Spalio 27 d. “Žinių radijo” eteryje transliuotos “Dvi pusės” laidos tema – europietiškos vertybės globalizacijoje. Šią užsienio spaudą apžvelgiančią laidą rengia ir veda žurnalistas Arūnas Spraunius. Laidos rėmėjas UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai”, laidos įrašą galite išklausyti čia, o mėgstantiems skaityti tekstą, siūlome susipažinti su laidos turiniu tekstine išraiška.
Kuomet spalio viduryje rusų valstybinis kanalas „Russia Today“ (RT) paskelbė greitai Argentinoje pradėsiąs žinių transliacijas ispanų kalba, abiejų šalių lyderiai pareiškė, jog siekia bendravimo be tarpininkų, kad būtų skleidžiamos nuosavos vertybės ir užkirstas kelias manipuliavimui žmonių protais. Ispanakalbė RT versija sumanyta kaip atsvara užsienio, sakykime tiesiai, vakarietiškų kanalų įtakai. Komentuodamas šią žinią, „The New York Times“ padarė išvadą, jog Argentina, panašu, dedasi prie Rusijos prezidento Vladimiro Putino siekio riboti nepriklausomą žurnalistiką, kuri yra neatsiejama vakarietiškos vertybių sistemos dalis.
Rusijoje mėgstama šnekėti apie suverenias vertybes. Tarkime, įvykių Ukrainoje kontekste šios šalies įgaliotinė žmogaus teisių klausimais Ela Pamfilova apkaltino Vakarus dvigubais standartais, mat jie esą dėl visko atsakomybę meta Rusijai. Vis dėlto ne visai taip – viešojoje erdvėje ką tik kilo aštri diskusija dėl žmogaus teisių organizacijos „Amnesty International“ ataskaitos, pagal kurią Ukrainos kariai prieš separatistus naudoja uždraustas kasetines bombas. Kad uždraustų ginklų nenaudoja, ne kartą tikino ne tik Kijevas, jų nepastebėjęs pareiškė ir Amerikos valstybės departamentas. Tiesioginės agresijos akivaizdoje ukrainiečiams, be abejo, skaudu girdėti kaltinimus iš Vakarų nevyriausybinės organizacijos, kita vertus, situacija labai paini – karas yra karas.
O štai rusų opozicinės partijos „Yabloko“ steigėjas Grigorijus Javlinskis interviu radijui „Svoboda“ tiesiai pareiškė, jog Rusija nuo Vakarų, taigi ir jų vertybių atsiriboja, o Maskvos pastangos kaip atsvarą Europai konsoliduoti vadinamąją Euraziją yra pragaištingos šaliai – rusų elitai nebediskutuoja ekonominiais bei demokratijos veikimo klausimais, o kietakaktiškai priešpastato save Vakarams.
Tiesa, Europa Maskvai vis dėlto reikalinga, bet atšalus santykiams su tradiciniais sąjungininkais, tokiais kaip Vokietija, Kremlius su permaininga sėkme mėgina kurpti aljansus su Vidurio Europos valstybėmis. Maskvai pavyko pasiekti, kad Vengrijos, Slovakijos, Čekijos Respublikos valdžia atvirai pasisakytų prieš Europos Sąjungos (ES) sankcijas Rusijai dėl šios agresijos Ukrainos pietryčiuose. Tiesa, tai veikiau taktiniai judesiai – ėmus daugėti akivaizdžių suartėjimo su Maskva ženklų, ir vidurio europiečiai skuostų į priešingą pusę neatsigręždami.
Be abejo, ne viskas paprasta su tomis vertybinėmis peripetijomis technologizuotame 21 amžiuje. Estija pirma iš posovietinės erdvės šalių nuo 2016-ųjų įteisino tos pačios lyties santuokas – bet po aršios skandinaviško liberalizmo ir Maskvos propaguojamų konservatyvių vertybių šalininkų žodinės kovos, ką patvirtina ir balsų išsidėstymas parlamente: 40 už ir 38 prieš.
