2013 m. rugsėjo 4 d. Arūno Sprauniaus rengiamoje radijo stoties “Laisvoji banga” laidoje “Bent dvi pusės” siūloma sužinoti daugiau apie Mongolijos ekonomines ir politines aktualijas.

Laidos įrašo galite klausytis paspaudę čia. Taip pat pateikiame šios laidos tekstą. Malonaus klausymosi ar skaitymo!

“Sveiki, radijo stoties „Laisvoji banga” klausytojai. Jūsų dėmesiui – laida „…bent dvi pusės“, prie mikrofono – Arūnas Spraunius.

Laida apie bent dvi tikrovės puses tarsi koks laivas vaiduoklis klajoja po Lietuvos informacinį okeaną, tai dingdama, tai vėl išnirdama aktualijų vandenyse. Taigi dar vienas išnirimas čia ir dabar. Debiutuojant nežinia kelintą kartą, tikriausiai verta aptarti ką nors nebūtinai žudančiai aktualaus, užtat bent kiek egzotiško, bent jau žvelgiant iš lietuviško sociokultūrinio konteksto.

Tad kodėl pradžiai neapkalbėjus bent dviejų išdidžios šalies Mongolijos gyvenimo pusių. Kaip bežiūrėsi, Mongolija yra galingą istorinį užtaisą turintis žodis, 12 amžiaus pabaigoje nuožmiojo Čingischano suvienyta į imperiją, ji jau kito šimtmečio pradžioje užvaldė visą Aziją. Tiesa, kaip dažnai nutinka, Čingischano palikuonims susivaidijus dėl valdžios, imperija subyrėjo. Praėjusiame amžiuje nuo 1921-ųjų iki 1990-ųjų Mongolija spėjo pabūti socialistine, dabar tai demokratinė respublika, kurioje įsitvirtino kapitalizmas.

Šalis neabejotinai dalyvauja dabartinio nenumaldomai globalėjančio pasaulio žaidimuose, o tarptautinis verslas tik ir dairosi, kur čia dar investavus. Tad sveiki atvykę į neužmatomas Mongolijos stepes ir Gobio dykumą, į išdidžią Čingishano palikuonių valstybę, kuri yra 18 pagal dydį pasaulyje ir užima net 1 564 116 kvadratinių kilometrų. O va gyventojų turi mažiau nei Lietuva, vos 2 832 224, taigi mongolai savo šalyje gyvuoja, pavadinkime, plačiai ir atsipūtę.

Pirma pusė – publikacija „Mongolija dalinasi su prezidentu Baracku Obama Čingischano patirtimi“ iš dienraščio „The Washington Post“, ir antroji – britų dienraščio „The Independent“ straipsnis „Kaip gaila, kad nepačiupau savo dalies iš Mongolijos ekonominio stebuklo“.

Pirma pusė – publikacija „Mongolija dalinasi su prezidentu B. Obama Čingischano patirtimi“ iš „The Washington Post“

Lyderis nedidelės šalies, kuri kažkada buvo neįveikiama supervalstybe, Tsakhia Elbegdorjas nesibodi patarti pavargusiems nuo pasaulinės lyderystės amerikiečiams: prisiminkite Čingischaną ir neapleiskite savo draugų. Prezidento teigimu, dabar gal sunku tuo patikėti, tačiau Mongolija savo laiku buvo didžiausia pasaulio valstybė ir turėjo milžiniškus įsipareigojimus. Dabar ši šalis yra stabili proamerikietiška demokratija, kuri prezidento T. Elbegdorjo įsitikinimu, nusipelno daugiau dėmesio. Įsiterpusi tarp stiprėjančios autokratinės Kinijos ir dažnai iššaukiančiai linkusios elgtis bei šiame regione stiprias pozicijas išlaikančios Rusijos šiuolaikinė Mongolija reguliariai rengia rinkimus bei užtikrina daugiau mažiau civilizuotą partijų varžymąsi dėl valdžios.

Interviu, kurį davė prezidentūros rezidencijos teritorijoje pastatytoje jurtoje, prezidentas pareiškė, kad Amerika, panašiai kaip Mongolija jos klestėjimo laikais, privalanti padėti tiems, kas mėgina sekti jos pėdomis. Be abejo, Čingischano valdymo laikotarpiu karuose žuvo daug žmonių, vis dėlto, Sovietų Sąjungoje karinės žurnalistikos studijas baigusio ir demokratinei revoliucijai 1990-aisiais vadovavusio prezidento teigimu, žudynių negalima buvo išvengti dėl suprantamų priežasčių – Čingischano imperija savo galia palaikė prekybą šilko kelyje, prižiūrėjo, kad jos pavergtos tautos laikytųsi įstatymų, baudė teroristines nacijas ir padėjo skurdžioms šalims. Todėl esą ir šiandien kai kada reikia parodyti dėmesį draugiškoms valstybėms.

