Spalio 27 d. laidos „Dvi pusės“ tema – Kapitalizmo ir demokratijos skyrybos? Pirma pusė – puikiai kapitalizme besijaučiančio nenumaldomo kapitalizmo kritiko, Berlyne reziduojančio slovėno Slavojaus Žižeko straipsnis „Kapitalizmas išsiveržė iš demokratijos gniaužtų“ iš verslo dienraščio „The Financial Times“, ir antroji – publikacija „Pasaulis kabutėse“ iš Amerikos leidinio „The Atlantic“. Laidą rengia Arūnas Spraunius. Laidos rėmėjas UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“.
O juk savaip simptomiška, kad į respektabiliųjų luomą besilygiuojantis žurnalas „Time“ 2013-ųjų žmogumi nominavo popiežių Pranciškų, kuris praėjus vos 9 mėnesiams nuo popiežiavimo pradžios atsidūrė pačiame centre ginčų dėl turto ir skurdo, teisingumo bei teisėtumo, globalizacijos ar piktnaudžiavimo valdžia.
Pontifiko balsas girdimas, ne tik asmeninio aktyvumo, bet ir aukštųjų technologijų dėka – internetas nedelsdamas planetoje išplatina siužetus apie tai, kaip popiežius Pranciškus bučiuoja į skruostą suluošintam vyrui ar mazgoja kojas musulmonei. Jis pasmerkė naujųjų laikų besąlygišką tarnystę pinigams kaip tik tada, kai amerikiečiai svarstė, kur minėti Padėkos dieną – artimųjų rate ar užsiimant įprasta išpardavimų medžiokle prekybos centruose.
Pranciškus apsistoja kukliuose viešbučiuose, keliauja gerokai aptrintu „Ford Focus“, nešioja paprastą geležinį kryžių vietoj paauksuoto, jo veikla nervina tuos, kurie kapitalizmą vertina kaip sėkmingiausią programą kovojant su skurdu, o respektabiliųjų žurnalas „Time“ vis tiek renka jį metų žmogumi. Gal kapitalizmui kažkas pasidarė, kad nominantų dairomasi ne tarp „Ferrari“ turėtojų?
Panašu, kad planeta įžengia į gal net lemtingų transformacijų laikus, ir kapitalizmas su neatskiriama savo sese demokratija drausmingai kulniuoja kartu visais. Tiesą sakant, kitaip niekada nebuvo, kapitalizmas visada su visais, jis be vartotojų – niekaip, gi konsumerizmas dabar yra pasiekęs neregėtas aukštumas. Singapūro piliečiai ima atsisakyti tvaraus vartojimo simbolio šaldytuvo, mat atrado, kad greičiau, pigiau ir apskritai naudingiau su partneriais užkąsti restorane. Partneriai labai svarbu – be jų gyvenime beveik nieko gal ir nebeturime.
Paslaugos turi smelktis ir būtinai įsismelks visur – tik pasigėrėtinas ir būtinai lauktinas bus kol kas nežinomo entuziasto užmojis, pavyzdžiui, suręsti „McDonaldą“ arba „Statoil“ kolonėlę su visa privaloma ir gal net papildoma infrastruktūra Žaliosios girios glūdumoje, kur iki artimiausio vienkiemio bent 20 kilometrų, jos savininkas neturi automobilio ir yra neįsisąmoninęs, bet griežtai nuoseklus antiglobalistas. Dar pamatysim, ką jis kartu su stirnom, apuokais ir barsukais užgiedos, kai greito maisto restoranas su labai patogia galimybe ir čia pat pripildyti talpas (koks skirtumas – kokias ir kam) benzino atsiras vos už 20 kilometrų nuo jo namų.
Tad šiandien – apie šiuolaikinio gyvenimo transformacijų paradoksus, arba – ar tie paradoksai iš tiesų tokie jau ir paradoksai. Pirma pusė – puikiai kapitalizme besijaučiančio nenumaldomo kapitalizmo kritiko, Berlyne reziduojančio slovėno Slavojaus Žižeko straipsnis „Kapitalizmas išsiveržė iš demokratijos gniaužtų“ iš verslo dienraščio „The Financial Times“, ir antroji – publikacija „Pasaulis kabutėse“ iš Amerikos leidinio „The Atlantic“.
Pirma pusė – S. Žižeko straipsnis „Kapitalizmas išsiveržė iš demokratijos gniaužtų“ iš „The Financial Times“.
