Lapkričio 10 d. laidos „Dvi pusės“ tema – Demografijos galia. Pirma pusė – straipsnis „Mirtinai pavojingi Indijos miestai“ iš Amerikos žurnalo „Project Syndicate“, ir antroji – prancūzų interneto leidinio „Slate.fr“ publikacija „Ar pasaulis taps musulmoniškas?“ Laidą rengia Arūnas Spraunius. Laidos rėmėjas UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“. Laido įrašo galite klausyti čia. Taip pat pat pateikiame laidos tekstinę santrauką.
Pagaliau, pagaliau kinų vidurinioji klasė atsikvėps lengviau – jų atžalos turės sesutę ar net broliuką. Kaip tik šiomis dienomis Kinijos komunistų partija panaikino nuo 1979-ųjų galiojusį draudimą, kurio devizas „viena šeima – vienas vaikas“. Vajaus tikslas buvo iki šio amžiaus pradžios kažkaip išlaikyti šalies gyventojų skaičių 1,2 milijardo lygyje.
Iki 2000-ųjų limitas teviršytas 42,5 milijonais piliečių vienetų, kas Kinijos mastais yra gryni niekai. Dar tenka pridėti 30 milijonų statistikos nefiksuotų žmonių, mat šie gyveno ir dirbo neturėdami dokumentų. Bet programa turėjo labai savotiškų kitų „lydinčiųjų“ pasekmių – kinai ėmė praktikuoti selektyvius abortus, jei šeima laukdavosi mergaitės, kadangi paklausesniais tradiciškai laikomi berniukai. Dar vienas rezultatas – nenumaldomai senstanti visuomenė ir 20 milijonų daugiau vyrukų negu švelniosios lyties atstovių, 100 mergaičių Kinijoje tenka 118 berniukų. Gyvenimas kaip visada pasirodė esantis turiningesnis už teoriją.
Čžeczyano universiteto ekonomikos profesorius Se Czoshi net pasiūlė neturtingiems vyrams žmonomis dalintis, taip iššaukdamas aršius ginčus net ir ypač drausmingoje Kinijos visuomenėje. Profesorių netruko apkaltinti amoralumu, o moterų teisių aktyvistė Czin Siun pridėjo dar ir seksizmą, nors profesorius viso labo tik ekonomistas. Užsispyrėlis Se vis tiek atkakliai nurodo skaičius, kad iki šio dešimtmečio pabaigos Kinijos liaudies respublikoje gyvens nuo 30 iki 40 milijonų viengungių. Jau dabar kinų valstiečiai tikriausiai iš nevilties kuria šeimas su merginomis iš kaimyninio Vietnamo bei Mianmaro.
Su Kinijos visuomenės skaičiaus reguliavimu nutiko kažkas panašaus kaip su žvirbliais per „kultūrinę revoliuciją“. 1958-aisiais komunistinis lyderis Mao Dzedunas paskelbė negailestingos kovos pradžią prieš ūkį alinančius „keturis kenkėjus“, į kurių sąrašą pateko žiurkės, uodai, musės ir žvirbliai 4-oje pozicijoje. Kinai energingai žvirblių ėmėsi, bet ėmė daugėti skėrių bei kitų kenkėjų, kurie ėmėsi derlių, ir šalyje prasidėjo badas. „Žvirblių inžineriją“ teko atšaukti.
Be abejo, kinų godos labai svarbios. Vis dėlto tai tik lokali tema, gi patrakusiai globalėjančiame pasaulyje demografijos vaidmuo kuo toliau, tuo labiau lemtingas. Kol rusai bukagalviškai mėgina grobti svetimas teritorijas, nors dėl žmogiškų resursų stygiaus neįstengia dorai administruoti Sibiro, Šiaurės Afrikos gyventojų, žvilgsniai nenumaldomai krypsta į šiaurinę Viduržemio jūros pakrantę, keldami europiečiams nerimą ar net paniką. Visi ar beveik visi jau niūrokai pripažįsta, kad migrantų srautas iš sparčiai besidauginančio Magribo bei tolimesnių teritorijų vargu ar kada išseks. Pagalvot tiktai, Alžyre 1980-aisiais buvo 19 milijonų žmonių, šiandien jų jau 40 milijonų, Nigerijos gyventojų skaičius per 35 metus išaugo 102 milijonais.
Taigi, apie gimstamumą bei demografiją – iš globalios ekonomikos ir kultūrologinio-religinio kampų. Pirma pusė – straipsnis „Mirtinai pavojingi Indijos miestai“ iš Amerikos žurnalo „Project Syndicate“, ir antroji – prancūzų interneto leidinio „Slate.fr“ publikacija „Ar pasaulis taps musulmoniškas?“.
