Sausio 5 d. laidos „Dvi pusės“ tema – Sėkmės, panašu, prireiks – ir geopolitikoje, ir privačiuose reikaluose. Pirma pusė – straipsnis „Geopolitikos sugrįžimas į Europą“ iš „Project Syndicate“, antra pusė – publikacija „Jos didenybė sėkmė ar aklas pasisekimas“ iš „Aeon Magazine“. Laidą rengia Arūnas Spraunius. Laidos rėmėjas UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“. Laidos įrašą galite išklausyti čia, taip pat pateikiame laidos tekstinę santrauką.
Buriatų religinės organizacijos „Tengeri“ šamanai išbūrė, kad šie metai bus kontrastingų permainų metai, mat beždžionės pastovumu nepasižymi. Sprendimas pasitelkti šamanus buvo priimtas valstybiniu lygiu, „Tengeri“ lyderių vertinimu, tai liudija, kad šamanizmas Rusijoje imamas vertinti kaip viena svarbiausių, bent jau regioninių, religijų. Taigi tai dar vienas, rusus turintis telkti faktorius, kokių Kremlius pastaruoju metu mėgina išrasti kaip įmanoma daugiau. Tiesa, dėl praėjusiais metais Sibire siautusių gaisrų šamanai kaltina ne nuosavas spėjimo galias, bet visuomenę, taigi burtininkai linkę atsiriboti nuo gausėjančių konkrečių Rusijos federacijos problemų.
Tikriausiai turėdamas galvoje geopolitines realijas (Maskva praėjusiais metais bent porą kartų užsiminė apie branduolinio ginklo panaudojimo galimybę) vienas interneto komentatorius žinią apie šamanų įžvalgas svariai papildė, kad 2016-ieji būsią beždžionės su granata metai. Tarkime, pokštas, gal makabriškas, bet apskritai atspindintis laiko dvasią.
Jau žinome, kad atšvęsti Naujuosius pavyko ne visiems – baigiantis metams teko evakuoti porą geležinkelio stočių Miunchene, kai vokiečių pareigūnai gavo informacijos apie mirtininkų atakas rengusius su „Islamo valstybe“ susijusius 7 asmenis. Sustiprintos saugumo priemonės Paryžiuje, Londone ir Berlyne, Briuselyje dėl terorizmo grėsmės atšauktas tradicinis naujametinis fejerverkas. Čia kalbančiojo draugų šeima pasirinko Krokuvą ir sutiko Naujuosius be kliūčių – dabar jau taip turbūt derėtų formuluoti.
Krokuva – puikus miestas, kol kas esantis atokiau nuo pagrindinių globalizacijos magistralių. Bet irgi veikiausiai kol kas – virsmas globaliu kaimu vyksta nenumaldomai ir nestokoja dramatizmo. Sveikindamas savo naciją, Estijos prezidentas Tomas Hendrickas Ilvesas praėjusius metus pavadino blaškymosi metais. Pasaulis, prie kurio esame pripratę, keičiasi, galbūt negrįžtamai, todėl ir Europa yra atsidūrusi kryžkelėje.
Prognozių skelbimas dabar madingas tiek, kad įkyrėjęs ir devalvuotas tokiu pat ar panašiu būdu, kaip kad naratyvų gausybė devalvavo žodžius. Kita vertus, realijos yra tokios, kokios yra, tad šiandien – apie kryžkeles, blaškymąsi ir permainingą sėkmę – geopolitikoje ir šiaip gyvenime. Pirma pusė – buvusio Vokietijos užsienio reikalų ministro Joshkos Fischerio straipsnis „Geopolitikos sugrįžimas į Europą“ iš Amerikos žurnalo „Project Syndicate“, ir antroji – publikacija „Jos didenybė sėkmė ar aklas pasisekimas“ iš britų leidinio „Aeon Magazine“.
Pirma pusė – straipsnis „Geopolitikos sugrįžimas į Europą“ iš „Project Syndicate“.
Europa turi pripažinti, jog jei nepasirūpins savo geopolitiniais interesais, krizės gretimuose regionuose atsiris ir iki jos slenksčio. Skirtingai nuo Jungtinių Valstijų, Europa – ne vandenynų supama kontinentinė sala. Tai vakarinė dalis milžiniško Eurazijos kontinento, Rytų Europa, Artimieji Rytai bei Šiaurės Afrika yra artimi jos kaimynai, ši nestabili kaimynystė kels didžiausias grėsmes Europos Sąjungos (ES) saugumui 21 amžiuje.
