Sausio 12 d.  „Žinių radijo“ eteryje transliuotos „Dvi pusės“ laidos tema – Religijos ir naftos geopolitinis kokteilis. Šią užsienio spaudą apžvelgiančią laidą rengia ir veda žurnalistas Arūnas Spraunius. Laidos rėmėjas UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“. Laidos įrašą galite išklausyti čia , taip pat siūlome susipažinti su laidos turiniu tekstine išraiška.

Testas šįkart tegu bus Saudo Arabija, ne tik ypač turtinga naftos išgavėja, bet ir įtakingiausia musulmonų sunitų gynėja. Kai saudai įvykdė mirties bausmę įtakingam šiitų pamokslininkui Baqirui al-Nimrui, o įnirtusi minia Teherane po to nusiaubė Saudo Arabijos ambasadą, tarptautinė žiniasklaida kurį laiką reguliariai informavo apie šiitiško Irano ir sunitiškos Saudo Arabijos apsižodžiavimus bei diplomatinius ėjimus – pavyzdžiui, kad saudų pusę konflikte beveik vieningai (tik Libanas buvo prieš) palaikė Arabų šalių lyga. Nekeista – ir į žmogaus teisių pažeidimus (pavyzdžiui, reguliarias mirties bausmes bei viešus plakimus) Saudo Arabijoje dažniausiai žiūrima pro pirštus, nes Monarchija yra turtinga sąjungininkė.

Velionis pamokslininkas 2009-aisiais yra siūlęs savo šalininkams siekti naftingų Saudo Arabijos rytinių provincijų nepriklausomybės, mat daugumą gyventojų ten sudaro šiitai. Teheranas ir Er Rijadas dėl įtakos konkuruoja visame regione, o Irake, Sirijoje, Jemene ir Bahreine toji konkurencija įgijo atviro konflikto formą.

Pora keistokų su šiuo konfliktu susijusių, bet ir 21 amžiaus globalizaciją apibūdinančių aplinkybių – Iranas uždraudė savo piliečiams kasmetines keliones į musulmonams šventus Mekos ir Medinos miestus Saudo Arabijoje, nors hadžas yra kiekvieno musulmono pareiga. Pasirodo, saudai iš tikinčiųjų antplūdžio kiekvienais metais susižeria apie 18 milijardų dolerių, o iraniečiai iki šiol buvo vieni gausiausių hadžo vykdytojų – į šventąją kelionę kasmet leisdavosi 600 tūkstančių Irano piliečių. Dar viena savotiškas faktas – kankiniu jau skelbiamo B. al-Nimro žmona, pasirodo, gyveno ir mirė Niujorke, gi Islamo radikalų požiūris į Ameriką šiaip jau žinomas. Mūsų planeta, pasirodo, globalėja išties nenumaldomai.

Jei tikslus yra Egipte gimusio jėzuito islamologo Samiro Khalilo Samiro aiškinimas, jog Saudo Arabija bei Kataras skleidžia sunitiškąjį fundamentalizmą ir ši sklaida vykdoma per pinigus, religijos ir naftos sąjunga čia kaip tik. Save kaip ypatingai religingą naciją irgi mėginanti pozicionuoti Rusija didžiausia naftos rinkos drumstėja laiko Saudo Arabiją, mat pernai ši ėmė išgauti 1,5 milijonų barelių naftos per dieną, ir „juodojo aukso“ pasiūla visame pasaulyje gerokai viršijo paklausą.

Bet kuriuo atveju du religijos bastionais besiskelbiantys kraštai varžosi pelningame naftos sektoriuje.
Tad šiandien – apie naftą ir religiją per Saudo Arabijos kaip geopolitinio testo prizmę. Pirma pusė – straipsnis „Er Rijadas susirūpinęs dėl išgyvenimo“ iš Izraelio leidinio „Israel Hayom“, ir antroji – Amerikos žurnalo „The National Interest“ publikacija „Saudo Arabija prieš Rusiją Sirijoje“.

Pirma pusė – straipsnis „Er Rijadas susirūpinęs dėl išgyvenimo“ iš „Israel Hayom“.

