Gruodžio 1 d. „Žinių radijo“ eteryje transliuotos „Dvi pusės“ laidos tema – Gražiai prekiauti ir pilietiškai vartoti. Šią užsienio spaudą apžvelgiančią laidą rengia ir veda žurnalistas Arūnas Spraunius. Laidos rėmėjas UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“, laidos įrašą galite išklausyti čia, o mėgstantiems skaityti tekstą, siūlome susipažinti su laidos turiniu tekstine išraiška.
Kaip bežiūrėsi, Kalėdos vis tiek jau čia, ir grynas menkniekis, jog faktinis jų momentas stos beveik po mėnesio. Svarbiausia, kad mes jau medžiojame kalėdines nuolaidas prekybos centruose, o prekybos centrai medžioja mus. Iki paskutinio atodūsio – ir mes, ir jie. Shopingtime. Mes, vartojimo tigrai ir tigrės, skiriame, už kurios Otelo arijos koks apatinio trikotažo prekės ženklas, nes mes viską kontroliuojame.
Praktikuojantys apsipirkimą tik tada, kai būtina, nežino to galios jausmo palaimos, atsainiai numetus porą banknotų žinant, kad pinigai vėl „ataugs“. Toks yra ir turi būti normalus vartotojo mentalitetas, juo labiau, ką reikėtų daryti nabagams prekybos centrams, jei visuomenė staiga nusikalstamai sugalvotų su pinigais elgtis atsargiai. Kas čia per gyvenimas, jei negalima išlaidauti be reikalo?
Dokumentiniame filme „Korporacija“ regime pasigėrėtiną rinkodaros ėjimą, kaip vaikų zyzimas priverčia tėvus pirkti naują žaislą, mat ir tyrimai patvirtina, jog nuo 20 iki 40 proc. žaislų be zyzimo parduoti nepavyktų. Taigi, moralas – prekes dera siūlyti tiesiai vaikams, taip aktyvavus zyzimą tėveliams beliks ieškoti šventos ramybės. Tiesa, sakoma, kad su natūralia paklausa tai neturi nieko bendra, bet tai smulkmena – užtat realūs milijonai nugula ten, kur ir turi nugulti.
Tik naivuoliai tebetiki, kad didelės kompanijos uždirba vien dėl to, kad nuoširdžiai didino produktų ir paslaugų kokybę. Milijonai dabar kraunami kuriant kultūrą, kai šimtai milijonų žmonių perka gerokai daugiau nei jiems reikia. Štai kokia nuotaikinga etimologinė slinktis reiškinio, kurio vardas kultūra. Neskausmingą depiliaciją raginantis rinktis Don Kichotas – ar gali būti kas labiau jaudinančiai pamokomo? Išvaduokime vargšą riterį iš priklausomybės nuo vėjų malūnų, ir neskausmingai bei visapusiškai depiliuotas jis galų gale nusiramins.
Jei jau perkame, kad pasijustume džedajais ar bent nindzėmis, neatsiliktume nuo kaimynų, išpildytume vaikystės svajones ar susidorotume su dvasiniais demonais, be abejo, kad deramai atrodytume pasaulyje ir dėl daugybės kitų ypač svarbių psichosocialinių priežasčių, šiandien – keletas edukacinių pastabų tobulos prekės bei tobulo vartotojo tema. Kad visiems būtų lengviau ir gražiau gyventi per mėnesį truksiančią Kalėdų prekybą. Pirma pusė – straipsnis „Kinija ir Napoleono kompleksas“ iš žurnalo „Foreign Affairs“, ir antroji – britų „Aeon Magazine“ publikacija „Geras vartotojas“.
Pirma pusė – straipsnis „Kinija ir Napoleono kompleksas“ iš „Foreign Affairs“.
Ramiai pietavusio Notingemo universiteto Sičiuanio regiono Ninbo miesto filialo socialinių mokslų skyriaus vadovo Stepheno Morgano žvilgsnį netikėtai patraukė darbo skelbimas, kuriame greta profesinių įgūdžių bei patirties buvo reikalavimai ir ūgiui. Virėjo padėjėja turėjo būti ne mažesnė negu 4 pėdos bei 9 coliai, iš padavėjos reikalauta 5 pėdų ūgio. Svečius pasitinkanti restorano administratorė turėjo būti ne mažesnė nei 5 pėdos ir 5 coliai.
Jei Kinijos reformų pradininkas Deng Xiaoping gyventų dabar, jis su savo 4 pėdų 11 colių ūgiu negautų net padavėjo darbo. Ekonomines reformas lydi diskriminacija ir dėl išorės. Diplomatai ūgiu turi nenusileisti užsienio kolegoms, stiuardesių darbo pokalbiai kai kada tampa grožio konkursais ant podiumo su bikiniais, iš valdininkių Juanio provincijoje vienu metu reikalauta krūtų simetrijos. Pretendentų į darbą gyvenimo aprašymus dabar papildo nuotraukos bei kai kurie fiziniai duomenys, ypač ūgis. Pasidairius galima pastebėti, jog Kinijoje tarnybinė padėtis būtinai su juo koreliuoja, tarkime, statybose darbų vykdytojai bei inžinieriai paprastai aukštesni už darbininkus-migrantus.
