Vasario 16 d.  „Žinių radijo“ eteryje transliuotos „Dvi pusės“ laidos tema – Moteriškumo ir vyriškumo „takybė“ . Šią užsienio spaudą apžvelgiančią laidą rengia ir veda žurnalistas Arūnas Spraunius. Laidos rėmėjas UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“. Laidos įrašą galite išklausyti čia , taip pat siūlome susipažinti su laidos turiniu tekstine išraiška.

Mišrių kovos menų moterų turnyre Amerikoje dalyvavęs lytį pakeitęs vyriškis konkurentes tiesė vieną po kitos, mat jo kaulų struktūra, raumenys vyriški, o ir treniravosi jis visą gyvenimą kaip vyras. Dailiosios lyties kovotojoms, be abejo, turėjo būti apmaudu. Kitas vaikinas irgi Amerikoje pareikalavo teisės lankytis mergaičių tualetuose, mat jaučiasi kaip mergaitė. Maždaug tokie lyties reikalai laikais, kuriuos Zygmundas Baumanas yra pavadinęs „takios tapatybės“ epocha.

Ne tik lyčių vaidmens, o ir kultūrinių skirtumų problemą savaip aktualizavo ir naujametiniai įvykiai Vokietijos Kelne, kuomet rytietiškai auklėti vaikinai stoties rajone mėgino taikyti savą lyčių santykių algoritmą vakarietiškoje kultūrinėje aplinkoje. Rezultatas – moterų skundų, teigiančių, kad tapo lytinių išpuolių aukomis, skaičius perkopė 500.

Pastarajai situacijai apibūdinti tinka garsiojo „Vyrų naikinimo draugijos manifesto“ autorės Valeri Solanas ambicingas pareiškimas, jog pavadinti vyrą gyvuliu reiškia apdovanoti jį komplimentu, mat vyrai tėra mašinos, vaikščiojantys faloimitatoriai. Tiesa, šiai konstatacijai beveik pusšimtis metų, kuomet praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje ypač aktyvią paauglystę išgyvenęs feminizmas Vakaruose skleidėsi visomis vaivorykštės spalvomis.

Su globaliu tautų kraustymusi sietini dabartiniai reikalai radikalų feministinį naratyvą vėl aktualizavo, jau šių metų pradžioje feministė Robin Morgan paskelbė, kad neapykanta vyrams jai atrodo garbinga ir tinkama politine pozicija, jei jau baltosios moterys yra žeminamos bei prievartaujamos vardan daugiakultūriškumo.

Gi baltieji vyrai nepajėgūs jų apginti dėl antirasistinių standartų bei – paradoksaliai – to paties feminizmo įsitvirtinimo. Kaip yra nurodęs feminisčių ne ypač mėgstamas rašytojas bei žurnalistas Erickas Zemmuras, feminizmas – tai totalitarinis žmogiškumo bei lyčių skirtumų naikinimo sąjūdis. Arba – kaip pikdžiugiškai pastebi konservatyvesnė spauda, feministėms bei homoseksualams pavyko patikimai kastruoti baltąjį europietį vyrą.

Kur, kur dingo patriarchalinė visuomenė? – iki naujametinių įvykių Kelne vienatvės valandą tikriausiai sielvartingai dūsavo tradicinių vertybinių adeptai. Ir prisišaukė – politinio korektiškumo standartų nesaistomi naujieji neandertaliečiai iš Artimųjų rytų patriarchatą mėgino demonstruoti savaip. Yra ir tokios moteriškumo bei vyriškumo reprezentacijos įsibėgėjant 21 amžiui – kai europietis vyras patikimai iškastruotas, laukia pratybos su migrantais.

Turbūt iki sąmonės netekimo galima diskutuoti, kas kraštutinumas, o kas norma. Kita vertus, lietuviai turbūt yra vieni lyderių „You Tube“ siužetuose, kuriuose prisilupę „tikri vyrai“ auklėja savo antrąsias puses, tarkime, šiūpelių pagalba. Ką gi, šiandien – apie lyčių reprezentacijas 21 amžiuje. Pirma pusė – publikacija „Vyriškumas: o, žmogau!“ iš Vokietijos savaitraščio „Die Zeit“, ir antroji – irgi to paties savaitraščio publikacija „Kodėl, tiesą sakant, moterims nebūti svarbiausiomis“.

Pirma pusė – publikacija „Vyriškumas: o, žmogau!“ iš „Die Zeit“.

