Kovo 16 d. „Žinių radijo“ eteryje transliuotos „Dvi pusės“ laidos tema – Pavojingi daugiakultūriškumo vyliai. Šią užsienio spaudą apžvelgiančią laidą rengia ir veda žurnalistas Arūnas Spraunius. Laidos rėmėjas UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“, laidos įrašą galite išklausyti čia, o mėgstantiems skaityti tekstą, siūlome susipažinti su laidos turiniu tekstine išraiška.
Lietuviai ne juokais susirūpino daugiakultūriškumo skverbimusi į išdidžią mūsų tėvynę. Pačios, reikia pasakyti, gana gremėzdiškos sąvokos per daug baidytis nereikėtų, mat buitiniame lygmenyje ji žymi situaciją, kuomet, pavyzdžiui, net tėvyniniame troleibuse baltoji rasė aplinkybėms susiklosčius kurį laiką gali būti mažumoje.
Nors neseniai keli mūsiškiai šaunuoliai pagauti mikroautobusu gabenę Švedijoje pavogtus motorinių valčių variklius, o kiti – Vokietijoje pavogus automobilius BMW, mūsų tauta pirmiausia žinoma dėl savo skaistumo. Pasak specialistų, skaista dažnai nepagrįstai suvokiama vien negatyviąja (nekaltybės) prasme ir siejama su priešvedybiniu gyvenimu ar kokiu praeityje klestėjusiu luomu. Bet skaista gali būti ir gyvenimo būdas, pavadinkime, egzistencinis algoritmas, taigi persmelkia visas piliečio gyvenimo apraiškas.
Apie šią unikalią mūsų savybę nenuilstamai kankliavo dainiai, vėliau kankliavimas sklandžiai levitavo į vartotojiškai egocentrišką žavėjimąsi nepaprastu „aš“. Ir staiga – multikultūrizmas. Ar bereikia priminti, jog trapiai vienetinei skaistybei susidurti su nepažiniu kitu visada yra kuo rimčiausias išbandymas. O kai kas prognozuoja, kad iki 2050-ųjų 20 proc. europiečių bus musulmonai.
Vis dėlto. Įstrigo vaizdelis prieš keletą metų Gotlando sostinėje Visbyje. Pora rytų europiečių literatų įsikūrę maždaug naktinio klubo viduryje. Dešinėje pusėje, prie baro, būriuojasi blaivūs spalvotieji Švedijos gyventojai, kairėje pusėje rūsčias futbolo sirgalių dainas traukia prisilupę veikiausiai vien švedai. Laikas nuo laiko vienas jų susikaupia, nulinguoja prie baro, pasisveikina su tenykščiais, net išspaudžia šypseną ir grįžta giedoti toliau. 34 tūkstančius gyventojų turintis Visbis –joks didmiestis, provincijos sostinė.
Arba – drovus rytų europietis ar ne 2002-aisiais stebi Kylio krantinėje dideliame ekrane retransliuojamas futbolo rungtynes Brazilija-Turkija. Jas taip pat seka kone visa vietos turkų bendruomenė ir vienas kitas Brazilijos vėliavą ant pečių užsimetęs vokietis. Turkų veidai rūstūs ir rytų europiečiui atrodo, kad tam vienam kitam vokiečiui „šakės“, jei neduok dieve brazilai įmuš. Brazilai įmuša ir laimi, nieko neįvyksta – visi tiesiog išsiskirsto. Kylis – provincijos miestas Vokietijos šiaurės vakaruose.
Be abejo, pastarųjų metų drastiškos istorijos su breivikais, tragedijomis aplink karikatūras religinėmis temomis idilija nė iš tolo nekvepia, atvirkščiai, jos, galima sakyti, prikišamai rodo – globalizacija, tautų maišymasis savo kainą turi. Tad kaip tinkamiau – dalyvauti ir patirti taip pat pavojingas jos apraiškas ar saugiai išlaukti užkampyje, kol išbandys kiti. Be to, daugiakultūriškumo sąlygomis tenka laviruoti, norint neužsirauti ant politinio korektiškumo rifų. Britų premjeras Davidas Cammeronas prie 4 metus gavo pylos ir nuo politinių oponentų leiboristų, ir nuo musulmonų organizacijų po to, kai neatsargiai terorizmą susiejo su Islamu.
Šiandien – apie tai, kiek šiais laikais aktualios mažumos-daugumos kategorijos, arba kas per reikalas tas daugiakultūriškumas. Pirma pusė – Pakistano leidinyje „Nation“ paskelbtas norvegų kilmės diplomatijos bei visuomenės mokslų specialisto Atlės Hetlando straipsnis „Daugiakultūriškumas Europoje“, ir antroji – publikacija „Sudie, baltoji Amerika“ iš Vokietijos dienraščio „Die Welt“.
