Vasario 23 d. laidos „Dvi pusės“ tema – paradoksų laikas. Pirma pusė – publikacija „Amerikos atsitraukimas nuo Biblijos grasina Izraelio egzistavimui“ iš interneto dienraščio „sem40“, ir antroji – straipsnis „Artimieji rytai daro su didžiosiomis valstybėmis keistus dalykus“ iš dienraščio „The Washington Post“. Laidą rengia Arūnas Spraunius. Laidos rėmėjas UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“. Pateikiame laidos tekstinę santrauką.
Medicinoje esama sąvokos psichosomatiniai pakitimai, kuri nurodo, jog ypač stiprių išgyvenimų pasekmė gali būti absoliučiai netikėtas sutrikimas ar pakitimas kūno vietoje, kur jūs, na, nieko panašaus nesitikėjote. Labai nenustebkite, jei atsitokėjęs po išsamaus ir pagal galimybes ilgo pokalbio su pačiu realiausiu Smyglu iš „Žiedu valdovo“ apatinėje kūno dalyje pajusite kažką neįprasto ir atrasite, kad jums kalasi uodega. Jokia paslaptis, kad stiprūs išgyvenimai bekompromisės kapitalistinės visų kovos su visais sąlygomis nepageidautini, todėl apdairiausieji jų vengia.
Tačiau ką daryti, jei viešasis gyvenimas nenumaldomai ir be skrupulų braunasi į bet kurį privatumą, o dabartinių reikalų posūkiai vis dažniau gniaužia kvapą? Gali būti, jiems apibūdinti tinkamiausias yra žodis „paradoksas“. Pasak „Wikipedijos“, paradoksas – tai teiginys, kuris iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti suprantamas ir teisingas, tačiau galų gale vis tiek veda prie prieštaravimų ar nedermės. Tokie senstelėję, romantiški argumentai kaip kalbinė logika, padorumas ar net blaivi nuovoka droviai traukiasi į nuošalę, kai regime pasigėrėtiną antraštę „Turčių britą pamelžė valytoja iš Lietuvos“ – ją perskaičiusiam pažodžiui nuoširdesniam interpretatoriui gali prireikti ir psichiatro pagalbos.
Paaiškinti kuo netikėčiau galima ir būtina absoliučiai viską, net jei dar 20 amžiaus kokio 7-o dešimtmečio piliečiui dabartiniai priežastinių ryšių viražai ne tik jokiu būdu nebūtų šovę į galvą, bet ir būtų atrodę kaip tam tikra pamišimo išraiška. Gali net būti, jog esame liudininkai kažkokios naujos tikrovės, kurios apibūdinimai kaldinami čia ir dabar. Įsibėgėjant 21 amžiui globaliame viešajame gyvenime ir ypač geopolitikoje paradoksų kuo toliau, tuo daugiau, ir nežinia, kuo viskas galų gale baigsis. Na, kaip vertinti cinišką Kremliaus teiginį, kad konflikte rytų Ukrainoje Rusija nedalyvauja, bet rusų samdinių ten neabejotinai yra ir netrūksta ženklų, jog tai jie kare griežia pirmais smuikais.
Reikalas ne vien tas, kad energingai, be perstojo ir be jokių stabdžių komentuojama absoliučiai viskas. Be abejo, tai įtakinga aplinkybė, tik papildytina, pavadinkime, egzistenciniu priedu, jog iki šiol neregėti ir tradiciniam mąstymui netikėti, trikdantys priežastiniai ryšiai visapusiškai skatinami bei pageidaujami. Gali būti, todėl, kad bet kokius įvykius komentuojantįjį naratyvą į savo rankas perima energingi bei indiferentiški vadybininkai, kaip niekas kitas suprantantys, kad interpretacijų gausybėje išvargintos, bet ir nuobodžiaujančios publikos dėmesį gali patraukti tik lingvistiniai žygdarbiai, kurie su tikrove nebūtinai turi ką nors bendro.
Šiandien – apie jo didenybę paradoksą, kaip ir pridera, ryškiausiai, dramatiškiausiai besireiškiantį geopolitikoje. Pirma pusė – publikacija „Amerikos atsitraukimas nuo Biblijos grasina Izraelio egzistavimui“ iš interneto dienraščio „sem40“, ir antroji – straipsnis „Artimieji rytai daro su didžiosiomis valstybėmis keistus dalykus“ iš dienraščio „The Washington Post“.
Pirma pusė – publikacija „Amerikos atsitraukimas nuo Biblijos grasina Izraelio egzistavimui“ iš „sem40“.
