Gruodžio 22 d. „Žinių radijo“ eteryje transliuotos „Dvi pusės“ laidos tema – Be technologijų niekaip… Šią užsienio spaudą apžvelgiančią laidą rengia ir veda žurnalistas Arūnas Spraunius. Laidos rėmėjas UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“, laidos įrašą galite išklausyti čia, o mėgstantiems skaityti tekstą, siūlome susipažinti su laidos turiniu tekstine išraiška.
Nenumaldomai artėjant dar vienam laiko virsmui, visai tinka aptarti gyvybiškai svarbius dalykus. Ne, tai jau ne tik seksas, o ir technologijos, be kurių 21 amžiaus žmogus būtų bejėgis tarsi koks naujagimis. Pabandykite įsivaizduoti dieną be kompiuterio, mobiliojo ir automatinės skalbimo mašinos. Būtent.
Na, ir kaip be technologijas apgiedančių meno bei kultūros artefaktų – Markas Zukerbergas ne veltui į savo puslapį „Facebooke“ įkėlė dukrytės Maks foto su „Žvaigždžių karų“ herojaus Džedajaus drabužėliais ir šalia padėtu žaisliniu šviesos kardu. Įkėlė ir bematant surinko porą milijonų palaikymo piktogramų. Britų žinių vedėja Shana Welby informaciją apie orų prognozę irgi pagardino citatomis iš „Žvaigždžių karų“, kurių paskutinis epizodas „Galia nubunda“ debiutavo gruodžio 18-ąją. Šį epizodą į tarptautinę kosminę stotį pasiėmė gruodžio 15-ąją pusmečio misijai kartu su kolegomis iš Amerikos bei Rusijos išvykęs britų astronautas Timas Pickas. Kad technologijomis grįstas bei technologines inovacijas apgiedantis kino darbas žymi tendenciją, patvirtina aplinkybė, jog nuo gruodžio pradžios „Žvaigždžių karų“ erotinės parodijos pardavimai išaugo 500 proc.
Ryšium su naujausio „Žvaigždžių karų“ epizodo debiutu savaitraštis „The Wall Street Journal“ priminė – tai, kas 1977-ųjų Georgo Lukaso filme atrodė moksline fantastika, praėjus beveik 4 dešimtmečiams tapo realybe. Lazeriai ar lazerinės patrankos praėjusio amžiaus 8-ame dešimtmetyje buvo išmonė, gi dabar Jungtinių Valstijų karinis laivynas naudoja lazerius Persų įlankoje patruliuojančiuose laivuose gynybai nuo bepiločių ir bando galingesnes šio ginklo rūšis, kurias planuoja diegti lėktuvuose.
„Žvaigždžių karų“ žiūrovai regėjo ištisą galeriją išgalvotų robotų, šiuo metu tūkstančiai jų tikrų versijų tarnauja Amerikos armijoje. Kosmosas 1977-aisiais buvo palyginti tuščias, gi dabar iš Žemės orbitos į mus žvelgia ir mus kontroliuoja daugiau kaip 1100 palydovų. Į kosmosą jau kurį laiką keliasi ginklavimosi varžybos. Technologijas tinka vadinti įtakingiausia naujausių laikų gyvenimo stiliaus formuotoja, tad vis nauji „Žvaigždžių karų“ epizodai yra geras jų simbolis.
Šiandien pirma pusė yra lenkų dienraščio „Gazeta Wyborcza“ straipsnis „Jei netikėtai dingtų visi palydovai“, ir antroji – publikacija „Žvaigždžių karai“: eskapistinė fantazija ar svajonė apie ateitį?“ iš britų leidinio „The Conversation“.
Pirma pusė – straipsnis „Jei netikėtai dingtų visi palydovai“ iš „Gazeta Wyborcza“.
Nors jų, besisukančių šimtus bei tūkstančius kilometrų virš mūsų galvų nematome, jie dalyvauja mūsų gyvenime kone kiekvieną akimirką, vien kasryt naudojamės maždaug 40 palydovų paslaugomis.
Palydovai yra svarbi mūsų ekonominės gerovės dalis. Tarkime, Amerikos fermeriai tikslius savo laukų žemėlapius sudaro pasitelkę palydovų duomenis. Lenkijoje jų nuotraukos pagreitino autostradų tiesimą. Palydovai vaidina didžiulį vaidmenį kaunantis su natūralių katastrofų pasekmėmis, pavyzdžiui, leidžia sekti miškų gaisrus, musonų liūtis Azijoje, uraganų bei ciklonų judėjimą. Amerikos nacionalinės vandenynų ir atmosferos tyrimo tarnybos vertinimu, palydovų perspėjimai padeda Jungtinėms Valstijoms kiekvienais metais sutaupyti daugiau kaip 3 milijardus dolerių.