Pirma pusė – „Nation“ straipsnis „Daugiakultūriškumas Europoje“.
Neseniai dalyvavau seminare migracijos klausimais, kuriame keletas pranešėjų sutiko su Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ir Didžiosios Britanijos premjero Davido Camerono nuomone, kad daugiakultūriškumas patyrė nesėkmę. Pasirodo, imigrantai ir vietiniai gyventojai integruoti gerokai mažiau nei tikėtasi, kai kada tarp šių grupių kyla konfliktai. Netrūksta nusiviliančių naująja tėvyne, kai jie siūlo savo pastangas ir nori ne vien daugiau gauti, bet ir daugiau duoti. Be abejo, tą būtina vertinti pozityviai.
Terminas „daugiakultūriškumas“ Europoje naudojamas gyventojų sudėties kultūriniams pokyčiams apibūdinti. Praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje ji buvo palyginti homogeniška, gi dabar Europos valstybėse gyvena keliasdešimties tautybių piliečiai. Daugumoje Europos sostinėse ketvirtį ar trečdalį gyventojų sudaro užsieniečiai, daugelis kurių kilę iš besivystančių valstybių.
Iki 5 ar 6 proc. naujosios Europos piliečių yra praktikuojantys musulmonai, kurie pasisako už religijos, pirmiausia Islamo, svarbos visuomenei pripažinimą Musulmonai skatina įvairių religinių grupių aktyvumą tuo atveju, jei diskusijos organizuojamos tinkamai. Pasaulietinės Europos valstybės daugeliu atvejų jau įveikė sudėtingų diskusijų etapą ir adaptavo skirtingas religijas. Ginamos bet kurios religinės grupės teisės.
Tai vyksta tuo metu, kai pagrindinė europiečių religija krikščionybė statistiškai nyksta, tiesa, religingumas gali skleistis neakivaizdžiomis formomis. Pavyzdžiui, Skandinavijoje ketvirtadalis tikinčiųjų lanko vadinamąsias liaudies bažnyčias.
Dera taip pat nepamiršti, jog diskusijos religinėmis temomis kyla religijų viduje, o ne tarp skirtingų tikėjimų. Vis dėlto būtina vystyti dialogą tarp konfesijų. Kadangi Islamas tampa didžiausia „naująja religija“ Europoje, svarbu įtraukti jį į visuomenės gyvenimą tokiu būdu, kad būtų priimtinas visiems. Tai yra ir daugumos, ir mažumos atsakomybė.
Sveikintina, kad Europoje skatinama kultūrinė bei religinė įvairovė ir skirtingų religinių, politinių, ideologinių grupių sugyvenimas. Kuomet čia jau minėto seminaro pranešėjai kalbėjo apie įvairovę, jie minėjo vadinamųjų „skirtingų kišenių“ pavyzdį. Jomis vadinami skirtingi miestų rajonai, kur žmonės gyvena savotiškuose „paraleliniuose pasauliuose“ ir menkai kontaktuoja su kitais. Esama manančių, jog ilgainiui tokių autonomiškų grupių daugės, tačiau atsiskyrimas niekam nenaudingas. „Rajonus-kišenes“ būtina integruoti į visuomenę, bet nepažeidžiant kultūrinės įvairovės, kad gyventojų dauguma ir mažumos gautų abipusės naudos iš integracijos.
15 metų gyvenau rytų Afrikoje, vėliau persikrausčiau į Vašingtoną. Afrikoje visada sakydavau, jog esu ne tik norvegas, bet ir kenietis. Dešimtmetį gyvenu Pakistane ir niekada nepamirštu paminėti, jog esu pakistanietis. Manau, jog galimybė turėti kelias tapatybes yra daugiakultūrinio pasaulio privalumas.
Ne vien imigrantai lieka izoliuotuose rajonuose – samdoma namų tvarkytoja gyvena visiškai skirtingame pasaulyje negu jos šeimininkai ir nelinkusi į jį įsileisti „svetimų“. Privalome keisti struktūras, kurios skatina tokią nelygybę – tiek Pakistane, tiek Vakaruose. Jau turime žinių bei įgūdžių skatinti permainas, bet trūksta politinės valios, todėl daug laiko eikvojama sprendžiant neteisingai keliamus klausimus. Tarkime, nesuprantama, kodėl iki šiol nesistengta glaudžiau bei kokybiškiau integruoti imigrantus Europoje. Senasis Žemynas uždirbo iš jų darbo bei įgūdžių, tačiau nesugebėjo pripažinti, kad atvykėliai praturtino Europos kultūrą taip pat ir religijos srityje.
