Vasario 2 d. laidos “Dvi pusės” tema – civilizacijos raidų pasjansas. Fr.Fukuyamos straipsnis „Kinijos modelio eksportas“ iš žurnalo „Project Syndicate“, ir antroji – Vokietijos finansų ministro Wolfgango Shoiblės publikacija „Europa tarp lūkesčių ir tikrovės“ iš dienraščio „Frankfurter Allgemeine Zeitung“. Laidą rengia Arūnas Spraunius. Laidos rėmėjas UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“.  Pateikiame laidos tekstinę santrauką.

Amerikiečių politologas Fransis Fukuyama viešėdamas Tbilisyje Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną neseniai prilygino teroristinei organizacijai „Islamo valstybė“, mat nors yra nesutaikomi priešai, abu šie politiniai subjektai siekia įtvirtinti visuomenės ir valstybės raidos formas, kurios nedera su liberalios demokratijos principais. Politologo vertinimu, šios pastangos pasmerktos žlugti.

O prisimenate dabar jau gal net ir palaimingai atrodančią praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio pabaigą, kuomet nuoširdesni piliečiai įtikėjo Fr.Fukuyamos paskelbta „Istorijos pabaiga“ griuvus Berlyno sienai ir net lengvabūdiškai nusprendė, kad geopolitinio nekonfliktiškumo ir gal net visuotinės santarvės sąlygomis dabar save realizuoti galės kiekvienas, suprantama, jei nėra pats sau priešas?

Tikrovė kaip visada pasirodė esanti turiningesnė. Reikalas ne vien tas, kad atsitokėję autoritarai nutarė kontratakuoti. Be abejo, tokie valingi ir beatodairiški personažai kaip V. Putinas nesigilina į šiuolaikinę tikrovę, užtat su bukoku užsispyrimu deda pastangas perdėlioti galios ir vertybinius vektorius praeities naudai.

Išskirti dera ne vien geopolitines, bet ir sociopsichologines priežastis. Paaiškėjo, kad nestabilumą informacinių technologijų dėka galima dauginti kone geometrine progresija, ir įgąsdinti piliečiai praradę savitvardą vis dažniau pratrūksta prakeiksmais kai kada egzotiškais adresais. Pavyzdžiui, mėgaudamiesi judėjimo laisve Europos Sąjungoje (ES) kai kurie Bendrijos gyventojai dėl nuosavos dvasinės savijautos pakrikimo tą pačią Europą keikia ir reikalauja sienas uždaryti kone aklinai. O kur dar aplinkybė, kad visi ne tik turi ką pasakyti, bet ir technologijų dėka tą be problemų daro – propaganda ir dezinformacija įsibėgėjant 21 amžiui pražydo visomis vaivorykštės spalvomis.

Kaip bebūtų, kai kada beveik nesuvokiami tikrovės viražai ramybės neprideda. Net gali susidaryti įspūdis, kad autoritarai perima iniciatyvą. Vakarietiškų vertybių priešininkai pikdžiugiškai trina rankas, nors tikriausiai mirtinai įsižeistų, jei, tarkime, būtų ištėkšti iš visų futbolo čempionatų bei taurių turnyrų. Nes futbolas kaip ir rokenrolas, džinsai ar mandagus elgesys viešajame transporte buvo išpuoselėti vakarietiškoje vertybių sistemoje.

Be abejo, rezignuoti ar pasiduoti panikai lengviausia. Gi pagalvojus gali paaiškėti, kad Fr.Fukuyamos optimizmas nėra jau toks nepagrįstas. Kaip prieš beveik 4 metus, kai Vakarams buvo tikrai prasčiau nei dabar, nurodė „The New York Times“, ateitis dar miglose, vis dėlto planetos diktatoriai turi gerokai daugiau pagrindo jausti baimę negu veikiančios demokratijos.

Šiandien – pora galimų planetos vystymosi versijų. Pirma pusė – Fr.Fukuyamos straipsnis „Kinijos modelio eksportas“ iš žurnalo „Project Syndicate“, ir antroji – Vokietijos finansų ministro Wolfgango Shoiblės publikacija „Europa tarp lūkesčių ir tikrovės“ iš dienraščio „Frankfurter Allgemeine Zeitung“.

Pirma pusė – straipsnis „Kinijos modelio eksportas“ iš „Project Syndicate“.

2016-aisiais stiprės istorinės varžybos dėl raidos modelių tarp Kinijos ir Vakarų. Nors šis ginčas kaip taisyklė vyksta nepastebimai, jo rezultatas lems didžiosios Eurazijos dalies likimą keleto dešimtmečių perspektyvoje.

Daugelis mūsų žinome, kad Kinijos ekonomikos augimas regimai sulėtėjo – nuo daugiau kaip 10 proc. per metus iki mažiau nei 7 proc. Bet šios valstybės lyderiai nesėdi rankų sudėję ir mėgina greitinti perėjimą nuo sunkiąja pramone besiremiančios bei aplinkai kenksmingos ekonomikos modelio prie vidaus vartojimo bei paslaugų sektoriaus didinimo.