Taigi vertybiniai reikalai visuotinai besimaišančiame 21 amžiuje mūsų nepaleidžia. Šiandien – pora laikysenų europietiškų vertybių atžvilgiu. Pirma pusė – straipsnis „Armėnija: prorusiškų aktyvistų išpuoliai prieš užsienio diasporos atstovus dėl jų propaguojamų europietiškų vertybių“ iš Amerikos interneto leidinio „Eurasia.net“, ir antroji – čekų leidinio „Česká Pozice“ publikacija „Vakarus išgąsdino Viktoro Orbano neliberalizmas“.
Pirma pusė – straipsnis „Armėnija: prorusiškų aktyvistų išpuoliai prieš užsienio diasporos atstovus dėl jų propaguojamų europietiškų vertybių“ iš „EurasiaNet“
Įtarus dalies armėnų požiūris į europietiškas vertybes kursto kultūrinę priešpriešą šioje šalyje, vyriausybės siekis gilinti ryšius su Maskva didina kultūrinius barjerus. Tą pademonstravo teismo posėdis šalies rytuose esančioje vienoje konservatyviausių Armėnijoje Gegharkuniko srityje. Buvo momentas, kai posėdyje dalyvavęs aršus prorusiškas aktyvistas Robertas Agaronianas užsipuolė dvi iš Šiaurės Amerikos kilusias žmogaus teisių aktyvistes armėnes dėl jų propaguojamų europietiškų vertybių, kurios smerkia prievartą prieš moteris.
45-erių Armėnijos-Rusijos susivienijimo vadas plūdosi, grasino ir klausė, kodėl jos atvyko tvirkinti jo šalies. Esą armėnas vyras turi teisę smogti savo moteriai, tokios esančios vietos tradicijos. Ši retorika buvo skirta iš Jungtinių Valstijų atvykusiai Jerevane veikiančio pagalbos moterims centro vadovei Marai Matosian bei iš Kanados kilusiai Moterų galimybių centro direktorei Larai Agarionian. Armėnų tėvų komiteto lyderis Armanas Boshianas irgi aršiai kritikuoja šių aktyvisčių vadovaujamų organizacijų veiklą. Moterys ilgai gyvena Armėnijoje ir žinomos kritiškais pasisakymais dėl prastos pilietinių teisių situacijos šalyje.
Trintis tarp vietos armėnų bei diasporos nenauja. Vis dėlto faktas, jog valdžia niekaip nekomentavo išpuolių, lyg ir rodo tylų pritarimą jiems. Opozicijos aktyvistės Granush Charatjan manymu, šeimos vertybių akcentavimas turįs parodyti „svetimais“ ir „priešais“ tuos armėnų diasporos atstovus, kurie nėra dabartinės Jerevano valdžios numylėtiniai.
Diaspora seniai vaidina svarbų vaidmenį Armėnijos ekonomikoje. Nacionalinio statistikos biuro duomenimis, išeivijos pinigai sudarė 69 proc. visų užsienio investicijų 1994-2010 metų laikotarpyje. Užsienyje gyvenančių armėnų organizacijos kasmet skiria dešimtis milijonų dolerių įvairiems labdaros projektams.
Politologo Armeno Badaliano vertinimu, tokios prorusiško organizacijos kaip Armėnų tėvų komitetas egzistavimas yra natūrali Armėnijos sovietizacijos tąsa. Europietiškos vertybės trukdo, užsienyje pagyvenę išeivijos atstovai nesitaiksto su žmogaus teisių pažeidimais. Todėl prorusiškų organizacijų misija – šalinti tokias kliūtis. Ponas R. Agaronianas nepuola Rusijoje gyvenančių armėnų, užtat prieštarauja už Vakarų pinigus finansuojamai veiklai, kuri ęsą propaguoja europietišką ištvirkimą. Raginimas moterims ginti savo teises teismuose, jo įsitikinimu, galų gale griauna šeimas.
Nenauji priekaištai. Praėjusių metų gegužę ir Rusijos pasiuntinys Armėnijoje Ivanas Volynkinas paragino Jerevaną „neutralizuoti“ Vakarų finansuojamas nevyriausybines organizacijas, esą kiršinančias Armėniją bei Rusiją.