Jei po šimto metų kam nors bus statomi paminklai, tarp šių žmonių veikiausiai bus ir Lee Kuan Yew. Jis prisimenamas ne tik kaip pirmas Singapūro ministras pirmininkas, bet ir kaip išradėjas autoritarinio kapitalizmo – ideologijos, kuri šiame šimtmetyje bus tokia pat svarbi kaip demokratija praėjusiame amžiuje. Beje, tai Singapūre apsilankė Dèng Xianshengas, prieš pradėdamas savo reformas Kinijoje. Iki praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio visuotinai manyta, kad kapitalizmas ir demokratija neatskiriami, dabar šis ryšys nutrūko.
Dažnai kalbama, kad Vakarai nesugebėjo paskleisti savo civilizacinio modelio visame pasaulyje, bet tai teisinga tik iš dalies. Niekas nebesvajoja apie istorijos pabaigą žyminčios liberalios demokratijos visuotinį paplitimą. Paaiškėjo, kad ekonominiai modeliai naujoje dirvoje prigyja lengviau nei politinės idėjos. Kapitalizmas triumfuoja, jį perėmusių skurdžių šalių ekonomikos auga įspūdingais tempais. Rinkos ekonomika pasirengusi taikytis prie vietos religijos, kultūros bei tradicijų, ji lengvai prisitaiko ir autoritarinio režimo sąlygomis.
Rinkos ekonomikos santuoka su Vakarų kultūrinėmis vertybėmis iširo. Dar daugiau, kritiškai permąstytos kai kurios Vakarams brangios idėjos, tokios kaip egalitarizmas, esminės teisės, gerovės valstybė, ima atsisukti prieš kapitalizmą.
Būtų klaidinga manyti, kad verslo laisvė automatiškai stumia žmones vien į hedonizmą bei malonumų medžioklę. Kapitalizmą pasirinkusi Indija visiškai neatsiribojo nuo savo tradicinės socialinės struktūros. Kai kas prisirišime prie tradicijos regi tam tikrą bandymą atsispirti globaliam kapitalizmui. Jie neteisūs. Ištikimybė tradicinėms vertybėms paradoksaliai tokioms šalims kaip Kinija, Indija ar Singapūras kaip tik padeda įsisavinti kietą kapitalizmo logiką dar radikaliau negu Vakaruose.
Rinka negailestinga, joje dalyvaujantys nuolat patiria traumas. Su tuo sunku susitaikyti, jei vienintelis galimas kovos prizas yra vien galimybė tenkinti savo užgaidas. Todėl savo abejingumą kitų likimui gebantiems pateisinti tradicinėmis vertybėmis yra lengviau. Argumentai „padariau tai dėl savo tėvų“ ar „norėjau, kad artimieji galėtų mokytis“ daug patrauklesni negu „padariau tai tik savęs“.
Nieko keisto, kad vakarietiška laisvė pasirodė esanti nepatikimu kapitalizmo ramsčiu – tam ji per daug kategoriška. Be abejo, laisvė Vakaruose dar gyva, tiesa, gerokai iškreipta forma. Kadangi pasirinkimo laisvė čia paskelbta aukščiausia vertybe, visuomenės diktatas nebegali atvirai į ją kėsintis.
Kuomet iš mūsų atima pastovaus užsiėmimo galimybę, tai vadinama lanksčia darbo rinka, kuri esą atveria mums naujas galimybes. Valstybinio pensijinio aprūpinimo atsisakymas vadinamas laisve planuoti savo gyvenimą pensijoje. Mus visą laiką verčia daryti „laisvus pasirinkimus“, apsispręsti privalome po vieną, nors aiškiai stokojame informacijos, kuri leistų tą daryti sąmoningai. Jei tai ir laisvė – tik apsunkinanti.
Daugelis Vakaruose ima suprasti, kad tokia laisvė kažkuo žalinga. Ypač akivaizdžiai tą pajuntame regėdami, kaip net ir būdami nelaisvi žmonės ryžtasi kontroliuoti savo ateitį, kai mes to padaryti nebesugebame. Kuomet Kijevo Maidano dalyviai reikalavo naujos politinės tvarkos Ukrainoje, mes jai žavėjomės ne dėl to, kad jie pasisako už europinio gyvenimo būdo miražą, bet todėl, kad jie sugebėjo už kažką pasisakyti. Tie žmonės ryžosi permainoms, nors nebuvo laisvi. Vis dėlto sugebėjo rasti valios veikimui, kurio taip trūksta Vakarų gyventojams su visa jų laisve.
Dabar – antra pusė, publikacija „Pasaulis kabutėse“ iš „The Atlantic“.