20 tūkstančių kilometrų aukštyje besisukantis 31 GPS palydovas tiksliai nukreipia gelbėtojus į katastrofų vietas, tai jiems daugelis žmonių dėkingi už išgelbėtas gyvybes. Šie palydovai taip pat nurodo tikslų laiką, jiems „nutilus“ kiltų grėsmė interneto, mobiliojo ryšio, energijos perdavimo bei kitų sistemų veikimo sinchronizavimui. GPS palydovai kontroliuoja, kaip šalys laikosi nusiginklavimo sutarčių įsipareigojimų, todėl joks geopolitinis žaidėjas neturi šansų netikėtai įgyti pranašumo prieš kitus. Palydovams nutilus ir valstybėms netikėtai „apakus“ žlugtų metų metais formuota jėgų pusiausvyra, o tai reikštų globalų nestabilumą.
Tai tik nedidelė dalis nepatogumų, kurie ištiktų žmoniją palydovams staiga nustojus veikti. Todėl štai keletas scenarijų, dėl ko palydovai gali staiga išnykti.
Scenarijus Nr. 1. Jį praėjusio amžiaus priešpaskutiniame dešimtmetyje pristatė Amerikos kosmoso agentūros NASA analitikas Donaldas Kessleris. Viskas prasidėtų atsitiktinai susidūrus dviem palydovams, kurie subirtų į tūkstančius nuolaužų, kurių kiekviena taptų sviediniu, galinčiu pataikyti į kitus palydovus. Nutiktų kažkas panašaus į sniego gniūžtės efektą: nuolaužos galų gale paverstų Žemės orbitą metalo laužo šiukšlynu. Tai anaiptol ne fantastinis scenarijus. Pavojaus skambučiu buvo pirmas istorijoje palydovų susidūrimas 2009-aisiais, kai 790 kilometrų aukštyje virš Sibiro susidaužė amerikiečių „Iridius“ bei rusų „Kosmos-2251“ ir abu pavirto nuolaužų debesimis.
Kosmose nėra kelių eismo normas primenančių taisyklių kaip ir skrydžių kontrolės tarnybos analogo – visi leidžia palydovus taip, kaip mano esant reikalinga, ir tuo užsiimančių šalių vis daugėja. Žemės orbita ne guminė, joje jau darosi ankšta. Prieš keletą metų nemažai triukšmo pridarė Amerikos karinis palydovas DSP-23, kai ištrūkęs iš kontrolės Žemėje pradėjo dreifuoti. Amerikiečiams teko susisiekti su gretimų palydovų operatoriais bei pranešti apie galimą kliuvinį.
Dar prasčiau, kad Kosmose niekas neprivalo savo šiukšlių susirinkti, net nelabai aišku, kaip tą galima būtų daryti. Kol palydovas valdomas, jį galima pervesti į vadinamąją laidojimo orbitą, kur perkeliami nebereikalingi aparatai, arba įvesti į atmosferą, kad jis joje sudegtų arba nukritęs nuskęstų vandenyne. Bet nutinka avarijų, po kurių palydovas užgęsta, tampa kurčias komandoms iš Žemės ir virsta kosmine šiukšle.
Scenarijus Nr.2 numato sąmoningą palydovų naikinimą. Žinoma, jog visos didžiosios valstybės kuria kosminę ginkluotę, kuri būtų pajėgi naikinti priešininko palydovus. Pavyzdžiui, tą galima bandyti daryti išbarsčius Žemės orbitoje nuolaužų debesis ar aukštai stratosferoje susprogdinus branduolinį užtaisą. 2007 ir 2010 metais Kinija atliko porą bandymų, kurių metu balistinėmis raketomis numušė savo senus meteorologinius palydovus. Tai sukėlė visuotinį nepasitenkinimą, mat jų nuolaužos papildė didėjančią šiukšlių šūsnį Žemės orbitoje, vis labiau grasinančią katastrofomis ir taip didinančią scenarijaus Nr.1 tikimybę.