Kinų planuose esama ir didesnio masto užmojų. 2013-aisiais šios šalies lyderis Xi Jinpingas paskelbė iniciatyvą „Viena juosta, vienas kelias“, kuri turėtų perskirstyti ekonominius centrus Eurazijoje. Komponentą „viena juosta“ sudaro geležinkeliai, vakarų Kiniją sujungsiantys su Vidurine Azija, Europa, Artimaisiais Rytais ir Pietų Azija. Gi keistokai pavadintą komponentą „vienas kelias“ sudarys uostai bet krovos terminalai, kurie padidins krovinių gabenimą jūromis Rytų Azijoje bei susies regiono šalis su komponento „viena juosta“ infrastruktūra. Tai leis gabenti prekes sausuma, o ne dviem vandenynais, kaip tai vyksta dabar. Projektą finansuos Kinijos vadovaujamas Azijos infrastruktūrinių investicijų bankas, prie kurio Amerika jungtis atsisakė.

Tokiu būdu Kinija pirmą kartą siekia eksportuoti savo ekonominės raidos modelį. Kinų kompanijos paskutinį dešimtmetį aktyviai investavo Lotynų Amerikoje ir Afrikoje piečiau Sacharos, vis dėlto projektas „Viena juosta, vienas kelias“ yra naujas etapas, jo tikslas – kurti gamybinius pajėgumus bei vartojimo poreikį už Kinijos ribų. Kinai siekia perkelti sunkiąją pramonę į mažiau išsivysčiusias šalis, padaryti jas turtingesnes, taip skatindami poreikį savo produkcijai.

Kinų raidos modelis skiriasi nuo vakarietiško, mat remiasi valstybinėmis investicijomis į infrastruktūrą (kelius, uostus, energetiką, geležinkelius), kuri skatina pramonės vystymąsi. Gi amerikietiška bei europietiška raidos strategija orientuojasi į investicijas sveikatos apsaugos sektoriuje, moterų teisių didinimo, globalios pilietinės visuomenės palaikymo, kovos su korupcija srityse. Tai girtini tikslai, vis dėlto jokia vien ties jais susikoncentravusi valstybė netampa turtingesnė. Gi kinų dėmesys infrastruktūrai puikiai pasiteisino ir pačioje Kinijoje, ir kitose pietryčių Azijos valstybėse.

Jei projektas „Viena juosta, vienas kelias“ pateisins kinų planuotojų lūkesčius, visa Eurazija nuo  Indonezijos iki Lenkijos pasikeis per vienos kartos gyvenimą. Kiniškas modelis suklestės už Kinijos ribų, didindamas kiniškų prekių poreikį naujose rinkose, o autoritarinė Pekino valdymo forma pelnys neregėtą prestižą, ir tai labai neigiamai paveiks demokratiją visame pasaulyje.

Tiesa, esama faktorių, verčiančių abejoti projekto „Viena juosta, vienas kelias“ sėkme. Infrastruktūros projektai Kinijoje iki šiol buvo sėkmingi todėl, kad Pekino vyriausybė kontroliuoja politinį gyvenimą šalyje, gi užsienyje tą daryti bus neįmanoma. Kinija jau turi problemų su nepatenkintais akcininkais bei nepatikimais politikais tokiose šalyse kaip Ekvadoras ar Venesuela, kur yra daug investavusi.

Tai nereiškia, kad Vakarams galima atsipalaiduoti ir laukti Pekino nesėkmės. Infrastruktūros vystymas galbūt pasiekė savo ribas Kinijoje, jis kol kas gal stringa užsienyje, bet infrastruktūra išlieka labai svarbi pasaulinės ekonomikos augimui. Amerika palyginti nedaug šia prasme gali pasiūlyti besivystančioms šalims. Prezidento Baracko Obamos iniciatyva „Energija Afrikai“ gera, bet juda į priekį lėtai. Jungtinėms Valstijoms dera dėtis prie Azijos infrastruktūrinių investicijų banko ir dalyvaujant jo veikloje skatinti Kiniją labiau paisyti tarptautinių standartų aplinkosaugos, saugumo bei darbo santykių srityse. Be to, Vakarams derėtų paklausti savęs, kodėl pasidarė sunku statyti infrastruktūrą ne tik besivystančiose šalyse, bet ir pačiuose Vakaruose. To nepadarę mes rizikuojame užleisti Kinijos modeliui iniciatyvą ginče dėl Eurazijos bei viso pasaulio ateities.

Dabar – antra pusė, publikacija „Europa tarp lūkesčių ir tikrovės“ iš „Frankfurter Allgemeine Zeitung“.

