Gegužės 4 d. „Žinių radijo“ eteryje transliuotos „Dvi pusės“ laidos tema – Menas kūlversčiais. Šią užsienio spaudą apžvelgiančią laidą rengia ir veda žurnalistas Arūnas Spraunius. Laidos rėmėjas UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“, laidos įrašą galite išklausyti čia, o mėgstantiems skaityti tekstą,  siūlome susipažinti su laidos turiniu tekstine išraiška.

Balandžio pabaigoje Hanoverio muziejuje „Sprengel“ pradėjo veikti ekspozicija „Taim-aut“. Nesileiskime klaidinami – jokių sportinių aistrų ar rungtynių paskutinių sekundžių įtampų, parodėlė skirta tingėjimui bei nieko neveikimui. Į lemtingus būties klausimus, kaip užsimiršti ir papramogauti atsako tokie vaizduojamojo meno korifėjai kaip Pablas Pikasas, Maxas Bekmanas, Ernstas Liudvigas Kirchneris bei kiti.

Įsidėmėtiną vis dar perspektyvaus akcionizmo žanro incidentą sumeistravo ukrainiečių feminisčių grupė „Femen“, kurios aktyvistės Paryžiuje tradiciškai apsinuoginusios iki pusės žvelgiant nuo viršaus užpuolė Rusijos prezidento Vladimiro Putino vaškinę figūrą, kuriai parvertusios mėgino nurauti galvą. Greta stovėjusios Baracko Obamos ir Angelos Merkel figūros nenukentėjo.

Ko link lenkiama? Tikriausiai pokalbio apie meno reiškinį linkui. Mat jis, meno reiškinys, per nepilną amžių patyrė įspūdingą prasminę metamorfozę nebūtinai į pozityvią pusę. Apie portretistą Georgą W. Bushą-jaunesnįjį žiniasklaidoje pakalbama tiek pat ir net daugiau nei apie kokį flamandų genijų Peterį Rubensą. Ypač kai atprezidentavęs ponas G.W.Bushas nupaišė dar ir oponentą poną V.Putiną. Tiesa, spauda sąžiningai pripažįsta, jog istorijos aplink politikų nupaišytus paveikslus kaip taisyklė įdomesnės už pačius kūrinius.

Naujausiais laikais iš svaiginančių reputacijos aukštumų pavojingai greitai besileidžiantis menas vis atsiduria dviprasmiškose situacijose. Maskva ėmėsi kovos prieš homoseksualizmo propagandą, bet norėdamas būti nuoseklus Kremlius turėtų uždrausti bent du Ermitažo muziejaus kolekcijos kūrinius – Caravaggio paveikslą „Liutnininkas“ ir Michelangelo skulptūrą „Susirietęs berniukas“. Kas beprisimena palaimingą užsimiršimą – menas menui…

Į meno teritoriją skverbiasi politika, technologijos, kas tik nori. Ar verta skaityti šiuolaikinių rašytojų romanus – nesuprasi, retoriškai ar ne klausia niujorkietis rašytojas Timas Parksas, į 2005-aisiais išleistą romaną instaliavęs mobiliųjų telefonų tekstinius pranešimus ir nepiktai ironizavęs pagyvenusį jo redaktorių europietį, nesupratusį, kuriam galui tai. Praėjus dešimtmečiui niekas neįsivaizduoja tikrovės be mobiliųjų. Grįžtant prie pono T. Parkso klausimo, jam šiuolaikiniai romanai kelia įtarimą kaip tik kompiliuojantys praeities kūrinių siužetinius efektus.

Bet kuriuo atveju netrūksta pavyzdžių, rodančių, jog kvestionuojamas meno, kaip amato, autoritetas. Kai nyksta pastarasis, beveik privalomai sklaidosi ir prasminė-simbolinė aura, kuri meną lydėjo mažiausiai keliolika amžių.

Nelieka nieko kito kaip pamėginti aptarti meno kūlversčius žvitriame 21 amžiuje. Pirma pusė – straipsnis „Romanas mirė. Norint suprasti pasaulį, pakanka interneto bei video“ iš ispanų dienraščio „El Pais“, ir antroji – publikacija „Menas ir kapitalizmo galas“ iš laikraščio „The Financial Times“.

Pirma pusė – straipsnis „Romanas mirė. Norint suprasti pasaulį, pakanka interneto bei video“ iš „El Pais“.

Tie, kas prieš dvidešimtmetį svajojo tapti rašytojais, kaip taisyklė atsainiai vertino televiziją. Tas pats pasakytina ir apie režisierius bei aktorius, kurie veržėsi patekti į kiną, ignoruodami su tikru menu mažai bendro turinčius populiarius siužetus transliuojančią dėžutę.