Rusija vėl vykdo didžiavalstybinę politiką ir daro tas pačias klaidas kaip ir buvusi Sovietų Sąjunga, kuri rėmėsi autoritarizmu, siekdama suderinti karinės supervalstybės ambicijas su menkai išvystyta ekonomika. Maskvos ambicijos kaip ir anksčiau kelia grėsmę Europos saugumui, todėl mūsų žemynui išlieka ypač svarbūs stiprūs transatlantiniai ryšiai kaip ir nuosavo karinio atgrasymo potencialo stiprinimas. Santykius su Rusija artimiausiu metu veikiausiai lems pastangos nutraukti karinius veiksmus Ukrainos rytuose, rytinių NATO teritorijų išsaugojimas bei pastangos neleisti plisti krizei pietryčių Balkanuose. Vis dėlto dabartinė krizė gali iššaukti ir daug rimtesnius strateginius iššūkius.
Šiuo metu Europa vykdo partnerystės politiką su sparčiai augančia Kinija, kuri vadovaujasi prieštaringu žmogaus teisių ignoravimo bei korporatyvinių pelnų politikos mišiniu. Pekinas planuoja atkurti Šilko kelią per Vidurio Aziją bei Rusiją į Europą. Šis milžiniškas, maždaug 3 trilijonus dolerių investicijų numatantis projektas pirmiausia skirtas vystymui vakarų Kinijos, kuri praktiškai nieko negavo iš jos pietryčių regionų ekonominės sėkmės.
Tačiau jis turi ir geopolitinę potekstę: galinga karine valstybe virstanti Kinija kartu su Rusija siekia užginčyti ekonominę bei politinę Jungtinių Valstijų įtaką Eurazijoje. Šilko kelias gali tapti alternatyva transatlantinėms struktūroms, nes Europai teks arba prisiimti jaunesniojo partnerio vaidmenį, arba rizikuoti įsivelti su Pekinu į rimtą konfliktą Vidurio Azijoje. Bet kategoriška alternatyva tarp rytų ir vakarų neatitinka Europos interesų, priešingai, toks pasirinkimas ją ekonomiškai bei politiškai suskaldytų. Glaudžiai su Amerika susijusiai Europai būtinos transatlantinio saugumo garantijos, todėl šiame kontekste ES ir toliau turi likti vieningai ištikima NATO, tuo pat metu išlaikydama partneriškus ryšius su Kinija, kad pragmatinis, o ne geopolitinis Šliko kelio projektas būtų tęsiamas.
Pabėgėlių krizė demonstruoja Balkanų pusiasalio (įskaitant ir Graikiją) kaip sausumo kelio iš Artimųjų Rytų svarbą Europai. Dar svarbesnė šia prasme Turkija, gi kaip rodo šiandieninė patirtis, patikimų ryšių su Ankara nebuvimas panaikino Europos įtaką regione nuo Juodosios jūros iki Vidurio Azijos. Bet ES neturi pasirinkimo, ir ne tik pabėgėlių klausimu – Maskvos įsikišimas Sirijoje bei Kremliaus aljansas su Iranu stumia Turkiją Vakarų link bei suteikia šansą atnaujinti glaudžius ryšius. Nors ES poveikio potencialas Artimuosiuose Rytuose išlieka menkas, mums dera vengti stoti kieno nors pusėn šiitų bei sunitų ar Saudo Arabijos bei Irano konfliktuose. Geriausiai Europos interesus atitiktų strategiškai dviprasmiška politika.
ES politika Afrikos atžvilgiu turi pagaliau atsisakyti pokolonijinio stiliaus mąstymo. Prioritetu turi tapti situacijos šiaurės Afrikoje stabilizavimas, humanitarinė pagalba ir politinės, ekonominės bei socialinės pažangos rėmimas – tokia laikysena lemtų glaudesnius ryšius, kurie savo ruožtu suteiktų galimybę legaliai bei valdomai migracijai į Europą.
Geopolitikos sugrįžimas reiškia, kad 21 amžiuje Europa turės rinktis tarp savarankiškumo ir išorės viešpatavimo. Šis pasirinkimas galų gale lems ne tik mūsų žemyno, bet ir visų Vakarų likimą.
Dabar – antra pusė, publikacija „Jos didenybė sėkmė ar aklas pasisekimas“ iš „Aeon Magazine“.
1992-aisiais tuo metu paprastas padavėjas Archis Karasas išsirengė į Las Vegasą ir iki 1995-ųjų pavertė turėtus 50 dolerių 40 milijonų – tai buvo ryškiausias sėkmės epizodas azartinių lošimų istorijoje. Dauguma veikiausiai pavadintų tą neįtikėtinos sėkmės pavyzdžiu, tačiau šaltakraujiška statistika išjuoktų tokį naivumą ir išvardytų seriją atsitiktinių sutapimų, kurie lėmė A. Karasui milžinišką turtą.
