Vasario 16 d.  „Žinių radijo“ eteryje transliuotos „Dvi pusės“ laidos tema – Apie demokratijos prielaidas. Šią užsienio spaudą apžvelgiančią laidą rengia ir veda žurnalistas Arūnas Spraunius. Laidos rėmėjas UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“, laidos įrašą galite išklausyti čia, o mėgstantiems skaityti tekstą,  siūlome susipažinti su laidos turiniu tekstine išraiška.

Viename tekste puošniu pavadinimu „Apsišvietęs despotas, rastamanų dievas“ (20 amžiaus viduryje jais vadinti dievo Dža pasekėjai, šiais laikais rastamanai yra pasišiaušėliai marihuanos gerbėjai) pasakojama apie paskutinį Etiopijos imperatorių Chailę Selassiję.

Spalvinga tai buvo asmenybė, kildinusi save iš karaliaus Saliamono, valdžiusi šalį 44 metus ir reikalavusi į jį kreipiantis vartoti pilną titulą – „Karalių karalius, Viešpačių valdovas, Judėjos liūtas, Dievo bei Pasaulio Šviesos išrinktasis“.Nepaisant štai tokio archajiško apsiforminimo Etiopijos imperatorius spėjo susipažinti su iškliais savo epochos politikais, daugeliu mokslininkų, rašytojų bei visuomenės veikėjų.

 „Dievo bei Pasaulio Šviesos išrinktajam“ tiesiog pagal apibrėžimą buvo privalomas imperatoriškas užmojis, jis negailestingai gniuždydavo kitaip manančius – jie persekioti be teismo sankcijos, o ir vergovė Etiopijoje oficialiai panaikinta tik 1951-aisiais. Tūkstančiai etiopų jo valdymo metais mirė iš bado, nors pats „Judėjos liūtas“ laikytas vienu turtingiausių planetos žmonių.

Tokį pasakojimą apie archajišką politinį stilių prieš dešimtmetį buvo galima vertinti kaip šmaikščią, į praeitį negrįžtamai nugrimzdusią egzotiką, tačiau fenomenalus autoritarų gyvybingumas kaip ir gepolitinė pastarųjų mėnesių sumaištis klausimą apie valdymo modelį vėl aktualizuoja. Juo labiau, kad net saugioje bei stabilioje Europoje svarstymų nutinka visokių. Tarkim, nuolat kalbama, jog Europos Sąjungos (ES) narės Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas kaip ir jo guru Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas yra sukūręs valdžios piramidę ir nuo demokratijos tolsta.

Arba – ką reiškia, tarkime, tokia pastaba apie ką tik pasibaigusias klampias derybas Minske dėl ugnies nutraukimo Ukrainos rytuose: Vokietija ir Prancūzija patvirtino, kad pokalbiuose neapseita be Rusijos prezidento grasinimų ir šantažo ir kad teko turėti reikalų su ne visai civilizuota valstybe.

Savotiška, bet praėjus ketvirčiui amžiaus po Frensio Fukuyamos optimistinės maksimos apie „istorijos pabaigą“ klausimas apie politines sistemas vėl dramatiškai aktualus: ar valdžios pagrindinė funkcija tėra efektyvumas, ir nieko daugiau? juk Šiaurės Korėjos ar Rusijos atvejais efektyvumas galų gale tampa savitiksliu, neturinčiu ar beveik neturinčiu nieko bendra su visuomenės gyvenimo kokybe.

Tad neturime kitos išeities kaip mėginti aptarti demokratijos bei valdymo modelių slinktis naujausiais laikais, juo labiau, kad technologiniame 21 amžiuje, panašu, mokomės gyventi nesidairydami istoriją, kad ir tą, kai Etiopijoje dominavo romantiškas kraugerys.

Naujausi autoritarai kitokie ir veikia kitaip. Todėl pirma pusė – naujienų agentūros „Bloomberg“ straipsnis „Postmodernaus autokrato pamokos“, ir antroji – publikacija „Demokratijos eksportas gresia chaosu bei anarchija“ iš austrų dienraščio „Die Presse“.

Pirma pusė – „Bloomberg“ straipsnis „Postmodernaus autokrato pamokos“.

Diktatūros koncerpciją dera skubiai peržiūrėti. Šiandien nebeveikia senas modelis, kuomet kažkur toli esantys diktatoriai skelbė kaprizingus ar ekscentriškus įsakymus ir reikalavo besąlygiško jų vykdymo. Tuos laikus, kai tironams beveik niekas negrėsė, atstovauja tik šiaurės korėjietis Kim Jong-unas bei siras Basharas al-Assadas. Vis dėlto didžiules ir svarbias Žemės teritorijas tebevaldo autoritarinių polinkių neslepiantys lyderiai.