Gynėjų kaip tokių Vokietijoje nebėra. Tai paaiškėjo po liūdnai pagarsėjusios naujametinės nakties Kelno stoties rajone. Klausimas atviras, kodėl puolamų moterų vyrai bei draugai nesistengė jų apginti. Vokietijos žiniasklaidoje galima rasti prieštaringų tų įvykių vertinimų. Tarkime, paslaptingame katalikiškame interneto puslapyje „gloria.tv“ yra vaizdo kreipimasis rusų kalba simpatiškos rusų-vokiečių herojės Margaretos Seidler, kuri, pasak pačios, su Dievo bei Kalašnikovo pagalba kariavo prieš ukrainiečius Kryme. Jos nuomone, vokiečiai vyrai dėl pernelyg švelnaus auklėjimo degradavo ir tapo pernelyg pakantūs.

Kerstin Holm dienraštyje „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ su didele simpatija pasakoja apie dvi rusų rašytojas, kurios diagnozavo europiečius vyrus ištikusią krizę. Pasak rusių, jų šalyje Kelno scenarijus būtų neįmanomas. Perskaičius šį tekstą taip ir iškyla prieš akis riaušės Maskvoje greta Kursko geležinkelio stoties, per kurias negyvai uždaužomi kokie 7 moterų užpuolikai, užtat išprievartautos tik 3 rusės.

Įprasta manyti, kad patriarchatas numato automatišką moters paklusnumą. Bet žodis „patriarchas“ bent idealiu atveju nėra žodžio „tironas“ sinonimas – patriarchai laikyti savo žmonų bei vaikų gynėjais, net jei dėl to tektų rizikuoti gyvybe. Šis modelis nacionalsocialistų laikais Vokietijoje išvystytas iki isterijos bei neregėto žiaurumo. Adolfo Hitlerio požiūriu, jauni vokiečiai turėjo būti miklūs kaip lenktynių šunys, patikimi kaip oda ir tvirti kaip Krupo fabrikų plienas

Gi dabar Hamburgo ar Berlyno visuomeniniame transporte galima stebėti vyrus, kurie atitinka gyvenimo būdo žurnalo „Neon“ tiražuojamą įvaizdį – tai tokie smulkučiai „saldainiukai“, taip ir skatinantys spėliones apie jų seksualinę orientaciją. Daugelis užsiželdinę barzdas, kurios vyriškumo neprideda.

Dabartiniams Vokietijos vyrams sunku. Jie švelnūs iš išorės bei ypač švelni yra jų siela. Nuo tada, kai Vokietijoje neliko privalomos karinės tarnybos, nepavyko sutikti nė vieno žmogaus, kuris norėtų armijoje kaldinti savo charakterį. Jei berniukas susipeša mokykloje, jį veda pas psichologą ir verčia vartoti ritaliną, o tėvas jo nepagiria už tai, kad vaikas sugebėjo save apginti.

Rašytojos Barbaros Vinken vertinimu, vyrai tapo pernelyg savo kūnu besirūpinančiais narcizais savimylomis ir tai siaubinga. Kuomet vyras tarsi moteris ima siekti tapti kito žmogaus troškimo objektu, lyčių santykiai susipainioja visiškai. Ryšium su tuo net atsirado naujas, madingas žodis „gender“, apibrėžiantis kultūrinę lyčių santykių konstrukciją, suteikiančią vyrams galimybę elgtis kaip moterims, o moterims kaip vyrams.

Patriarchato laikais žmonės pernelyg dramatizavo su seksu susijusius, taigi biologinės lyties, klausimus. Moterys ir vyrai iš pat pradžių laikyti absoliučiai skirtingais ir turėjo vaidinti atitinkamus socialinius vaidmenis – vyrai užsiėmė visuomenine veikla, buvo tėvynės bei šeimos gynėjais, gi moterys rūpinosi namų ūkiu bei vaikų auklėjimu.

Esama pagrindo manyti, kad biologinės lyties klausimai labiau dramatizuojami krizių kamuojamose neturtingose visuomenėse, kur valstybė yra monopolizavusi jėgos naudojimą. Stabiliose ir sėkmingose visuomenėse, tokiose kaip vokiškoji, pernelyg dramatizuojami „gender“ klausimai. Vokietija galbūt yra ypač išraiškingas pavyzdys šalies, kurioje skatinamas vyrų moteriškumas, nes čia vos prieš keletą kartų pernelyg stipriai kultivuotas heroizmas.

Vokietis vyras negins savo moters, nes jam dabar skirtas kitoks vaidmuo. Ir politiškai korektiško „gender“, ir patikimo gynėjo besitikinčioms moterims, deja, teks susitaikyti su aplinkybe, jog viena ir kita tuo pačiu metu neįmanoma. Aišku, dėl tokios padėties netrūksta nesusipratimų, vis dėlto taip pat akivaizdu, kad traukti į rytuose esantį ponios M. Seidler mūšio lauką absoliuti dauguma vokiečių nė už ką nenori.