Norint suprasti sėkmės prigimtį, būtina atsakyti į vieną svarbiausių klausimų: kaip interpretuoti mus ištinkančius įvykius ir kiek jie lemia sėkmę bet kurioje gyvenimo srityje? Neseniai atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad sėkmė nėra vien atsitiktinis ir spontaniškas fenomenas. Ji taip pat nėra pasekmė mūsų noro regėti dėsningumus ten, kur jų nėra, pavyzdžiui, kad sėkmę būtinai atneš geltonas apsiaustas. Pasak tyrimo, ją gali koreguoti ankstesnių sėkmių bei nusivylimų rinkinys, žmogaus asmenybė ir net tai, kaip jis sėkmę supranta. Sėkmių ruožai galimi ir nebūtinai priklauso nuo aklo atsitiktinumo. Juos paskatinti galime patys, nors vengiame vadintis sėkmės kūdikiais, mat toks įsivertinimas niveliuoja asmenines savybes, talentus ir mokėjimus.
Sėkmė lemia mūsų likimą čia ir dabar, net jei esame įsitikinę, jog įsikišo aukštesniosios jėgos. Jos prigimties suvokimas visada susijęs su žmogaus pasaulėžiūra. Pavyzdžiui, jei 2001-ųjų rugsėjo 11-osios rytą koks nors nereligingas žmogus būtų susitikęs su klientu ne Pasaulio prekybos centre esančiame savo biure ir todėl likęs gyvas, jis tą palaikytų laimingu atsitiktinumu. Induistas būtų nusprendęs, jog turi gerą karmą, krikščionis, kad Aukščiausiasis saugo jį, o mistikas būtų įsitikinęs, jog gimė po laiminga žvaigžde.
Rinkodaros specialistės Maios Young iš Kalifornijos universiteto teigimu, kinai tiki, kad sėkmė – tai kiekvieno žmogaus vidinė savybė, tokia pat kaip, pavyzdžiui, jo protinės galimybės. Tarkime, jos motina visada teigdavusi, kad dukra turi laimingą nosį, mat tokia nosies forma pagal kinų kultūrą nešanti laimę. Atrodytų, žmogui su sėkminga nosies forma papildomai stengtis nėra reikalo, bet kinų kultūroje sėkmė būtinai siejama ir su atkakliu darbu.
Iš kitos pusės, kadangi vakariečiai mano, jog pastangos ir sėkmė yra priešingose gyvenimo ringo pusėse, jie linkę laikyti save žmonėmis, kurie nusipelno to, ką turi. O faktas, kad gyvenama nei vien atsitiktinumų valdomoje, nei meritokratinėje – tai yra nuopelnus vertinančioje visuomenėje, sėkmės ir pastangų santykį daro dar labiau neapibrėžtą. Tarkime, draugui patekus į prestižinį universitetą sakote: „Sveikinu, tu to nusipelnei, pasiekei savo tikslą.“ Gi nesėkmės atveju draugą guostumėte, esą studentų atranka visada subjektyvi, taigi jis nukentėjo atsitiktinai.
2009-aisiais atliktas tyrimas atskleidė ryšį tarp tikėjimo tvaria sėkme ir rezultatų bei veikimo motyvacijos. Jame dalyvavę ilgalaike sėkme įtikėję studentai atlikdami ir ypač sudėtingas užduotis pasiekdavo svaresnių rezultatų nei manantys, jog sėkmę lemia momentinis aplinkybių susiklostymas. Pirmieji buvo labiau motyvuoti ir nevengė sudėtingų tikslų. Panašių išvadų priėjo buvęs fokusininkas, šiuo metu psichologijos profesorius ir knygos „Sėkmės faktorius“ autorius Richardas Wisemanas. Jis surado 400 save vien laimės kūdikiais arba vien nevykėliais laikančių žmonių ir atrado, jog „sėkmės kūdikiai“ geba puikiai įžvelgti ir kurti palankias galimybes, nevengia vadovautis nuojauta, pozityviai žvelgia į ateitį ir ramiau išgyvena išbandymus. Gi nevykėliai dažniau išgyvena nerimą bei įtampą.
Kuo daugiau mąstome apie sėkmę, tuo daugiau randasi paradoksų. Optimizmas – viena svarbiausių sėkmingų žmonių savybių, bet dar viename tyrime dalyvavę Londono universitetinio koledžo studentai interneto lažybų punktuose išlošdavo dažniau dėl pesimistinio nusiteikimo, nes stengėsi rinktis nepralošiamus statymus. Čia minėtas A. Karasas praėjus 3 savaitėms po to, kai jo turtas staiga išaugo iki 40 milijonų dolerių, lošdamas Las Vegase viską pralošė taip pat staigiai, tad jo sėkmės ruožas nutrūko. Tiesa, vėliau sėkmė šiek tiek šyptelėjo, kai jam skyrė bandomąjį laikotarpį, ir tai leido išvengti 3 metų kalėjimo. Todėl nepamirština: kad ir kaip prastai būtų šią akimirką, reikalai galėjo susiklostyti dar blogiau.