Jungtinių Valstijų valstybės sekretorės padėjėjas Ramiojo vandenyno regiono klausimais Kurtas Campbellas sako, kad prezidento B.Obamos administracija yra ryžtingai nusiteikusi plėsti ir gilinti strateginius santykius su Mongolija. Tiesa, šioje atšiauraus klimato šalyje yra lankęsis tik vienas Jungtinių Valstijų prezidentas Georgas Bushas. Ponas G.Bushas šalies sostinėje Ulan Batore buvo kelioms valandoms stabtelėjęs 2005-aisiais. Prezidentas T. Elbegdorjas juokauja, kad jei mongolai būtų priglaudę „Al Qaedos“ lyderį Osamą Bin Ladeną ar susigalvoję gaminti branduolinę bombą, Vašingtonas veikiausiai būtų parodęs šaliai daugiau dėmesio.

Mėginimai sudaryti laisvos prekybos sutartį tarp Amerikos bei Mongolijos kol kas nebuvo sėkmingi, skirtingai nuo Kinijos ar Kanados, Jungtinių Valstijų investicijos šioje šalyje užima labai mažą dalį, nors Mongolija labai turtinga naudingomis iškasenomis. Beje, Pasaulio bankas 2011-ųjų ataskaitoje šios šalies ekonominės raidos perspektyvas įvertino kaip labai geras.

Ulan Batoras kartu su kitais sąjungininkais siuntė savo karines pajėgas į pagalbą Jungtinėms Valstijoms Afganistane. Skirtingai nei Kinijoje, Rusijoje ar Vidurio Azijos respublikose, šioje šalyje spauda yra laisva, nedraudžiami gatvės protestai, valdžia nepersekioja kritikų. Tiesa, kai kurie vietiniai vadovai panašūs į ankstyvojo kapitalizmo sąlygomis iškilusius banditus, o vietiniame parlamente didelę įtaką turi vietos verslo oligarchai. Vis dėlto Mongolija nepalyginamai laisvesnė negu kaimynės.

Per paskutinį dvidešimtmetį Amerikos parama Mongolijai siekė vidutiniškai 10 milijonų dolerių per metus. Nei trijų milijonų gyventojų neturinčiai šaliai tai gal ir nemaža suma, tačiau plotu Vakarų bei Vidurio Europai prilygstančiai ir sovietinio paveldo mėginančiai atsikratyti valstybei tai tėra lašas jūroje. Jungtinių Valstijų pasiuntinio Ulan Batore Jonathano S. Addletono teigimu, Mongolijos situacija pagerės, kai šalis iš finansinės paramos gavėjos taps komercine Amerikos partnere.

Jungtinių Valstijų kompanijos į Mongoliją kol kas nesiveržia, Ulan Batore atstovybę atidariusi „General Electric“ yra veikiau išimtis negu taisyklė. Amerikos investicijos visoje užsienio investicijų Mongolijoje struktūroje tesiekia 2,4 proc., palyginimui, Kinijos investicijos sudaro 51 proc. Mongolijos prezidento teigimu, jo šaliai tenka balansuoti konkuruojančius įvairių valstybių kompanijų interesus, kai reikia nuspręsti, kas įsisavins didžiausius planetoje ir kol kas nejudintus akmens anglies telkinius Gobio dykumoje. Realiausios kandidatės – Kinijos, Rusijos bei Amerikos bendrovės.

Nors dabartinė Mongolija yra labai mažai gyventojų turinti šalis, pasak prezidento T. Elbegdorjo, demokratijos vertybes išpažįstantys kinai ir rusai žvelgia į ją kaip į pavyzdį. Ir priduria, jog galėtų perskaityti puikią paskaitą apie spalvotąsias revoliucijas Artimuosiuose Rytuose, kurių šalių piliečiai po revoliucijų turės atlaikyti jaunos demokratijos išbandymus mažiausiai dešimt metų. Vis dėlto jie turi nepasiduoti pagundai grįžti prie autoritarizmo.

2011-iaisiais Mongolijoje atlikta apklausa parodė, kad dauguma šios šalies piliečių žavisi Amerika, bet tik 3,5 proc. pareiškė manantys, jog jų šalį bei Jungtines Valstijas sieja glaudūs ryšiai. Rusiją kaip artimą partnerę nurodė dešimt kartų daugiau apklaustųjų. Pasak buvusio pasaulio imtynių čempiono, šiuo metu šalies transporto bei statybos ministro Battulgos Khaltmos, Amerika tiesiog yra labai toli. Vis dėlto Mongolijos prezidentas tiki, kad vertybėmis grįsti ryšiai gali sumažinti geografinį atstumą, todėl juos būtina stiprinti.

Ulan Batoro universiteto istorijos profesoriaus Serdaramo Damdino teigimu, Jungtinėms Valstijoms dera baigti trauktis iš tarptautinės politikos ir jokiu būdu nepaskęsti vidinėse rietenose, priešingu atveju šią supervalstybę gali ištikti likimas Čingischano sukurtos imperijos, kuri žlugo dėl vidaus nesutarimų. Pasak profesoriaus, Čingischanas kariavo siekdamas palaikyti savo užimtose teritorijose taiką. Jungtinės Valstijos mūsų dienomis daro tą patį, jei ne Vašingtono vaidmuo tarptautiniuose santykiuose, pasaulis nusiristų atgal į viduramžius.