Dabar – antra pusė, to paties savaitraščio publikacija „Kodėl, tiesą sakant, moterims nebūti svarbiausiomis“.

2014-ųjų vasarą įvykusius dviejų dienraščių „The New York Times“ ir „Le Monde“ vyriausiųjų redaktorių Jill Abramson bei Natalie Nougayrede atsistatydinimus lydėjusi pagiežinga reakcija parodė, kad kai kurie vyrai vis dar negali pakęsti, kai vadovaujančius postus užima gražiosios lyties atstovės. Primintina, kad J. Abramson buvo pirma istorijoje „The New York Times“ vadovavusi moteris. Niujorko dienraštis redaktorės pasitraukimui skyrė rubriką „dienos istorija“, kuri buvo tiesiog persmelkta kandžių pastabų bei išpuolių prieš buvusią redaktorę.

Abiejose Atlanto pusėse susikoncertavus tik ties svarstymu apie moterišką valdymo stilių, buvusios „The New York Times“ vyriausiosios redaktorės vadovavimas įvardytas kaip karingas, o N. Nougayrede net prilyginta Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui. Keisčiausia, kad nei šalininkai, nei priešininkai nei žodžiu neužsiminė apie abiejų vadovių darbo rezultatus.

Norėtųsi tikėti, kad jau sugebėjome įveikti dvigubų standartų taikymą aptariant vyrišką bei moterišką vadovavimo stilius, deja, moters vadovės atžvilgiu kaip ir anksčiau aktualizuojamas vadinamasis „mitas apie vadovavimą“. Kol apie jį svarstoma vien teoriškai, ir didelės įmonės vadovė gali dirbti be problemų. Bet vos tik vadovė ką nors atleidžia iš darbo, ją ima peikti kaip pernelyg „karingą“, „autoritarinę“ ar „panašią į V. Putiną“. Todėl problema iš tiesų sietina ne su vadovavimo stiliumi, bet dvigubais standartais, tą vadovavimą vertinant.

Kokios mandagios bei santūrios beišliktų, vadovės kai kada turi ginčytis su vyrais, juos įtikinėti, ignoruoti vyrų teikiamus „strateginius patarimus“ arba nurodyti, jog šie nepakankamai gerai atlieka savo darbą. Štai jie, tie sudėtingi momentai ir skausmingi socialiniai slenksčiai, kuriuos tenka peržengti moterims vadovėms. „Moteriško stiliaus“ problema iš esmės sietina su tuo, kad vadovės priverstos kovoti su tam tikrais vyriškais tipažais.

Iš tiesų nėra dviejų tipų moterų, kurių vienos neva vadovauja pernelyg moteriškai minkštai, o kitos – diktatoriškai kietai. Veikiau nurodytini du vyrų tipai – tinkamai auklėti, labiau kaip asmenybės subrendę čia aptartas situacijas interpretuoja kaip profesionalai, gi kiti to daryti nesugeba. Būtent šie antro tipo vyrai turi problemų su „moterišku vadovavimo stiliumi“. Kai kurie vyrai iš principo nepajėgia susitaikyti su moters autoritetu, ir jiems visai nesvarbu, kaip vadovė elgiasi. Todėl laikas baigti knaisiotis „moteriško stiliaus“ detalėse, daug labiau turėtume koncentruotis ties klausimu, kodėl dauguma vyrų geba pripažinti vadovių moterų autoritetą, bet kai kurie dėl to problemų turi.

Srityse, kur moterys užima daugelį vadovaujančių pareigų (pavyzdžiui, leidybos versle), klausimai dėl „moteriško stiliaus“ kyla gana retai. Tas pats pasakytina apie švietimą – nesvarbu, kalbama apie mergaičių arba mišrias gimnazijas ar universitetus. Mikrofinansavimo sektoriuje moterys irgi pasiekusios rimtesnių rezultatų negu jų kolegos vyrai. Šių sričių atstovių sėkmingą veiklą galima aiškinti tuo, kad jų buvimas vadovaujančiose pozicijose pavaldinių vertinamas kaip savaime suprantamas dalykas, kad jos sugebėjo pakilti karjeros laiptais vien savo efektyvaus darbo dėka.

O kas būtų, jei toks principas galiotų visoms žmogaus veiklos sritims? Galbūt laikas pagaliau liautis moteris vadoves vertinti kaip kokias monstres? Stiprų moterų vadovavimą iš dalies lemia jų pasitikėjimas intuicija. Gi pastaroji negali visavertiškai reikštis, kai moters vadovės prigimtį visuomenė narplioja kone pasitelkusi didinamąjį stiklą.