Praėjusio amžiaus 8-ame dešimtmetyje apsilankęs Argentinoje rašytojas Naipaulas svarstė apie Buenos Airių „kolonijinę mimikriją“. Šiame importuotame megapolyje egzistavo išsivysčiusi visuomenė, vis dėlto dažnai atrodė, kad žmonės tik imitavo savo funkcijas. Daugybė žodžių Argentinoje atrodė praradę savo prasmę, atrodė, kad daugeliui jų reikėjo kabučių.
Šis puikus Naipaulo pastebėjimas apie iliuzinę tikrovę kabutėse tinka ir 21 amžiaus pasauliui, kuris apkrautas beprasmiškomis institucijomis, specialiai išprovokuotomis klaidinančiomis situacijomis, informaciniu karu bei pilietinės visuomenės militarizacija. Komunistinė Kinija ne tik tapo globalios kapitalistinės ekonomikos pagrindu, Pietų Kinijos jūros ginčijamoje teritorinėje zonoje Pekinas supylė keletą dirbtinių salų, kuriose steigia karines bazes.
Rusijos vyriausybė neseniai pranešė apie rusų „savanorių“ vykimą į Siriją kautis su „Islamo valstybe“. Bet tie „savanoriai“ labai primena į Krymą įsiveržusius prorusiškus sukilėlius, vėliau kariavusius rytų Ukrainoje. Iš tiesų šie žmonės veikiausiai yra arba rusų kareiviai, arba Kremliaus apginkluoti samdiniai. Vladimiro Putino vyriausybė veikiausiai įsisąmonino „nevyriausybinių organizacijų“ naudą, siekiant karinių bei politinių tikslų. Pakanka prisiminti proputinišką jaunimo judėjimą „Naši“, kuris skelbėsi kovojąs už demokratiją, prieš oligarchinį kapitalizmą, bet buvo finansuojamas su Kremliumi susijusių verslo oligarchų.
Toks Kremliaus ėjimas liudija globalų pakilimą reiškinio, kuris vadinamas GONGO, tai yra vyriausybių kurpiamų nevyriausybinių organizacijų. Kai kurios iš jų pakankamai pavojingos, nes iš esmės yra banditiškos grupuotės. Kitos naudojasi demokratinėmis praktikomis, kad slapta pakirstų demokratijos pagrindus savo šalyse. Tarptautinėje arenoje GONGO mėgina daryti įtaką Jungtinėms Tautoms (JT) bei kitoms organizacijoms, prisistatydamos pilietinėmis grupėmis, kurios siekia pačių kilniausių tikslų.
Daugelyje autokratinių valstybių neva privati bei neva nepriklausoma žiniasklaida iš tiesų vergauja vyriausybėms, kurios slapta jas remia ir valdo. Tokių šalių kaip Vengrija, Iranas ar Venesuela lyderiai dažnai slapta kontroliuoja įstatymų leidėjus, prokurorus, neva bešališkus arbitrus, kurių darbas turėtų būti rinkimų skaidrumo užtikrinimas.
Panašios tendencijos būdingos ne tik atskiroms valstybėms, bet ir tarptautinėms organizacijoms. JT Žmogaus teisių tarybos misija yra užtikrinti žmogaus teises pasaulyje, bet Tarybos narėmis yra tokios pažeidėjos kaip Kinija, Kuba, Kongas, Rusija, Venesuela bei Vietnamas. 2001-aisiais Amerikos šalių organizacija patvirtino „Amerikos demokratijos chartiją“, kurioje atstovaujamoji demokratija deklaruojama kaip neatskiriama Vakarų pusrutulio gyvenimo dalis ir jos nepaisantys režimai negali dalyvauti abiejų Amerikos kontinentų valstybių lyderių susitikimuose. Bet tikrovė tokia, kad ši organizacija ne tik netaikė sankcijų tais atvejais, kai buvo atvirai kišamasi į demokratijos procesą tokiose šalyse kaip Hondūras, Paragvajus, Venesuela, bet dabar visai rimtai svarsto atstatyti Kubos visavertę narystę.
Be abejo, propaganda bei vyriausybinės apgavystės atsirado gerokai anksčiau negu improvizuotos kinų salos ar rusų „savanoriai“. Puikiame esė „Politika ir anglų kalba“ Georgas Orwellas dar 1946-aisiais rašė, jog didysis grynos kalbos priešas yra nenuoširdumas. Politinė kalba skirta tam, kad melas atrodytų kaip tiesa, nužudymas – kilnus reikalas, o tuščiažodžiavimas – solidus pasirodymas. Šiandien tendencijos panašios, gali net būti, kad jos stiprėja tokiu mastu kaip niekada anksčiau.