Kornelio teisės mokyklos kinų teisės profesorius Xingzhongas Yuis tai sieja su Kinijos tradicijomis, kurios persipynė su šiuolaikinio kapitalizmo bruožais. Kinijoje randasi vis daugiau išsilavinusių žmonių, todėl darbdaviai darosi vis priekabesni. 2013-aisiais aukštojo mokslo diplomus gavo 7 milijonai žmonių, bet tik 33,6 proc. Pekino aukštųjų mokyklų absolventų pasirašė darbo sutartis.
Sičiuanio universiteto absolventas Jiang Tao šio amžiaus pradžioje negalėjo pretenduoti į darbo vietą Kinijos liaudies banko Čengdu skyriuje, nes vienas reikalavimų kandidatams buvo ūgis virš 5 pėdų. Kaip ir 40 proc. visų provincijos vyrų, jis šio kriterijaus neatitiko. Jiang Tao padavė banką teismą, taip atkreipdamas visuomenės dėmesį į diskriminaciją. Ieškinys buvo atmestas, tiesa, bankas reikalavimą dėl ūgio pašalino. Bet Kinijoje iki šiol nėra nuo tokios diskriminacijos ginančio įstatymo.
Diskriminacija dėl ūgio, be abejo, nesiriboja vien Kinija, tiesa, kitose šalyse ji ne tokia atvira. Kaip knygoje „Akimirka“ 2005-aisiais nurodė Malcolmas Gladwellas, Jungtinėse Valstijose kompanijų vadovai iš žurnalo „Fortune“ bendrovių lyderių 500-uko maždaug 3 coliais aukštesni už statistinį amerikietį. Politikams irgi apsimoka būti aukštiems – su retomis išimtimis Jungtinių Valstijų prezidentu iš 2 kandidatų visada išrenkamas aukštesnis. Ekonomistai net yra išskyrę vadinamąjį priedą už ūgį, pasirodo, visame pasaulyje aukšti žmonės uždirba daugiau negu žemaūgiai. Vakaruose 4-5 papildomi coliai padidina atlyginimą nuo 9 iki 15 proc.
Melburno Monasho universiteto ekonomikos profesoriaus Russello Smytho teigimu, aukšti žmonės vertinami kaip labiau pasitikintys savimi, ryžtingesni bei geriau pasirengę komunikacijai. Kinijoje kaip besivystančioje šalyje fizinis aspektas turi papildomą prasmę, mat aukšti žmonės yra stipresni. Pasak 2012-aisiais paskelbto tyrimo, kinų vyrams kiekvienas papildomas ūgio centimetras paaugina atlyginimą 4,5 proc., moterims – 7,3 proc.
Greta teisinių, svarbus ir socialinio statuso klausimas. Vaikai iš geriau gyvenančių šeimų maitinami sočiau, todėl užauga aukštesni. Jie gauna geresnį išsilavinimą, yra nuovokesni – visų šių aplinkybių
rinkinys leidžia gauti geriau apmokamą darbą. Mėsos vartojimas Kinijoje nuo 1980-ųjų išaugo 4 kartus, neprivalgymo problema dabar daug mažesnė, vis dėlto maždaug trečdalis šalies moksleivių sveria mažiau nustatytos normos. Pasaulinės sveikatos organizacijos teigimu, 20 proc. kaimo vaikų (ir tik 2,5 proc. miesto bendraamžių) yra nepakankamo ūgio dėl neprivalgymo. Užtat 20 proc. turtingiausių Kinijos miestų 18-mečių vidutiniškai 2-3 coliais aukštesni už skurdesnių miestų bendraamžius. Aukštas ūgis Kinijoje reiškia išsilavinimą bei miesto gerovę. Ir ne tik. Populiariausi moterų keliami kriterijai potencialiems partneriams – ūgis, gyvenamosios vietos turėjimas ir alga.
Todėl nekeista, kad Kinijoje didelė ūgio didinimo priemonių paklausa – pradedant aukštakulniais vyriškais batais ir baigiant kojas ilginančiomis plastinėmis operacijomis, kurių dėka galima prisidurti iki 5 papildomų colių. Knygos „Mažieji imperatoriai ir reiklios merginos: seksas bei jaunystė dabartinėje Kinijoje“ autorės Jemimah Steinfeld teigimu, fizinės tobulybės siekis susijęs su įsitvirtinančiu kapitalizmu. Kuo labiau nyrame į rinkos ekonomiką, tuo labiau įsitvirtina kūno kaip prekės norma.
Dabar – antra pusė, publikacija „Geras vartotojas“ iš „Aeon Magazine“.
