programos investicines priemones), įgalino ypač stambiesiems ūkininkams pasiekti didelį gamybos intensyvumą ir generuoti pajamas, leidžiančias toliau modernizuoti gamybą, sudarė galimybes eksportuoti savo produkciją. Šis pažangos procesas yra nuolatinis. Ne veltui ekspertai teigia, kad bendrosios žemės ūkio produkcijos kiekio didėjimas, (2012 m. buvo pasiektas rekordinis dydis – 9,443 mlrd. Lt.) sietinas ir su intensyvia investicine ES parama ūkių, įmonių modernizacijai 2007 – 2012 m. laikotarpiu.
Akivaizdu, jog žemės ūkyje vis reikšmingesnės tampa informacinių technologijų programos, kitos inovacijos. Pasaulyje jau taikomas precizinis ūkininkavimas, t. y. ūkiuose taikomas tikslusis technikos panaudojimas, visuose technologiniuose procesuose – veisime, sodinime, tręšime, purškime, derliaus nuėmime ir pan. Visa tai turi būti perduota, pritaikyta ir Lietuvos žemdirbiams. Būtina ruoštis šiems pokyčiams, atkreipiant dėmesį į Lietuvos žemės ūkiui opias problemas – senyvo amžiaus ūkio valdytojai, kvalifikuotų, rinkos sąlygas atitinkančių specialistų trūkumas, smulki ūkių struktūra, žemas darbo našumas, nepakankama pažangių technologijų integracija į šį sektorių.
Lietuva turėtų išnaudoti žemės ūkio ir maisto pramonės teikiamas galimybes, siekti kuo didesnio šio sektoriaus konkurencingumo, nukreipiant investicijas, dedant bendras valstybės, mokslo, verslo ir ūkininkų pastangas. Tokiu būdu būtų pasiektas didesnis ūkio sektorių subalansuotumas, leidžiantis atlaikyti krizes ir sudaryti geresnes prielaidas ūkio augimui.