Tiesa, jie nebegali nepaisyti viešiosios opinijos, visuomenės nuomonė jiems net svarbesnė negu demokratams. Padaręs klaidą demokratinis lyderis tepraloš rinkimus, gi visuomenės lūkesčių ignoravimas gali imti grasinti diktatoriaus turtams ir net gyvybei, kaip parodė Muamaro Gaddafio likimas Libijoje. Ištobulėjus apklausų metodams bei visur prasiskverbiančių interneto socialinių tinklų dėka visuomenės nuotaikas galima sužinoti labai operatyviai.

Tą galima laikyti autoritarizmo susilpnėjimu bei perėjimu prie demokratijos,kam prireiks tam tikro laiko. Bet visuomenės nuomonė gali versti diktatorius daryti tam tikrus veikmus; tarkime, karai gali kilti dėl to, kad visuomenė verčia niekieno nerinktus lyderius veikti vadovaujantis nacionalistiniais bei militaristiniais motyvais, net jei pasekmės grasina būti savižudiškomis.

Kinijos komunistų lyderiui Xi Jinpingui tenka skaitytis su visuomenės bei politinio elito nacionalizmu, to rezultatas – vis agresyvesnė Pekino laikysena Pietų Kinijos ir Rytų Kinijos jūrų akvatorijoje. Tai verčia daugelį regiono šalių nuo Vietnamo iki Australijos siekti glaudesnių ryšių su Jungtinėmis Valstijomis, siekiant atsverti Pekino agresyvumą. Kita vertus, Kinijos ekonomikai lėtėjant, šios šalies valdantieji jaučia nemenką pagundą kurstyti nacionalistines nuotaikas, kad nukreiptų visuomenės dėmesį nuo augančių ekonominių problemų.

Kuomet 2014-ųjų pradžioje Kijeve buvo nuverstas prorusiškas Viktoro Janukovyčiaus režimas, prezidentas V.Putinas nedelsdamas aneksavo Krymo pusiasalį. Kuo agresyviau elgėsi Kremlius, tuo labiau augo Rusijos prezidento reitingai. Tiesa, pradėjus veikti Vakarų paskelbtoms sankcijoms bei augant karo aukų skaičiui ir Rusijos pusėje, ponas V.Putinas, panašu, ima dvejoti, ar verta dar labiau aštrinti padėtį Ukrainoje ir visoje rytų Eeuropoje. Galbūt veikiamas ir Irano pavyzdžio, kurio vienvaldis dvasinis lyderis Alis Khameneis priverstas taikstytis su demokratiškai ištinktu prezidentu Hassanu Rouhani, kuris Iranui skaudžiai nukentėjus nuo sankcijų siekia nuosaikesnės laikysenos Vakarų atžvilgiu.

Gera naujiena šiuolaikiniams diktatoriams ta, kad jų valdomos visuomenės darosi vis egoistiškesnės, todėl mažiau linkusios kovoti dėl savo teisių. Nors tenkinti žmogiškus poreikius vis sunkiau, žmonės linkę rinktis stabilumą, o ne neapibrėžtumą.

Kadangi pasiekti absoliučios žiniasklaidos kontrolės vis sudėtingiau, autoritarai vis dažniau spaudos atžvilgiu taiko metodus, kuriais naudojasi ir Vakarų politikai. Ieškodami naujų interneto socialinių tinklų kontrolės būdų, vietoj anksčiau taikyto atviro bei grubaus spaudimo jie priversti konkuruoti su kitokiais balsais idėjų rinkoje.

Iš tiesų esame liudininkai radimosi hibridinių režimų, kuriuose dera vienvaldystė ir liaudies valdžia. Ryškūs tokių režimų pavydžiai – Maroko, Jordanijos ir Omano monarchijos. Kai kurios jų skaičiuoja šimtmečius, bet ir po 2011-ųjų arabų pavasario gyvuoja kur kas geriau nei prezidentinės tironijos Libijoje, Sirijoje ar Irake. Štai toks politinis postmodernizmas.