Na, o scenarijus Nr. 3 nutiks nepriklausomai nuo mūsų valios bei pastangų, nes priklauso nuo nenuspėjamų gamtos dėsningumų. Galinga audra Saulėje gali bet kuriuo momentu Žemės pusėn pasiųsti palydovams nepakeliamą apšvitinimo srautą. Kada tai gali nutikti – neaišku, bet, deja, nuo to mūsų išgelbėti negali niekas.
Dabar – antra pusė. Straipsnis „Žvaigždžių karai“: eskapistinė fantazija ar svajonė apie ateitį?“ iš „The Conversation“.
Mūsų požiūrį į mokslo bei technologijų pažangą seniai lemia mokslinė fantastika. Pastaroji yra tapusi savotišku bandymų poligonu tikrinant ateities koncepcijas įvairiose srityse, pradedant inžinerija ir baigiant politiniais bei socialiniais klausimais. Kuomet 1977-aisiais pradėtas rodyti „Žvaigždžių karų“ serialas, jis vertintas kaip eskapistinė fantazija arba „kosminė opera“, siūlanti gryną pramogą, kaip to ir siekė režisierius G. Lukasas.
Paskutinį epizodą „Galia nubunda“ žiūri visai kitos kartos atstovai, kuriuos buvęs garsus astronautas Buzzas Aldrinas vadina prie interaktyvių objektų jau pripratusia Marso karta. Šiuo metu pratinamės prie pasaulio, kuriame tai, kas anksčiau laikyta moksline fantastika, vis dažniau yra mokslinis faktas. Galima net sakyti, jog „Žvaigždžių karuose“ pristatoma alternatyvi tikrovė dabar yra gerokai arčiau mūsų, todėl sagoje „Galia nubunda“ pateikiamas utopinės ateities paveikslas visiškai kitaip veikia 21 amžiaus auditoriją.
Šia prasme filmas gali padėti sustiprinti tikėjimo modernizmu atgimimą. 20 amžiaus pradžioje modernizmas buvo suprantamas kaip pažangą lemiantis mokslo ir technologijų vystymasis. Vakarai giliai įtikėjo mokslu bei technologijomis kaip žmonijos judėjimo į priekį skatintojomis. Vis dėlto artėjant šimtmečio viduriui, kai buvo sukurtas bei panaudotas atominis ginklas, tikėjimas visuotiniu progresu susvyravo. Kultūrine prasme, modernizmas užleido vietą postmodernistiniam galvojimui, jog žmonija neturi supratimo, kur link juda. Daugelyje praėjusio amžiaus pabaigos ir šio amžiaus pradžios literatūros, kino darbų vaizduojama poapokaliptinė visuomenė, tegyvenanti tam, kad išliktų.
„Gali nubunda“ pasirodo tuo metu, kai lyg ir atgimsta kultūrinis tikėjimas technologinėmis inovacijomis. Nors saugi ir tvari planetos ateitis toli gražu negarantuota, tam tikros technologijomis grįstos bei vilčių teikiančios ateities koncepcijos ima vaidinti vis svarbesnį vaidmenį. Pažengusi inžinerinė mintis bei kompiuterinės technologijos suteikia galimybę naudotis belaidžiais globaliais ryšiais, esame liudininkai robototechnikos proveržio ir pastangų sukurti dirbtinį intelektą. Biologija ir medicina pasistūmėjo tiek, kad jau svarstomas klausimas apie žmogaus genetinių ribų peržengimą. Apie skrydžius į Kosmosą šiandien jau kalbama kaip apie turizmą, vėl atsirado politinės valios vykdyti nacionalines bei tarptautines kosmines programas. Diskutuojama apie gyvybę kitose planetose bei kosminę migraciją.
Kitą „Žvaigždžių karų“ seriją žiūrės atstovai kartos, kuriai kosminiai laivai arba šviesos kardai nebus kažkas už vaizduotės ribų. Todėl šis filmas komponuojasi į tikėjimo technologine pažanga filosofiją. Aišku, jis gali atrodyti paviršutiniškas dabartinių labai realių grėsmių fone. 21 šimtmečio pradžią apibūdina ekonominiai bei socialiniai sunkumai, globalaus atšilimo keliama grėsmė, destruktyvi geopolitinė situacija. Todėl irgi tikėtina, jog atgimstantį tikėjimą technologine pažanga lėmė ne optimizmas, bet nerimas dėl ateities. Gali būti, mums būtina tikėti gyvenimo tarp žvaigždžių galimybe, nes esame kamuojami kolektyvinės baimės dėl to, jog patys naikiname planetą, kurią jau turime.