Kai kurių armėnų diasporą atstovaujančių organizacijų, tokių kaip Niujorke veikianti Armėnų labdaros sąjunga, nuo 1991-ųjų investavusi tėvynėje apie 170 milijonų dolerių, nariai mėgina glaistyti nesutarimus. Organizacijos direktoriaus pavaduotojo Oviko Eordekiano teigimu, armėnų priešinimas pagal kilmę yra labai pavojingas, todėl jį būtina neutralizuoti.
Dabar – antra pusė, „Česká Pozice“ publikacija „Vakarus išgąsdino V. Orbano neliberalizmas“.
Komentuodamas pono Vi.Orbano rugpjūtį pasakytą kalbą iš Indijos kilęs liberalus Amerikos apžvalgininkas Faridas Zakaria pavartojo neliberalios demokratijos terminą ir pareiškė niekada negalvojęs, jog Europoje atsiras lyderis, kuris apie tai kalbės su pasididžiavimu. Apžvalgininko teigimu, Vengrija suka į putinizmą, kuriam būdingas nacionalizmas, valstybinis kapitalizmas, konservatizmas ir vyriausybės kontroliuojama žiniasklaida. Vakarų spaudoje nurodoma, kad Rusijos prezidentą pavyzdžiui laiko ir Turkijos prezidentas Regepas Tayipas Erdoganas, kuris pasisako už autoritarizmą, antivakarietišką nusiteikimą bei politinį islamizmą.
Jau 15 metų liberalią demokratiją kritikuojantis ponas V.Orbanas tvirtina, jog naujos Vengrijos valstybės organizacijos pagrindas – ne liberalumu pagrįstas darbas. Mat liberalumo principai įstūmė Vengriją į skolas, be to, ir planetoje vykstantys poslinkiai patvirtina, jog liberalizmo principais besivadovaujančios valstybės nesugeba būti konkurencingos. Šiandien neliberalios, o galbūt net nedemokratiškos šalys sugeba būti sėkmingos – kalbama apie tokias tarptautines žvaigždes kaip Singapūras, Kinija ir Turkija. Liberalūs komentatoriai dėl tokių pareiškimų priekaištauja Vengrijos premjerui, „New York Times“ tiesiai siūlo ES mažinti jo šaliai numatytą paramą ir laikinai apriboti Vengrijos teises balsuojant Europos parlamente.
Bet ponas V.Orbanas sako sudie ne demokratijai, bet liberaliai ekonomikos sistemai. Vengrijos premjeras abejoja išskirtine laisvos rinkos kaip gelbėtojos misija ir mėgina kurti valstybę, kurioje valstybines paslaugas teikiančios kompanijos valstybei ir priklausytų, o atsakomybės našta už valstybės funkcionavimą pasiskirstytų tarp bankų, privačių bendrovių ir žiniasklaidos koncernų. Ir patys Vakarai ima suprasti, jog randasi politikų, kurie savo valstybių piliečių interesus stato aukščiau finansinio kapitalo interesų.
Agituojantys už liberalią demokratiją supranta, kad pasaulis sparčiai keičiasi, vyksta atvira kova tarp politinių sistemų, ir Vakarų pozicijos dabar nebūtinai stipriausios. Didžiausią iššūkį liberaliai demokratijai gali kelti vadinamosios hibridinės sistemos, turinčios ir demokratijos, ir autoritarizmo požymių. Lotynų Amerikoje, Azijoje bei Rytų Europoje plinta valdymo stilius, į pirmą vietą pragmatiškai iškeliantis efektyvumą ir stabilumą.
Ponas V.Orbanas nekopijuoja nei V.Putino, nei R. T. Erdogano. Be abejo, kai kurie šių politikų išpažįstamos ideologijos bruožai, tokie kaip konservatyvizmas ar patriotizmo skatinimas, sutampa. Tiesa, Vengrija tarp čia minimų trijų valstybių yra kebliausioje situacijoje, nes besikeičiančiame pasaulyje ieško nuosavo kelio ir tuo pat metu nenori, o ir negali trauktis iš Vakarų sistemos, kurią pati kritikuoja. Kiek šie vengriški ieškojimai bus sėkmingi, priklausys ir nuo to, kuo baigsis Kremliaus kova prieš Ukrainą (beje, Vengrijos kaimynę). Šiame konflikte sprendžiamas ne tik įtakos, bet ir naują pasaulio tvarką formuosiančių modelių likimas.