Vakarams, jei nori kreipti hibridinius režimus tolesnės demokratizacijos link, veikiausiai dera skatinti steigimąsi konsultacinių, diskusinių struktūrų, kurios reklamuotų kompromisiniais susitarimais grįstą valdymą. Tokio stiliaus diegimui reikia laiko, tačiau kitos išeities, panašu, nėra. Neįmanoma kurti stabilumo tradicijos, vien mechaniškai primetant demokratijos principus. Būtina kantriai dirbti su pačiomis įvairiausiomis socialinėmis grupėmis, kad jos darytųsi vis laisvesnės.

Pasaulyje, kur visuomenės nuomonė labai įtakinga, demokratijos šalininkams tenka veikti žingsnis po žingsnio, siekiant formuoti situaciją, kai diktatūros silpnėjimą lemia ne tik besikeičiantys santykiai pasaulyje, bet ir šalies vidiniai procesai.

Dabar – antra pusė, publikacija „Demokratijos eksportas gresia chaosu bei anarchija“ iš „Die Presse“.

Praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio pradžioje paskelbtas liberalios demokratijos triumfas paneigtas ne kartą – tokia Rusija demokratinių vertybių svarbą įsisąmonins ne anksčiau nei po kelių dešimtmečių.

Sukilimus Šiaurės Afrikoje iš pradžių lydėjo įkvėptos kalbos, diktatoriai buvo nuversti, o paskui  prasidėjo tai, kas dažnai seka po sukilimo prieš despotus: chaosas bei anarchija. Dar po kurio laiko į valdžią vėl ėmė ateiti stiprūs lyderiai, tokie kaip generolas al-Sisi Egipte. Kažkas panašaus prieš daugiau kaip porą šimtų metų nutiko per Prancūzijos revoliuciją, kuomet kilnūs „laisvės, lygybės, brolybės“ šūliai buvo paskandinti kraujyje, o vėliau politikos scenoje pasirodė galinga vienvaldžio lyderio Napoleono figūra.

Į universalias demokratijos bei žmogaus teisių vertybes orientuota Vakarų užsienio politika susiduria su neatitkimu tarp norimos matyti ir tikros realybės, kitose kultūrose galioja kitos vertybių sistemos. Neįmanoma primesti demokratijos visuomenėms, kurios vadovaujasi archajiškais pasaulio suvokimo modeliais. Demokratijai rastis būtinos kultūrinės prielaidos – raidos etapų peršokti neįmanoma.

Vien rinkimai nedaro šalies demokratiška – diktatoriai laikas nuo laiko juos irgi organizuoja. Su demokratija neatsiejamai susijusios nepriklausoma teisėsauga, spaudos laisvė bei pagarba mažumų teisėms. Valstybes, kuriose šių akivaizdžių dalykų bent iš dalies nesilaikoma, politologai vadina „hibridinėmis demokratijomis“.

Daugumoje buvusios Sovietų Sąjungos šalių demokratijos diegimas buvo akivaizdžiai nesėkmingas. Tik Baltijos valstybės įsidėmėtinu būdu sugebėjo išvystyti stabilias demokratines struktūras – veikiausiai todėl, kad pilietinės visuomenės jose sugebėjo pergyvento komunistinį viešpatavimą. Bet kol kas niekas nežino, ar apžvelgiamoje ateityje Ukraina bei Gruzija taps kažkuo daugiau nei „hibridinėmis demokratijomis“.

Seniai Rusijoje gyvenantys europiečiai pasakoja, kad Sovietų Sąjungos žlugimą didžiausia geopolitine katastrofa laiko nde tik prezidentas V.Putinas, bet ir nemaža dalis rusų. Stebėtojai dabartines nuotaikas Rusijoje lygina su trauma, kurią po pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare vokiečiams atnešė Versalio susitarimas.

Traumuotos visuomenės ieško išsigelbėjimo – vokiečiai rado Adolfą Hitlerį, rusai – V.Putiną. Vis dėlto lyginti šiuos veikėjus nekorektiška, panašios tik istorinės aplinkybės. Žmonės neretai aklai seka paskui savo gelbėtojus, todėl aktualus tampa klausimas dėl gebėjimo jausti ribas vykdant užsienio politiką.

Demokratijos vertybės, be abejo, negali būti diskusijos objektas – ES viduje būtina jas puoselėti. Vis dėlto viskas, ko apžvelgiamoje ateityje galima pasiekti už Bendrijos ribų, tai taikus sambūvis su autokratinėmis valstybėmis. Sėkminga demokratija galima tik tada, kai jos užuomazgos kyla iš vidaus, o ne mechaniškai primetamos išorės.