Bet dabar visų šių profesijų atstovai daro viską, kad jų pavardės šmėžuotų televizijoje, ypač po serialo „Sopranų klanas“ sėkmės 1999-aisiais. Po jo pasirodė daug kitų aukštos meninės vertės serialų tokių kaip „Pasiklausymas“ ar „Tikras detektyvas“. Galų gale televizijos kanalas „History Channel“ ryžosi literatūrinei istorijos interpretacijai, nors anksčiau niekada to nedarydavo, po to, kai Michaelis Hirstas pasiūlė parašyti scenarijų serialui apie 9 amžiuje gyvenusį garsų vikingų karalių Ragnarą Lodbroką. Darbo rezultatas – kvapą gniaužiantis pasakojimas apie nuotykius, aistras ir kovą dėl valdžios, primenantis „Sostų karus“, tik gerokai artimesnis istorinei tiesai.

Darbo M. Hirstas ėmėsi po pažinties su režisieriumi Nicholasu Roegu. Pradėjęs bendrauti su šiuo žmogumi, jis suprato, jog scenarijaus serialui rašymas gali atnešti tiek pat pasitenkinimo kaip ir knygos kūrimas. Pasak M. Hirsto, rašytojas parduoda 3 ar 5 tūkstančius savo knygų, gi jo serialą žiūri milijonai žmonių 132 šalyse.

M. Hirsto teigimu, knygos niekam nereikalingos, mat šis formatas jau atgyveno. Jos buvo aktualios 19 amžiuje, kai atspindėjo to meto būdą bei papročius. Netrūko puikių rašytojų, o žmonės skaitė knygas, norėdami suprasti juos supantį pasaulį. 21 amžiaus pasauliui pažinti užtenka interneto bei video. Istoriniuose siužetuose besispecializuojantis rašytojas sako labai noriai skaitąs publicistiką ir beveik nesiimąs romanų, ypač šiuolaikinių. Paskutinė jo perskaityta knyga – Gabrielio Garsijos Markeso „Šimtas metų vienatvės“, šį rašytoją M. Hirstas laiko paskutiniu didžiuoju romanistu. Jo teigimu, nors skamba negailestingai, romanas kaip žanras patiria nuosmukį, todėl serialai yra geriausia išeitis rašytojui 21 amžiuje.

M. Hirsto „Vikingus“ pamėgo milijonai žmonių, taip pat moterų, dėl to, kad vikingai laikėsi savo laikams pakankamai progresyvių pažiūrų. Skirtingai nuo ilgai dominavusio stereotipo, jie nebuvo viską beatodairiškai niokojantys laukiniai, veikiau atvirkščiai. Pavyzdžiui, skirtingai nuo saksų, jie jau 9 amžiuje toleravo skyrybas bei antras santuokas. Pirma Ragnaro žmona Lagerta seriale vaizduojama kaip savo nuomonę deklaruojanti ir mūšiuose dalyvaujanti motina bei žmona.

Pasak M. Hirsto, didžiulis serialų privalumas tas, jog jų personažai vystosi. Kine tai neįmanoma – paprasčiausiai nėra laiko. Be to, herojų raidą gerbėjai aptaria interneto forumuose. Pavyzdžiui, „Vikinguose“ daug dėmesio skiriama pagonybės temai, kūrėjų nuomone, būtent ji padėjo geriau suprasti tų žmonių gyvenimo stilių, pavyzdžiui, kad jie labai prisirišę prie savo šeimų. Tiesa, ir labai žiaurūs, kai įsiveržia į svetimas žemes.

Scenaristas vienišius sako, jog nors „Vikingai“ yra istorinis serialas, jis žiūrovus traukia taip pat tuo, jog rodo moteris bei vyrus, susiduriančius su problemomis, kurios būdingos ir šiuolaikinei visuomenei. Jie įsimyli, skiriasi, kovoja dėl savo vaikų ir padėties bendruomenėje. Pasak M. Hirsto, net pramanyto siužeto serialai padeda suprasti besikeičiantį pasaulį. Į „Vikingus“ galima įtraukti šiuolaikinius politikus, tokius kaip V.Putinas ar Davidas Cammeronas, ypač turint galvoje 9 amžiuje virusią kovą dėl valdžios. Nors kai kurios vertybės kinta, išmokstama daryti daug naujų dalykų, patys žmonės nesikeičia, daro vis tas pačias klaidas. Ir istorija tą patvirtina.

Dabar – antra pusė, publikacija „Menas ir kapitalizmo galas“ iš „The Financial Times“.