Pirma pusė – straipsnis „Mirtinai pavojingi Indijos miestai“ iš „Project Syndicate“.
Kinija bei Indija vaidina svarbiausią vaidmenį Azijos urbanizacijos procesuose, „McKinsey“ instituto duomenimis, 2005- 2025 metų laikotarpyje šios dvi valstybės užtikrins 62 proc. šio žemyno ir 40 proc. viso pasaulio gyventojų pagausėjimo.
Kinija veikiausiai ir toliau bus 20 proc. žmonijos tėvynė, vis dėlto jau daugiau kaip porą dešimtmečių gimstamumas joje mažesnis už pastovaus gyventojų skaičiaus palaikymui reikalingą lygį. Indijoje prognozuojamas gimstamumo augimas, todėl ši valstybė iki 2022-ųjų pagal gyventojų skaičių turėtų aplenkti Kiniją ir tapti tankiausiai apgyventa pasaulyje. Prognozuojama, kad per 35-erius metus Indijos miestai pasipildys 400 milijonų, o Kinijos – tik 292 milijonais gyventojų. Pirmą kartą istorijoje tradiciškai kaimiškoje Indijoje dauguma žmonių apsigyvens didmiesčiuose.
Du didžiausi šios valstybės miestai Delis ir Mumbajus jau pristatomi kaip besiformuojantys megapoliai. Delis yra tankiausiai planetoje apgyventas miestas, manoma, kad iki 2030-ųjų pagal gyventojų skaičių jis aplenks Tokiją ir taps didžiausiu pasaulyje.
Kuomet urbanizacija vyksta tokiais tempais, miestų valdymui vis didesnę įtaką turi ekologinės bei socialinės problemos. Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) 2014-aisiais paskelbė, jog Delyje oro kokybė prasčiausia pasaulyje ir kad pirmas 4 vietas šiame nemaloniame reitinge užima būtent Indijos miestai.
Kinija dažnai ir pelnytai kritikuojama už atsainią aplinkosaugos politiką. Vis dėlto, pasak „McKinsey“, ši valstybė aktyviau negu Indija planuoja miestų plėtrą, skirdama resursų ekologinių problemų sprendimui. Naujuose kinų miestuose jau planuojami žalieji maršrutai, draustiniai, į ekologines sąlygas atsižvelgiantys infrastruktūros projektai.
Indijos miestai, priešingai, vystosi stichiškai, ne ypač atsižvelgdami į infrastruktūros kaip vieningos sistemos funkcionavimą. Pavyzdžiui, urbanizuoti šalies regionai dažnai neaprūpinami deramu transporto tinklu, didmiesčių pakraščiuose stichiškai atsirandančios didžiulės gyvenvietės yra kenksmingos aplinkai, sveikatai bei asmeniniam saugumui. Žemėvaldos struktūra Indijoje tokia, kad gyvenamieji rajonai persidengia su pramoniniais, ir tai grasina augančioms bei pažeidžiamoms jų bendruomenėms daugybe neigiamų gamybos proceso efektų.
Kinijos bei Indijos miestų plėtra atskleidžia ir šių valstybių valdymo stilių skirtumus. Kinijos lyderiai vis labiau akcentuoja aplinkos užterštumo kontrolę. Artėjant Pekino žiemos olimpiadai 2022-aisiais valdžia siekia įgyvendinti regioninį planą, skirtą balansuoti ekonominį augimą bei ekologines priemones, tokias kaip pramonių zonų apželdinimas ir perteklinių gamybinių pajėgumų atsisakymas.
Tokių planų įgyvendinimas reikalauja griežtos planavimo įvairiuose lygiuose koordinacijos, kurią hierarchinė Kinijos valstybinio valdymo sistema pajėgia užtikrinti. Indijoje, priešingai, centrinė vyriausybė jokia forma nedalyvauja oro užterštumo problemų sprendime. Ką benuspręstų šalies ministras pirmininkas, įvairių partijų kontroliuojama valstijų valdžia dažniausiai jo sprendimus ignoruoja arba skiria jiems nepakankamai dėmesio bei resursų. PSO duomenimis, iš 4,3 milijonų kasmetinių mirties dėl oro užterštumo uždarose patalpose atvejų beveik 1,3 milijono nutinka Indijoje.