2016-ieji prasidėjo tikra audra Persijos įlankoje, įtampa tarp Irano bei Saudo Arabijos – arba šiitų ir sunitų – pasiekė naują lygį. Dabar jau tenka kalbėti ne apie tik apsižodžiavimą, bet ir veiksmus. Saudų absoliutinė monarchija per vieną dieną įvykdė mirties bausmę 47 žmonėms, tarp jų ir šeichui B. al-Nimrui, kuris aktyviai užsiėmė politine veikla. Įnirtę Irano šiitai pamėgino padegti Saudo Arabijos atstovybę Teherane, sukėlė riaušes prie Karalystės konsulato Mašhade ir pažadėjo atkeršyti už šeicho nukirsdinimą.

Sunitų bei šiitų konfrontacijos ištakų dera ieškoti VII amžiuje, kuomet 680-aisiais mūsų eros metais prie Kerbalos įvykusiame mūšyje buvo nukirsdintas pranašo Muhamado anūkas bei kalifo Alio sūnus Huseinas, ir tai buvo bene svarbiausias įvykis ir šiitų, ir viso Islamo istorijoje. Kita vertus, prisimintini ir 2011-2012 metų vadinamojo „arabų pavasario“ įvykiai bei rekordinis Saudų Arabijos biudžeto deficitas praėjusiais metais, kad suprastume, kodėl Saudų monarchija panikuoja. Šiandien Persijos įlanka – ne tiek naftos (nes jos kaina mažėja), kiek parako statinė, kuri gali greitai sprogti.

Dera suprasti, kad šeichas B. al-Nimras buvo kažkas daugiau nei tik dvasinis autoritetas. Pamokslininkas buvo laikomas charizmatišku šiitų mažumos nuomonės reiškėju, kėlusiu grėsmę Saudų monarchijai, kurią nuo 2015-ųjų sausio pradėjo valdyti karalius Salmanas bin Abdas al-Azizas. B. al-Nimras laikytas vienu iškiliausių karališkosios dinastijos priešininkų, jį dažnai sulaikydavo dėl pamokslų, kurie, valdžios nuomone, grėsė valstybės stabilumui. Šiitai Saudų Arabijoje sudaro 15 proc. gyventojų ir skundžiasi dėl diskriminacijos iš Er Rijado pusės. Saudų sunitai laiko šiitus nevisaverčiais gyventojais, jiems dažniausiai neleidžiama statyti mečečių arba užimti valstybinių postų, pavyzdžiui, švietimo sektoriuje.

Prasidėjus „arabų pavasariui“ šeichas B. al-Nimras regimai suaktyvino savo veiklą ir prisidėjo prie neramumų Saudo Arabijoje, pirmiausia dalyvaudamas protesto demonstracijose prieš Saudų įsikišimą Bahreine, kur Er Rijadas atėjo į pagalbą sunitų monarchijai, kovojusiai su šiitų dauguma jėgos metodais. B. al-Nimras tada reikalavo įtvirtinti Bahreine šiitų valdžią, o rytinę Saudo Arabijos provinciją atskirti nuo karalystės ir prijungti prie šiitiško Bahreino. Nei daugiau, nei mažiau. 2012-ųjų liepą jį suėmė per demonstraciją, kuri išvirto į riaušes. 2014-aisiais teismas nuteisė B. al-Nimrą mirties bausme, apkaltinęs maišto rengimu bei nelegaliu ginklo laikymu.

Monarchija regi chaosą Jemene, Irake, Sirijoje, neramumus Libane ir Jordanijoje ir yra sunerimusi dėl savo likimo. 2012-ųjų neramumai bei Karalystės šiitų mažumos suartėjimas su Iranu pavojingas Saudo Arabijai. Faktas, kad Vašingtonas neberemia Karaliaus dvaro, stiprina nepasitikėjimo jausmą Er Rijade. Pasak Saudo Arabijos sostinėje su Monarchijos atstovais pabendravusio Vakarų diplomato, šie per derybas nė žodžiu neužsiminė nei apie regione aktualią palestiniečių problemą, nei apie Saudo Arabijos taikos iniciatyvas šia tema. Šiandien Saudai užimti išgyvenimu, o ne svetimų konfliktų reguliavimu.

Dabar – antra pusė, „The National Interest“ publikacija „Saudo Arabija prieš Rusiją Sirijoje“.