Girdėjote pirmą pusę, – publikaciją „Mongolija dalinasi su prezidentu B. Obama Čingischano patirtimi“ iš dienraščio „The Washington Post“.

Dabar – antra pusė, „The Independent“ žurnalisto Seano O’Grady straipsnis „Kaip gaila, kad nepačiupau savo dalies iš Mongolijos ekonominio stebuklo“.

Prisimenu, kaip prieš keletą metų perskaitęs žinių santrauką apie Mongolijoje pradėjusią veikti akcijų biržą tingiai pagalvojau, kad gal verta investuoti į šios šalies ekonomiką ir pasinaudoti galimu jos augimu. Juk Rytų Europos ar Kinijos patirtis rodo, jog valstybinio socializmo saulėlydis atveria milžiniškas, tiesa, visuomenei dažnai skausmingas ekonomines perspektyvas bei suteikia papildomų galimybių versliems žmonėms iš Vakarų valstybių.

Tačiau tada nepavyko rasti nė vieno britų investicinio fondo, kuris dirbtų šioje tolimoje ir paslaptingoje šalyje. Kadangi mano mongolų kalba prasta ir sąskaitos šios šalies valiuta tugrikais neturiu, idėjos turėjau atsisakyti. O gaila, nes praėjusių metų pabaigoje naujienų agentūra BBC informavo apie Mongolijos ekonominį stebuklą. Remdamasi savo gausiais bei iki galo dar neišžvalgytais naudingų iškasenų telkiniais ši šalis šiais metais gali tapti greičiausiai augančia planetos ekonomika. Remiantis dabartinėms prognozėmis, jos augimas gali siekti 20 proc. tai yra maždaug šimtą kartų daugiau negu Didžiosios Britanijos.

Be abejo, Mongolijai padeda geografija, mat greta yra veržliai kylanti Kinija, ir pagrindinis varžymasis vyksta dėl mongoliškų vario rūdos telkinių. Mongolija siekia pakartoti sėkmę Kazachstano, kuris irgi disponuoja didele teritorija, palyginti nedideliu gyventojų skaičiumi ir gausybe naudingų iškasenų. Jų gavyba suteikia galimybę gauti naudos visai palyginti negausiai kazachų bendruomenei.

Akivaizdu, kad net ir ekonomiškai pati neperspaktyviausia šalis ar teritorija gali užsitikrinti gerovę, jei joje randama naftos kaip Škotijoje praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje, deimantų kaip Botsvanoje praėjusio amžiaus devintame dešimtmetyje ar visų įmanomų iškasenų kaip Kazachstane dar po dešimties metų. Be to, greitas ekonomikos augimas pastebimas valstybėse, kuriose baigiasi pilietiniai ar kitokie konfliktai ir situacija normalizuojasi. Kitais metais dviženklio augimo neabejotinai gali tikėtis Ruanda, Rytų Timoras, Butanas ir, be abejo, Irakas. Problema tik ta, kaip šį trumpalaikį ūgtelėjimą paversti tvaria sėkme.

Kaip rodo nafta turtingų Persijos įlankos valstybių pavyzdys, svarbiausia už iškasenas pelnytas lėšas investuoti į pelningas bei autoritetą pelniusias Vakarų rinkas, pirmiausia – nekilnojamąjį turtą. Mongolijai reikėtų pasekti šiuo pavyzdžiu. Jei jie tokį žingsnį žengs, netrukus būsime liudininkais proceso, kai naujos kartos turtingos jų ordos įsiverš į turtingiausius Kensingtono gyvenamuosius kvartalus.

Kalbant apie Didžiąją Britaniją, netrukus sužinosime, ar mūsų neištiko baisi triguba recesija. Jau akivaizdu, jog kai kurios informavimo priemonės apie ją rašys su visomis smulkmenomis, vis dėlto jei mūsų šalies ekonomika rodys net mažytį augimą (tarkime, 0,25 proc.) sensacijos nebus. Tačiau jei ekonomika net vos vos trauksis (pavyzdžiui, tą patį ketvirtį proc.), atsivers tikras pragaras. Be to, nereikia pamiršti, kad esame pradžioj ilgalaikės stagnacijos, kuri paveiks Vakarų valstybių žmonių gyvenimo lygį. Kreditais paremtas Jungtinės Karalystės ekonomikos augimas užgožė faktą, kad mes, britai, negaminame pakankamai prekių ir neteikiame paslaugų, kurias užsienio partneriai pageidautų įsigyti. Vien taupymu problemos išspręsti nepavyks, todėl svarbiausias klausimas dabar – kaip paskatinti naujų įmonių steigimąsi. Deja, Vakaruose apie tai beveik nediskutuojama.

Girdėjote antrą pusę, straipsnį „Kaip gaila, kad nepačiupau savo dalies iš Mongolijos ekonominio stebuklo“ iš britų dienraščio „The Independent“.”

Laidą remia UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“