Pasistengėme padaryti atvykėlius panašius į vietinius, tačiau tai nėra tikra integracija. Reali integracija yra pagarba nesuderinamoms kultūroms bei pasaulėžiūroms ir jų vienijimas. Vis dėlto daugiakultūriškumas Europoje nežlugo, jį tiesiog reikia tobulinti. Tą būtina daryti greitai, kad vienodas galimybes turėtų visi – įvairovę dera branginti ir gerbti.
Dabar – antra pusė, publikacija „Sudie, baltoji Amerika“ iš „Die Welt“.
Makdes Hailu prisimena laikus, kai jautėsi svetima Bethesda-Chevy Chase vidurinėje mokykloje Vašingtono priemiestyje. Kuomet gavo trokštamą vietą mokyklos komandoje, viena bendraklasė pareiškė, jog pelnė ją tik todėl, kad yra juodukė. Pasak Makdes, tada ji pajuto nuoskaudą, nors ši mokykla Merilendo valstijoje laikoma viena tolerantiškiausių. Mokyklos vadovybė galų gale paskatino kūrimą filmo, kuris skatintų toleranciją įvairių rasių moksleiviams. Merilendui svarbios diskusijos apie įvairių etninių grupių sugyvenimą, mat ši rytinėje Amerikos pakrantėje esanti valstija artimiausiais metais kartu su Nevada prisijungs prie Kalifornijos, Havajų, Naujosios Meksikos bei Teksaso, kur baltieji sudaro mažumą.
Jungtinėse Valstijose šiuo metu vyksta audringos demografinės permainos. 1980-aisiais baltieji sudarė 80 proc. šalies gyventojų, šiandien jų dalis sumažėjo iki 63, o 2060-aisiais baltųjų liks mažiau nei 44 proc. Pasak vienos ataskaitos „Permainų procese“ autorių Karlyn Bowman iš Amerikos verslo instituto, praėjus 250 metų nuo amerikiečių sukilimo prieš britų viešpatavimą, Jungtinės Valstijos vėl susiduria su neaiškia ateitimi.
Vis dėlto ja mokslininkė neabejoja, mat amerikiečiai įstengė susidoroti su tokiomis problemomis kaip iš Antrojo pasaulinio karo grįžusios kartos adaptacija, kai Kongresas priėmė įstatymą, suteikusį galimybę šiems žmonėms įgyti aukštąjį išsilavinimą ir taip rasti vietą civiliame gyvenime. Šiuo metu į pensiją išeinanti vadinamoji „Baby-bumerių“ karta padėjo kultūrinį pagrindą tolerancijai, ir tai turėtų padėti susidoroti su demografiniu iššūkiu, kai maždaug 2044-aisiais baltieji taps nors galbūt didžiausia, bet viena iš mažumų.
Labiausiai išloš ispanakalbiai. 1980-aisiais jų buvo ne daugiau 6 proc., šiandien jie sudaro 17, o 2060-aisiais sudarys 29 proc. Amerikos gyventojų. Išeivių iš Azijos dalis tais metais padidės iki 15 proc., jie aplenks juodaodžius gyventojus, kurių dalis 2060-aisiais turėtų svyruoti tarp 12 ir 13 proc.
Problemų turėtų kilti respublikonų partijai, už kurią tradiciškai balsuoja baltieji. Kita vertus, respublikonai jau rūpinasi ne vien jų parama, tokie politikai kaip Jebas Bushas bei Marcas Rubio sugeba pelnyti ispanakalbių rinkėjų simpatijas.
Ką šie pasikeitimai reiškia amerikiečių nacijai? Kelis amžius atvykėliai, jei norėjo tapti tikrais amerikiečiais, turėjo integruotis į baltaodės, protestantiškos daugumos kultūrą. Tai nereiškia, jog kitų konfesijų atstovai turėjo atsisakyti savo tikėjimo, vis dėlto nacijos vertybes dominuojanti kultūra veikė stipriai. Pasak čia minėtą Bethesda-Chevy Chase mokyklą baigusios Sisan Dorsu, kuomet augo, jai atrodė, kad privalo būti tokia pat kaip baltaodės bendraklasės.
Vis dėlto, K. Bowman vertinimu, Amerikos nacijos permainos neišsklaidys, nors kol kas neaišku, ar antros kartos ispanakalbiai laikys save lotynų amerikiečiais, ar Jungtinių Valstijų piliečiais. Kita vertus, klaidinga būtų manyti, jog jie visi sudarys kažkokį monolitinį bloką, juo labiau, kad Amerikoje populiarios mišrios santuokos. Amerikietiškas patriotizmas nedings, tik gal taps labiau atviras bei tolerantiškas. Žodžiu, dėl amerikiečių susitelkimo jaudintis kol kas nereikia.