Kovo 2 d. „Žinių radijo“ eteryje transliuotos „Dvi pusės“ laidos tema – Protai – tarsi kokios upės. Šią užsienio spaudą apžvelgiančią laidą rengia ir veda žurnalistas Arūnas Spraunius. Laidos rėmėjas UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“, laidos įrašą galite išklausyti čia, o mėgstantiems skaityti tekstą,  siūlome susipažinti su laidos turiniu tekstine išraiška.

Esama tokios sparnuotos sąvokos „protų nutekėjimas“, daugeliu atžvilgių apibūdinančios civilizacines sėkmės istorijas, mat protai linkę tekėti ten, kur jiems gerai, tai yra į vietoves, kur bent jau pakankamos sąlygos savirealizacijai.

Šelmiai protai jau teka ne tik į sėkmingas valstybes. Gyvenimas Marse masina  ryžtingesnius jaunus žmones iš Didžiosios Britanijos universitetų. Penki britai – keturios moterys ir vyras – vasario pabaigoje pateko į šimtuką finalininkų, atrinktų varžytis dėl dalyvavimo verslininko iš Nyderlandų Baso Lansdorpo projekte „Mars-1“, pagal kurį 2024-aisiais šioje planetoje planuojama įsteigti žemiečių koloniją.

Iš pat pradžių paraiškas pateikė daugiau kaip 200 tūkstančių mūsų planetos piliečių – štai toks masinis protų nutekėjimas į vietoves, kur naktiniai klubai ir SPA paslaugos bent apžvelgiamoje ateityje neplanuojamos. Bet kuriuo atveju tai – bilietas į vieną pusę, kartą išlėkę, į Žemę sunku pasakyti ar laimingieji niekada negrįš.

Viena pretendenčių, Kosmoso juodąsias skyles tyrinėjanti astronomijos studentė iš kalnuotosios Škotijos savo apsisprendimą argumentuoja noru dalyvauti viename svarbiausių įvykių, kuris ištiks žmoniją per artimiausius keletą šimtmečių. Pora į finalinį šimtuką prasimušusių beatodairiškų kinų pareiškė esą pasiryžę mirti dėl kilnios misijos ir, kad tikisi artimųjų supratimo dėl ketinimo plautis iš gimtosios planetos. Primintina, kad išvyksiančią komandą sudarys 24 žemiečiai, galutinis jų sąrašas bus išgrynintas šių metų pabaigoje.

Gi žemiškąsias, pavadinkime, klasikines „protų nutekėjimo“ tendencijas iliustruoja statistika, mat šiuolaikiniame pasaulyje valstybės supranta talentų reikšmę ekonomikai, todėl linkusios dėl jų varžytis, pavyzdžiui, žūtbūt lobuodamos savo aukštąsias mokyklas, kad šios atsidurtų kuo aukščiau tarptautiniuose universitetų reitinguose.

Tiesa, supranta ne visos. „The Business Insider“ duomenimis, imigracija iš Rusijos intensyvėja – 2012-aisiais šalį paliko 123 tūkstančiai, 2013-aisiais – 186 tūkstančiai žmonių. Keisčiausia, kad net po Maskvos visapusiškai reklamuotos Krymo aneksijos 2014-ųjų balandį šalį paliko rekordinis kiekis, 203 659 rusai.

Abejotinų geopolitinių triumfų, pasirodo, nepakanka – talentingoms prigimtims reikia ne šovinistinio pasipūtimo, o kažko kito, pavyzdžiui, tikrumo dėl vaikų gerovės ar jausmo, kad gyvena pasaulyje, o ne izoliuotoje ir pagiežingoje valstybėje.

Šiandien – pora versijų „protų tekėjimo“ tema. Pirma pusė – savaitraščio „Die Zeit“ redakcinis straipsnis „Rusijoje nėra vietos mokslininkams“, ir antroji – publikacija „Kova dėl talentų: užsieniečius dera atrinkti kruopščiau“ iš dienraščio „Die Welt“.

Pirma pusė – „Die Zeit“ redakcinis straipsnis „Rusijoje nėra vietos mokslininkams“.