Dislokavusi karines pajėgas Sirijoje Rusija susitarė su Irano bei Irako šiitų lyderiais dėl veiksmų koordinavimo. Bet prezidentas Vladimiras Putinas turbūt pamiršo apie pavojingumą regiono, kurį siekia kontroliuoti. Daugybė Sirijoje kovojančių nuosaikių ir džihadistinių sunitų grupuočių praktiškai vieningai nepatenkintos Maskvos pastangomis stiprinti Basharo Assado režimą. Tokius pat jausmus išgyvena ir tradiciniai karingo Islamo finansiniai rėmėjai Artimuosiuose Rytuose. Saudo Arabija viešai jau paragino Maskvą nutraukti oro atakas Sirijoje.

Iš pirmo žvilgsnio Rusijos bei Saudo Arabijos santykiai atrodo visai draugiški. Liepą Er Rijadas pranešė investuosiąs iki 10 milijardų dolerių į projektus Rusijoje žemės ūkio, medicinos, logistikos, prekybos bei nekilnojamojo turto sektoriuose. Vasarą šalys taip pat pasirašė sutartis dėl bendradarbiavimo atominės energetikos srityje.

Bet tuo pat metu Saudo Arabija tęsia ekonominį karą prieš Rusiją. 2014-aisiais paaiškėjus, kad Maskva ir Teheranas palaikys B. Assado režimą Sirijoje, saudai atsisakė mažinti naftos gavybą ir tokiu būdu mažinti jos perteklių pasaulinėje rinkoje. Tai buvo rimtas smūgis Rusijai ir Iranui, nes jų biudžetai apskaičiuoti naftos kainai atitinkamai siekiant 80-90 ir 72 dolerius už barelį.

Pajamos už naftą visada buvo Saudo Arabijos ginklas – praėjusio amžiaus 8-ame dešimtmetyje Karalystė naudojo savo milžiniškus turtus kovai su Maskvos remiamais komunistiniais režimais bei judėjimais. Tokias šalis kaip Egiptas, Šiaurės Jemenas, Pakistanas ir Sudanas Saudai pinigais ir ginkluote parėmė už daugiau kaip 10 milijardų dolerių, Jų pinigai ypač pravertė palaikant antisovietinius aljansus Angoloje, Čade, Eritrėjoje bei Somalyje. Aršiai prieš bedievišką komunistinę ideologiją kovojusi Saudo Arabija parengė apie 250 tūkstančių modžahedų po to, kai Sovietų Sąjunga įsiveržė į Afganistaną 1979-ųjų gruodį. Pastaroji šiame kare neteko apie 14,5 tūkstančio karių, dešimtys tūkstančių buvo sužeisti ir suluošinti.

Taigi kai Saudai paskutinį kartą nutarė sutrukdyti Maskvos politikai šiame regione, smogė jai galingą ir kruviną smūgį. Be to, būtent tada Afganistane atsirado smogikų karta, kuri sudarė Talibano bei „Al-Qaedos“ branduolį. Tris dešimtmečius šios grupuotės sėja sumaištį, o jų palikuonė „Islamo valstybė“ dar radikalesnė negu ankstesnės kartos.

Džihadistai jau ima atakuoti rusų pajėgas Sirijoje; nežinoma, ar už šių atakų stovi Saudo Arabija, užtat žinoma, jog Saudai per sunitų sąjungininkus Irake bei Libane siunčia sirų opozicijai sudėtingą ginkluotę bent nuo 2012-ųjų. Saudų veikiausiai remiama grupuotė „Jaish al-Islamas“ praėjusį rudenį internete publikavo vaizdo kreipimąsi, kuriame paskelbė karą rusų kariams Sirijoje, o šioje šalyje esantis saudų dvasininkas Abdullah al-Muhaysini atvirai perspėjo, kad Sirija Maskvai tapsianti nauju Afganistanu.

Saudų dvasininkai konfliktą Sirijoje laiko religiniu, gi rusų stačiatikių bažnyčia Maskvos intervenciją į Siriją remia ir net vadina „šventuoju karu“. Saudo Arabijos dvasiniai lyderiai jau pasmerkė tokią interpretaciją kaip naująjį „kryžiaus žygį“. Nėra jokių abejonių, kad ir kitos sunitų valstybės pasirengusios naikinti rusų karius, taigi jei Er Rijadas panorės apginkluoti naują džihadistų kartą kovai prieš Rusiją, taip ir nutiks. Kokią formą beįgytų šis džihadas, jis bus labai panašus į afganistaniškąjį ir pavers pasaulį dar pavojingesne vieta negu šis yra dabar.