Neseniai paskelbtoje ataskaitoje nurodoma, jog griežtesnis ekologinis reglamentavimas indų gyvenimą pailgintų 3,2 metais. Daugiau kaip pora milijardų papildomų gyvenimo metų gerokai prisidėtų prie šalies gerovės, bet nesugebėdama kvalifikuotai šalinti neigiamų greitos urbanizacijos pasekmių Indija šios galimybės neišnaudoja. Esminis visuomeninio gyvenimo progresas galimas tik valstybei nustojus ignoruoti neigiamas nevaržomos plėtros pasekmes.
Dabar – antra pusė, „Slate.fr“ publikacija „Ar pasaulis taps musulmoniškas?“.
Garsi André Malraux frazė, jog 21 amžiaus pasaulis bus religijos epocha arba religijos neliks išvis, dabar atrodo pagrįsta neregėto religijos pakilimo fone. Agentūros „The Pew Research Center“ praėjusį pavasarį pateiktame išsamiame tyrime remiamasi pasauline gimimų bei mirčių, migracijos srautų bei ypač sudėtingai fiksuojama žmonių perėjimo iš vienos konfesijos į kitą statistika. Paskutinis parametras yra techninė naujovė, kuri remiasi ypač subtilia metodologija, vis dėlto ji svarbi, jei siekiama vaduotis iš daugelio su religine priklausomybe susijusių tradicinių stereotipų.
Taigi, į ką gali būti panašus religinis pasaulio paveikslas šio amžiaus viduryje? Krikščionys veikiausiai dar išsaugos daugumą. Islamas su visa savo įvairove augs greičiau nei visos kitos religijos. Iki 2050-ųjų musulmonų gali padaugėti 75 proc., tai yra 1,2 milijardo, krikščionių – 35 proc., taigi 750 milijonų. Iki amžiaus vidurio Islamo išpažinėjų bei krikščionių bus maždaug po lygiai, tai yra po beveik 3 milijardus arba po maždaug 30 proc. visų planetos gyventojų. Didžiausia pasaulio religija Islamas taps maždaug iki 2070-ųjų.
Geopolitiniu požiūriu įvyks krikščionybės ir Islamo centrų slinktys. Indija išliks induistine, vis dėlto iki amžiaus vidurio jos musulmonų bendruomenė taps didesnė negu Indonezijoje bei Pakistane. Europoje Islamo išpažinėjai sudarys 10 proc. visų gyventojų. 40 proc. krikščionių gyvens Centrinėje bei Pietų Afrikoje. Stabili 500 milijonų budistų bendruomenė ir toliau telksis Azijoje.
Islamo bei krikščionybės raidos grafikų susikirtimą lemia dabartinė gimimų statistika: vidutiniškai pasaulyje moteriai tenka 2,5 vaiko, iš jų 1,6 vaiko – budistei, 3,1 – musulmonei, 2,7 – krikščionei, 2,4 – induistei ir 1,7 – neprisijungusiajai prie konfesijos. Neprisijungusiųjų gretos ypač Jungtinėse Valstijose bei Prancūzijoje iki 2050-ųjų regimai augs, vis dėlto santykinė jų dalis pasaulyje mažės nuo 16 iki 13 proc.
Kaip bebūtų, su Prancūzija viskas daugiau mažiau aišku. 2010-aisiais su 63 proc. krikščionių ji buvo iš esmės krikščioniška šalis. „The Pew Research Center“ daro išvadą, kad iš 40 milijonų krikščionių 2010-aisiais iki amžiaus vidurio beliks 30 milijonų. Ir tai turint galvoje aplinkybę, jog visas šalies gyventojų skaičius išaugs 6 milijonais. 7,5 proc. musulmonų dalis iki amžiaus vidurio išaugs iki 11 proc. – nuo 4,7 milijonų iki 7,5 milijonų, budistų padaugės nuo 280 tūkstančių iki 400 tūkstančių, induistų – nuo 30 tūkstančių iki 70 tūkstančių.
Vis dėlto reikšmingiausiai, nuo 28 iki 44 proc., augs neprisijungusiųjų prie jokios konfesijos skaičius. Pasaulyje tikinčiųjų daugės, gi Prancūzijoje jų mažės, ši valstybė taps religine išimtimi pasaulyje, kuris trečiame šimtmečio ketvirtyje darysis vis labiau musulmoniškas.
Kita vertus, visi šie skaičiai – tik dabartinių tendencijų pagrindu kuriamos prognozės, todėl visai nereiškia, kad viskas vyks būtent taip. Nors religijos apeliuoja į amžinybę, laikui bėgant ir jos keičiasi. Demografinės tendencijos akivaizdžiai keičia pasaulį, gi didžiųjų religijų ateitis skendėja migloje.