Ką apie pasaulį, kuriame gyvename, kalba šiuolaikinis menas? Griežčiausių kritikų-menotyrininkų nuomone, nieko, jis tik mėgaujasi savimi, nes nustojo kritiškai vertinti tikrovę nerišlių improvizacijų bei primityvokų „koverių“ nuosavos istorijos tema naudai. Taip mėginamas maskuoti turinio nebuvimas, beprasmybė ir susmulkėjimas.

Panašu, jog išėjo iš mados įsivaizdavimas, esą menas pašauktas domėtis ir vaizduoti tikrovę, ypač dabartinių dinamiškų ekonominių-socialinių permainų akivaizdoje. Iniciatyvą gana akivaizdžiai perėmė verslas, kurio atstovai ir veržlesni, ir išradingesni, o neretai ir labiau radikalūs negu meno atstovai. Panašu, kad pinigų uždirbimo sfera be skrupulų pritraukė „kreatyviausius“.

Tokia reikalų padėtis netinkama, tačiau sociologo bei ekonomisto Jeremio Rifkino pernai išėjusi knyga „Nulinių ribinių kaštų visuomenė“ gali ją pakeisti. Knygoje nurodoma, jog pasaulis gyvuoja trečios pramonės revoliucijos sąlygomis, ir tai esąs ženklas, nurodantis į kapitalizmo saulėlydį. Šio amžiaus pabaigoje tradicinius ekonominius modelius pakeis globalaus interneto susaistytas pasaulis, kuris veiks remdamasis visuotinio bendradarbiavimo principu ir gyvuos atsinaujinančių energijos šaltinių pagrindu.

Viską gamins 3D spausdintuvai, gi išsilavinimą bus galima gauti interneto kursuose. Pelnas beveik nemokamų prekių ir paslaugų epochoje palaipsniui praras patrauklumą, ir stos socialinio verslumo epocha. Kaip teigia ponas J. Rifkinas, valdymą iš laisvos rinkos palaipsniui perims pasirengusi pagelbėti socialiai atsakinga verslumo ranka.

Ekonomisto darbo palankus įvertinimas intelektualų tarpe įkvėpė dailėtyros konsultacijų kompanijos savininkę Lisą Schiff susieti ekonomisto idėjas su darbais jos kuruojamų menininkų ir surengti seriją parodų. Jos teigimu, tai, kas dabar vyksta pasaulyje, yra siaubinga, o ponas J. Rifkinas vienintelis siūlo konkretų sprendimą ugningų ir abstrakčių tiradų prieš kapitalizmą kontekste.

Jau įprasta praktika, kai menininkai pateikia faktus, nurodančius transnacionalinių korporacijų diegiamos kultūros abejingumą aplinkos apsaugai – menininkų kolektyvas „ Bernadette Corporation» 2010-aisiais Niujorke parodoje „Naftos plėve padengtos Žemės svajos sukilti prieš Saulę“ be komentarų eksponavo monitoriuose rodytus naftos platformą Meksikos įlankoje tais pačiais metais ištikusios avarijos kadrus. Galimi ir į komplikuotesnę tradiciniam suvokimui tikrovę apeliuojantys darbai. Katios Novichkovos paveiksle „Marso potencialas“ pavaizduotos autonomišką gyvenimą gyvenančios kompiuterių sukurtos figūros, Iano Chengo darbe regime veikiantį modelį sistemos, kurioje supinti biologijos ir kompiuterinių programų, organizmų bei informacijos ryšiai.

Ponas J. Rifkinas teigia didesnes viltis siejantis su skaitmeniniam menui atstovaujančiais menininkais. Pasak 70-mečio ekonomisto, jo karta laisvę suvokė kaip nepriklausomybę nuo kitų, užsidarymą nuo pašalinių savame rate. Gi 21 amžiaus kartas traukia visaapimantis tinklų prieinamumas bei skaidrumas. Veikiant visapusiškai susijusiam ir į bendradarbiavimą nukreiptam ekonominiam modeliui dar dominuojantis menininko kaip nuo kitų nepriklausomo genijaus įvaizdis kuo toliau, tuo labiau artės prie absurdo.

Menas darosi vis labiau kolektyvinis ir interpretuojamas kaip nebūtinai „išbaigtas“ kūrinys, o pagal skaitmeninio pasaulio dėsnius gyvuojantis neilgaamžis pusfabrikatis. Menininkams nebebus įdomu kurti amžinybei nei meno rinkai – technologijos gyvenimą ir pasakojimus apie jį skaido į nepakartojamas, fragmentiškas akimirkas. Ponas J. Rifkinas apibendrina guodžiančiai meno pasaulio atstovams: „Menas vis dar yra vienas svarbiausių mūsų savimonę formuojančių faktorių, tad menininkai gali parodyti, kas su mumis vyksta, ir perspėti apie gresiančias bėdas, kaip kad šachtoje apie griūtį perspėja indikacinė kanarėlė“.