Rusijoje visiškai nėra sąlygų užsiimti moksline veikla, valstybinės lėšos ir tyrimams reikalingos medžiagos tiekiamos su pertrūkiais ir nepakankamai, daugėja, atvejų, kai mokslininkai netenka savo patentų, todėl nemažai specialistų išvyksta į užsienį. Tiesa, žinomas mokslininkas, biologijos profesorius Konstantinas Severinovas mėgina priešintis šiai tendencijai.

Užsimetęs senutėlius marškinėlius ir apsivilkęs džinsais 45-erių metų K. Severinovas, arba tiesiog Kostia, kaip yra studentų vadinamas, laikomas pavyzdiniu mokslininku ne tik todėl, kad prieš 20 metų išvyko į Ameriką, bet ir kad grįžo, kaip pats sako, vystyti tėvyninį mokslą. Šiuo metu K.Severinovas ne tik vadovauja vienai geriausių genetikos laboratorijų Rusijoje, bet ir bendradarbiauja su Rutgerio universiteto laboratorija Niu Džersio valstijoje. K.Severinovas išsaugojo vietą Amerikos universiteto laboratorijoje, į kurią mainų pagrindais dabar siunčia rusų studentus. Savo aspirantams Kostia moka 600 eurų mėnesinę stipendiją, tai gerokai daugiau negu kitose Rusijos mokslo įstaigose.

Vis dėlto nepaisant K. Severinovo raginimų likti tėvynėje, rusų studentai, nepatenkinti vietos biurokratija su nesibaigiančiais reikalavimais teikti ataskaitas, kurių niekas neskaito, kurpia planus stažuotis bei dirbti užsienyje. Pasak vieno, Rutgerio universitete jis bent turės darbą iš tiesų veikiančioje struktūroje.

Dėl protų nutekėjimo Rusijos mokslas jau neteko bent kartos. Po Sovietų Sąjungos žlugimo ištisos laboratorijos išvyko į Jungtines Valstijas arba Izraelį. Nors ekonominė situacija šalyje buvo ėmusi gerėti ir Maskva ėmė daugiau investuoti į mokslą, talentingų žmonių išvykimas nesustojo, pagal skirtingus vertinimus, moksline veikla užsienyje užsiima nuo 25 tūkstančių iki 100 tūkstančių rusų.

Rusijoje nėra savirealizacijos, karjeros perspektyvų, socialinių garantijų ir pagarbos iš visuomenės pusės – tokius argumentus pateikia išvykimo šalininkai. Net žymiausi rusų mokslininkai linkę dirbti užsienyje. Rusijos mokslo citadelės Mokslų akademijos vadai tebemąsto sovietinėmis kategorijomis, yra neveiklūs ir korumpuoti. Jie kategoriškai atmeta grantų bei stipendijų sistemą, kaip yra išsireiškęs Švietimo ministras Andrejus Fursenka, Rusijos mokslas priešiškas reformoms. Vos priešokiais užsiimantis tiriamuoju darbu, K.Severinovas juokauja, jog visą darbo dieną tenka skirti kovai su Mokslų akademijos klerkais.

Dėl protų nutekėjimo stipriai kenčia Rusijos švietimo sistemos kokybė – geriausių planetos universitetų reitinguose tėra du rusiški universitetai, šalies dalis pasaulinėse mokslo publikacijose tesudaro 3 proc. ir stipriai nusileidžia tokioms šalims kaip Indija bei Kinija. Tiesa, valdžia inicijuoja didžiulius projektus, skirtus prikelti Rusijos mokslą. Iki 2020-ųjų planuojama įteigti keletą aukščiausius tarptautinius standartus atitinkančių tyrimų centrų. Vis dėlto ir jie susidurs su rusiška realybe, kurios neišvengiami atributai – valdininkija, muitinės bei specialiųjų tarnybų tarnautojai.

Jenisejaus upės regione tyrimų seriją planavusiam vokiečių biochemikui Ernstui Detlefui-Schultzei teko šiuos planus atidėti bent metams, nes Rusijos muitinė neleido įvežti tyrimams reikalingos aparatūros bei mėginių.

Dabar – antra pusė, publikacija „Kova dėl talentų: užsieniečius dera atrinkti kruopščiau“ iš „Die Welt“.

Tolimesnį Europos likimą lems ne euras – iš tiesų jos ateitis priklausys nuo to, kokius užsieniečius įsileis Senasis Žemynas. Labiausiai išsivysčiusios pasaulio valstybės konkuruoja dėl talentingo jaunimo, pirmenybė vienareikšmiškai teikiama kandidatų gabumams, o ne kilmei.