Amerikos aukščiausiojo teismo sprendimas įteisinti gėjų santuokas tėra didesnės problemos dalis, mat dabartinių procesų esmę sudaro žmonių atsitraukimas nuo biblinio naratyvo. Anksčiau Biblija Amerikai buvo moralinis pagrindas, žmonės šią šalį kūrė vadovaudamiesi protestantiška darbo etika bei protestantiška morale. Gi Izraeliui svarbiausia, kad būtent Biblija įpareigoja amerikiečius remti žydų valstybę.
Daugelis klaidingai mano, jog paramą Izraeliui užtikrina žydų lobistai Amerikoje. Bet dauguma žydų (80 proc.) Jungtinėse Valstijose balsuoja už demokratus, gi Izraelį palaiko pirmiausia respublikonai. Respublikonų partijos pagrindą sudaro konservatyvūs krikščionys, tai žmonės, savo gyvenimo kelią grindžiantys Biblijos tekstu. Amerikoje jų yra 70 milijonų, tai nepalyginamai daugiau nei 6 milijonai Jungtinių Valstijų žydų. Vadovaudamiesi Biblija jie reikalauja iš savo rinktų Kongreso narių bei senatorių remti Izraelį, mat Šventame Rašte nurodoma, kad Žydų valstybė priklauso žydams.
Žydai Amerikoje dažniausiai laikosi kairiųjų pažiūrų ir yra labai daug nuveikę, kad bibliniai pagrindai būtų pažeisti. Jie nesupranta, kad pjauna šaką, ant kurios patys sėdi. Gėjų santuokų įteisinimas tėra vienas atsitraukimo nuo Biblijos elementų, kurį paskatino kairiųjų veikla. Amerika eina tuo pačiu keliu, kurį Europa nuėjo prieš 20-30 metų, kaip žinoma, Europos santykis į Izraelį gerokai prastesnis nei Jungtinių Valstijų.
Pagrindinė Amerikos Izraeliui teikiama parama yra visai ne 3 milijardai dolerių karinės pagalbos, kuriuos Izraelis vis tiek išleidžia pirkdamas amerikietiškus ginklus. Svarbiausia, kad Vašingtonas Jungtinėse Tautose (JT) blokuoja antiizraelietiškas rezoliucijas, sietinas su kairiųjų programa sunaikinti Žydų valstybę. Jos esmė yra priversti Izraelį pakartoti Pietų Rodezijos kelią. Pastarojoje, kaip žinoma, nebuvo jokio apartheido, juodieji turėjo beveik tas pačias teises kaip ir baltieji. Kairieji nusprendė, kad juodųjų daugumos teisės vis dėlto pažeidžiamos, ir inicijavo permainas, pažadėję, jog baltųjų niekas nelies. Be abejo, pažadų niekas netesėjo – juodųjų dauguma ėmėsi baltųjų fermerių genocido.
Šiandien kažkada pakankamai pasiturinti buvusi Rodezija degradavo iki Trečiojo pasaulio lygio valstybės, bet kairiųjų liberalų tai nėmaž nejaudina. Tokią pat lemtį jie rengia Izraeliui, kairiesiems visai nesvarbu, kad arabai Žydų valstybėje turi daugiau teisių negu bet kurioje arabiškoje šalyje. Pagrindinis jų ginklas – boikotas, pavyzdžiui, reikalaujant leisti grįžti į iki praėjusio amžiaus 1967-ųjų sienų susitraukusį Izraelį milijonams pabėgėlių. Tokias ir panašias iniciatyvas Amerika JT blokuoja.
Kairieji visame pasaulyje entuziastingai palaiko pačius absurdiškiausius reikalavimus Izraeliui, nes jų tikslas yra kova su Biblija, kuri smerkia tos pačios lyties santuokas ir reikalauja iš žmogaus moralumo. Neapykanta Biblijai virsta neapykanta žydams, tiksliau, Žydų valstybei, nes būtent joje buvo įtvirtintos biblinės vertybės. Permainos Amerikoje reiškia atsitraukimą nuo Biblijos tiesų, taigi Vašingtonas gali nustoti blokuoti prieš Izraelį nukreiptas rezoliucijas JT Saugumo Taryboje. Beje, visiškai kvaila galvoti, kad kovos prieš Izraelį galima būtų išvengti sukuriant Palestinos valstybę. Pasaulio kairieji nekenčia Izraelio kaip tokio.
Kairiųjų pasiekimus Amerikoje dera vertinti ne kaip paprastą vedybų bei skyrybų klausimą, o kaip totalinį Jungtinių Valstijų atsitraukimą nuo Biblijos, po kurio nebeliks kliūčių Žydų valstybės sunaikinimui. Be abejo, tai neįvyks iškart, vis dėlto jau dabar dera suprasti, kad Izraelis turi ne tik pasirūpinti karine galia, bet ir rasti būdų priešintis kairiųjų pastangoms naikinti biblines moralės normas. Izraelio misija yra parodyti pasauliui teisingą balansą tarp žmogaus teisių bei religinio paveldo. Tai labai nelengvas uždavinys, reikalaujantis judaizmo modernizavimo bei adekvačių etinių vertybių formulavimo dabartiniame etape. Vis dėlto svarbiausias yra ideologinis iššūkis, jei su juo nesusidoros, Izraelis bus paprasčiausiai sunaikintas.