Daugelis klausia, kas liks iš ES vienybės labai greitai keičiantis gyvenimo sąlygoms. Suprantama, tai Europos naciją vienijantis impulsas, kurio negalime atsisakyti, jei norime likti veiksnūs bei spręsti uždavinius, kuriuos mums kelia globalizacija. Pabėgėliai, teroras Paryžiuje, dar neįveikta eurozonos krizė, atvėsęs spaudos dėmesys Ukrainos konfliktui – tokiame kontekste susitelkimo Europai reikia labiau nei bet kada, nors, panašu, jam yra iškilęs pavojus.

Bet gal dabartinių problemų priežastis yra ne Europos vienybės stoka? Galbūt tai sietina su vadinamąja eurokrize – valiutų sąjungos struktūriniai trūkumai lėmė stoką impulsų, kurie kaip taisyklė turi ekonominių bei politinių pasekmių. Europai taip pat galima priekaištauti dėl to, kad būdama patraukli ji skatina kitas krizes. Tai iš dalies sietina su imigrantų krize, taip pat konfliktu Ukrainoje, nes dėl mūsų žemyno patrauklumo Rusija jaučia grėsmę savo interesams. Tiesa, negalima Europos peikti dėl to, kad ji gimdo lūkesčius, kurių kol kas negali patenkinti. Šiuo atveju veikiau derėtų kalbėti apie trūkumą gebėjimų spręsti dėl to kylančias problemas.

Todėl dera galvoti apie veiksnumo didinimą. Susiskaldymas – ne atsakymas, nes nesuderinamas su į eksportą orientuotu mūsų ekonomikos modeliu bei pretenzijomis kurti klestinčią visuomenę. Tikrovė tokia, kad sudėtingos sprendimų priėmimo procedūros, biurokratija, euroskpetiškų bei antieuropietiškų nuotaikų stiprėjimas, nacionalinio egoizmo augimas tėra tik dalis paveikslo. Pagrindinė ES integracijos kliūtis – nepasirengimas perkelti sprendimų priėmimo iš nacionalinio į europinį lygmenį. Beje, dėl šios priežasties europietiška vienybė paradoksaliai sustiprėja stojus krizėms ir atslūgsta joms pasibaigus.

Lūkesčiai ir tikrovė – tokiame įtampų lauke mes ieškome sprendimo. Neginčytinas faktas, jog naciją vienijanti galia daugumoje ES šalių narių daug stipresnė už bendraeuropinę tapatybę – globalizacijos bei technologijų  nulemtos greitos permainos skatina netikrumą. Būtent todėl ieškant kompromisinių sprendimų privalomas yra tarpvyriausybinio bendradarbiavimo principo taikymas – jei kiekviena valstybė atrankiniu būdu paisys tik tų sprendimų, kurių manys esanti turinti paisyti, taps neįmanoma sukurti veiksnių struktūrų, ir Europoje turėsime pasitikėjimo deficitą.

Šiuo metu ES prioritetai yra užsienio politika bei saugumas. Visa Bendrija ir atskiros jos šalys-narės, nori to ar nenori, privalo įnešti svaresnį indėlį į situacijos stabilizavimą Artimuosiuose arba Vidurio Rytuose. Mus daugiau nei kitus žemynus liečia tai, kas vyksta šiame regione. Taip pat veikiausiai neišvengsime intensyvesnio dalyvavimo Afrikoje vykstančiuose procesuose. Be abejo, strategija šiuose regionuose kaip ir politika Rusijos atžvilgiu privalo būti derinama su svarbiausia partnere Jungtinėmis Valstijomis. Kadangi bet kurią strategiją privalu realizuoti, Europa turi padaryti daug daugiau stiprindama savo gynybos potencialą. Niekas netrukdo mums, europiečiams, tapti svarbesniems.

Galų gale mums pavyks, bet tik su sąlyga, jei europietiška vienybė neignoruos skirtingų nacionalinių patirčių. Britų siekis referendumo pagalba siekti reformų paskatino politines diskusijas, kaip labai skirtingus socialinius standartus, ekonominį pajėgumą suderinti su esminėmis bendros rinkos laisvėmis.  Prieštaravimai tik gilėja, kai vaikų pašalpos Vokietijoje didesnės negu vidutinė alga Rumunijoje. Panašiai reikalai atrodo ir su reikalavimu visose ES šalyse suvienodinti gyvenimo sąlygas pabėgėliams. Šiais klausimais Europai teks ieškoti kompromisinių sprendimų, kol gerovės lygis įvairiose šalyse skirsis. Būtent kompromisų kelias galbūt kada nors padės rasti sprendimus dėl naujų narių, ypač Turkijos, siekio lietis į Bendriją.

Būtina vėl ir vėl aiškinti, kad tarpvalstybinį solidarumą lemia savanoriškumo principas, kurio ilgalaikėje perspektyvoje neišsaugosime, jei nevykdysime įsipareigojimų, dėl kurių susitarėme. Tarp lūkesčių bei tikrovės balansuojančios Europos laukia daug iššūkių, bet krizė  mums suteikia ir šansą.