Didžioji vakariečių dalis gyvena turtingai, nors gyvenimo kokybė planetos mastu pasiskirsčiusi labai nevienodai, ir tai turbūt didžiausia socialinė bei ekonominė dabartinių laikų problema. Vartojimas – tai sritis, kur nelygybė jaučiama ypač stipriai, tą lemia ne tiek išaugęs turtingiausiųjų vartojimas, kiek didėjantis skurdas apačioje. Jei norime ištaisyti šį neatitikimą perskirstydami pajamas, turime pripažinti, kad tai neišvengiamai lems gerokai išaugsiantį visuotinį vartojimą.
Globalių tyrimų centro „Romos klubas“ 1972-aisiais paskelbtame pranešime „Augimo ribos“ nurodoma, kad žmonių skaičiaus didėjimas bei dėl to augantis vartojimas išsekins globalius resursus, vis didesniu mastu terš aplinką, todėl planetos laukia žlugimas. Pranešimas turėjo įtaką visuomenės nuomonei ir paskatino žaliųjų judėjimo pakilimą.
Vienas naujausių vartojimo kritikų slovėnų filosofas Slavojus Žižekas telkia dėmesį į pastangas pagerinti vartojimo įvaizdį, raginant vartotojus rinktis tinkamus pirkinius. Pavyzdžiui, organinio maisto vartojimas bei garbinga prekyba naudinga vartotojams, gamintojams, taigi visai visuomenei. Bet iš tiesų vartotojų pasirinkimas yra ribotas, todėl vartojimas galų gale nukreipia mus nuo politinio aktyvumo.
Jei ekonominį pakilimą bei didesnę lygybę iš tiesų lemia vartojimo augimas, daugelis komentatorių nekreips dėmesio nei į moralines pasekmes, nei poveikį aplinkai. Vis akivaizdžiau, kad silpnas vartojimo lygis kartu su kitomis priežastimis lėmė neseną finansų krizę ir kad jis yra tebesitęsiančios stagnacijos viena priežasčių. Kaip Tarptautinio valiutos fondo ekonomikos forume 2013-aisiais pastebėjo Amerikos ekonomistas Larris Summersas, jei paklausa neauga, ekonomika kamuojasi tame pačiame lygyje ilgą laiką. Dar viena neigiamą įtaką vartojimui turinti ilgalaikė tendencija yra gyventojų skaičiaus augimo sumažėjimas Vakarų valstybėse.
Vartojimui skatinti dažnai pasitelkiami pigūs kreditai. Vis dėlto privatūs vartotojai demonstruoja suprantamą atsargumą jų atžvilgiu po to, kai nenumaldomai išaugusios skolos lėmė neseną žlugimą. Į procesą gali įsikišti vyriausybės, siūlydamos kreditų finansuojamas valstybinių išlaidų programas. Bet tai yra trumpalaikį poveikį turintys veiksmai. Priimtinesnis būdas pasiekti tvaraus vartojimo augimo yra pajamų perskirstymas, kai mažesnes pajamas gaunantys žmonės sparčiau negu pasiturintys piliečiai didina savo dalį bendrame vartojime. Pasirodo, socialinės nelygybės ir ekonomikos augimo problemos sprendžiamos taip pat.
Taigi turime klasikinę problemą – arba auginame vartojimą, susitaikydami su moraliniu nuosmukiu, arba susitaikome su stagnacija, užtat išgelbėdami savo sielas ir planetą. Pasirinkimas iš pradžių gali gniaužti kvapą, vis dėlto iš tiesų jo variantai nėra tokie ekstremalūs. Švietimas, sveikatos apsauga, saugumas sudaro reikšmingą vartojimo dalį. Metai valstybinėje mokykloje ir išmanusis telefonas – tai vartojimo formos, iš kurių pirma daug brangesnė už antrąją. Kaip ne kartą būta istorijoje, atėjo laikas plėsti valstybinių paslaugų prieinamumą, ypač turint galvoje aplinkybę, kad švietimas bei sveikatos apsauga yra sritys, kuriose auganti skirtis tarp turtingų ir vargšų pastebima labiausiai.
Kalbant apie žaliąją vartojimo kritiką, energijos naudojimo efektyvumą kaip anksčiau, taip ir dabar lems technologijų pažanga. Kaip knygoje „Skeptiškas ekologas“ yra pastebėjęs Bjørnas Lomborgas, žmonija sėkmingai sprendė ekologines problemas praeityje, esant politinei valiai tą patį sugebės daryti ir ateityje.
Pagrindinis yra klausimas, kokiu būdu padaryti taip, kad permainoms vykdyti būtų skirta pakankamai resursų. Kaip teisingai nurodo S. Žižekas, tai iššūkis, į kurį deramai pajėgs atsakyti sąmoningi piliečiai, o ne apsišvietę vartotojai. Taigi ar vartojimo patirtis mus pražudys, ar bus vartai į ateitį, spręsis prie rinkimų urnų, o ne prie kasų.