Dabar – antra pusė, straipsnis „Artimieji rytai daro su didžiosiomis valstybėmis keistus dalykus“ iš „The Washington Post“.
Prezidento Baracko Obamos administracija per paskutinius metus ne kartą kritikuota dėl iš pirmo žvilgsnio prieštaringų sprendimų Artimuosiuose Rytuose. Viena vertus, Vašingtonas sudarė branduolinį sandorį su Iranu ir stengdamasis neatkreipti dėmesio bendradarbiauja su Teheranu kovoje prieš „Islamo valstybę“, iš kitos pusės, abi šalys tikrai nebendradarbiauja Sirijoje, nes Iranas remia Basharo Assado vyriausybę, gi Amerika palaiko vadinamosios „nuosaikios opozicijos“ sukilėlius. Apibendrinant galima konstatuoti, kad Jungtinių Valstijų bei Irano santykiuose netrūksta paradoksų, ir tą lemia politinio nuoseklumo bei efektyvumo stoka.
Televizijos kanalas „Russia Today“ informuoja, kad Maskva mano, jog „Islamo valstybė“ rengiasi teroro aktams Rusijoje. Bet taip pat žinome, kad rusų intervencija Sirijoje iš tiesų nenukreipta prieš šią islamistų grupuotę, kaip informavo dienraštis „Washington Post“, Maskvos strategija yra padėti B. Assado vyriausybei kovoti su Amerikos remiamais sukilėliais. Ši taktika galų gale iššaukė britų užsienio reikalų ministro kaltinimus rusams, jog šie padeda „Islamo valstybei“. Tokiu būdu Sirijoje Vladimiras Putinas siekia išlaikyti valdžioje sąjungininką, net jei tektų laikinai remti islamistus.
Rusai vis aktyvesni ir Afganistane. Javidas Ahmadas žurnale „Foreign Affairs“ nurodo, jog Maskva rado naują sąjungininką Vidurio Azijoje Talibaną, kurio regioninė įtaka pastaruoju metu didėja. Buvusi Talibano priešė Rusija neseniai kreipėsi į šio judėjimo atstovus, siūlydama keistis žvalgybos duomenimis bendroje kovoje su „Islamo valstybe“. Bet tai trumparegiška sąjunga, gresianti ne tik Afganistano, bet ir viso regiono saugumui. J. Ahmado vertinimu, rizikingą Maskvos siekį bendradarbiauti lemia pora priežasčių – viena vertus, rusai Afganistane neturi tokio sąjungininko kaip Sirijoje, taigi Talibanas geriau negu nieko. Antra priežastis ta, kad Maskvai vis didesnį nerimą kelia atsakomieji veiksmai į jos atakas Sirijoje.
Kremliui neramu, kad „Islamo valstybė“ ima stiprėti Rusijos pašonėje, ypač po to, kai rusai ėmė atakuoti šios grupuotės pozicijas Sirijoje. „Islamo valstybė“ gali kreiptis į vis didesnį nepasitenkinimą jaučiančią musulmonų bendruomenę. Apie 16 milijonų daugiausia Šiaurės Kaukaze gyvenančių Rusijos piliečių išpažįsta Islamą, 5 proc. rusų musulmonų yra ypač konservatyvios Islamo atšakos atstovai vahabitai, kurie yra ir „Islamo valstybės“ šalininkai. Rusų žvalgybos duomenimis, šiandien apie 2400 žmonių iš Šiaurės Kaukazo prisijungė prie „Islamo valstybės“. Primintina, kad kampanijos Sirijoje pradžioje rusai stiprino šios grupuotės pozicijas, gi dabar Maskva tiek susirūpinusi „Islamo valstybės“ gebėjimu daryti įtaką musulmonams, jog ieško ryšių su Talibanu.
Vertinant iš trumpalaikės politikos realijų, šie žingsniai taktiškai logiški. Tačiau žvilgsnis į bent kiek tolimesnę perspektyvą verčia sutikti su J. Ahmado nuomone, jog nuoseklumo stokojantys rusų sprendimai, mėginant neutralizuoti su „Islamo valstybe“ susijusias grėsmes, galų gale veda prie chaoso. Be abejo, tai, kas išvardyta, neteisina ir Vašingtono klaidų šiame regione. Panašu, kad didžiosioms valstybėms labai sunku vykdyti kažką panašaus į ilgalaikę bei nuoseklią politiką Didžiuosiuose Artimuosiuose Rytuose.