Pavyzdžiui, 29 proc. Šveicarijos piliečių yra gimę užsienyje. Įspūdingi taip pat Australijos (28 proc.) bei Kanados (22 proc.) rodikliai. Šios valstybės gali kontroliuoti sienas, taigi turi galimybę „optimizuoti“ savo visuomenės kokybę, jos atstovų kopimas socialinės laiptais atrodo įspūdingai.

Geriausi „visuomenės optimizuotojai“ santūriai elgiasi su kitų religijų bei kitokios odos spalvos atstovais, jiems tas pats, kokiu būdu šie įgijo matematikos žinias. Jie kviečia policiją, jei mato, kad pavyduoliai bando tyčiotis iš geriau besimokančių „neteisingos“ odos spalvos bendraklasių. Kvalifikuoti specialistai gali atvykti į šalį, net jei tuo tarpu nėra jų profesijos atstovų poreikio – perspektyvoje būtent jie taps darbdaviais.

Užtat nesėkmė laukia šalių, kuriose nepaisoma autorinių teisių, kurios kenčia dėl protų nutekėjimo ir kur gimstamumo lygis žemiau rodiklio 1,6. Tokiose valstybėse talentingiausieji tyrinėja gaublį taip pat atidžiai kaip meniu restorane, nes nori išvykti į perspektyvesnius kraštus. Būtent šie piliečiai labiausiai domina „visuomenės optimizuotojus“.

Iš Vakarų valstybių nestabiliausia situacija Amerikoje, pasak Harvardo universiteto tyrimo, vidutiniškai šalyje tik 78 iš tūkstančio vaikų gabūs mokslui. Daugiau kaip pusės mokinių matematikos žinios vertinamos patenkinamai ar nepatenkinamai. Jungtinės Valstijos mėgina taisyti padėtį – jos universitetuose besimokantys abiturientai iš viso pasaulio gali pretenduoti į Amerikos pilietybę.

Europos Sąjungos (ES) pasyvumas palengvina talentingų europiečių viliojimą į kitas šalis. Kuomet Briuselis giria finansinę paramą pietinėms Bendrijos narėms, ekonomiškai stipriausias ES valstybes krečia šiurpas. Didžioji Britanija pirma paskelbė draudimą įvažiuoti į jos teritoriją nekvalifikuotiems užsieniečiams bei apie socialinių išmokų neišsilavinusiems piliečiams mažinimą.

Vis dėlto daugiausia kaimynų turi Vokietija. Tie kaimynai gali sumažinti savo socialines išlaidas, jei menkas pajamas uždirbantys jų piliečiai plūstels būtent į Vokietiją, mat šios Konstitucijoje įtvirtintas pakankamas visų atvykėlių, taip pat nelegalių, finansavimas.  Jei Berlynas prisiims išlaidas, kurių atsisako britai, ir dar praras nuosavus talentus, nesunku numanyti, kad perspektyvoje ES žlugs ne dėl euro, bet pasyvumo „visuomenės optimizavimo“ klausimu.

Svarbiausia problema yra silpnųjų atsikratymas. Jau kurį laiką atsinaujino diskusijos apie grįžimą prie buvusių sienų teritorijoje tarp Alpių bei Šiaurės jūros. Labai išraiškinga situacija susiklostė Amerikos Luizianos valstijos Baton Ružo mieste. Mėgindami ištrūkti iš beviltiškos švietimo sistemos, kurią priversti išlaikyti, visų odos spalvų tėvai iš pietrytinės miesto dalies, kur gyvena 100 tūkstančių iš 330 tūkstančių visų miestelėnų, siekia atsiskirti nuo Baton Ružo, pasivadinti Švento Georgijaus miestu ir tvarkytis savarankiškai.

Kažkas panašaus 2010-aisiais buvo Štutgarte, kur 48 proc. gyventojų pasisakė už Baden Viurtenebergo žemės prisijungimą prie Šveicarijos, kad nereikėtų dalintis pinigais su Brėmenu, Briuseliu ir Berlynu. Kuomet kasdien tenka varžytis su geriausiais planetoje, siekis išlaikyti „nacijos grynumą“ tampa trūkumu.