Gegužės 24 d. „Žinių radijo“ eteryje transliuotos laidos „Dvi pusės“ tema – sensacijų šėlsme. Šią užsienio spaudą apžvelgiančią laidą rengia ir veda žurnalistas Arūnas Spraunius. Laidos rėmėjas UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“. Pateikiame laidos tekstinę santrauką.

„Moki žodį – žinai kelią“ autoritetingai skelbia lietuvių patarlė. Viskas taip, tik dabartiniai žinių bei žinojimo reikalai vis dėlto reikalauja papildymo Randasi pagrindo tikslinti šį kilnų posakį, tarkime, tokiu būdu – „Moki žodį ir turi beveik garantuotą depresiją“. Gyvename naujienų tvano sąlygomis, žinių vartojimas reikalauja arba ypač stabilios nervų sistemos, geriausia, pasireiškiančios apatija, arba nepigių psichoanalitikų paslaugų. Tik patikimai apatiškas pilietis pozityviai abejingai seka visų naujienų agentūrų sukamą ir sukamą siužetą apie tuoj tuoj prasidėsiantį karą, nežinia kelintą Vakarų saulėlydį, dar vieną su visais keleiviais nukritusį lėktuvą. Jei šiuos bei kitus privalomus siužetus sektų labai asmeniškai, suinteresuotai, ilgai netemptų.

Terminų žodynas žodį sensacija apibrėžia kaip didelį įspūdį, kurį sukelia netikėtas įvykis, žinia, arba netikėtą įvykį, keliantį didelį publikos domėjimąsi. Surinkę šį žodį paieškos sistemoje „google“ gausite 446 tūkstančius nuorodų, ir tai logiškai mąstant turėtų atrodyti kaip tikras nesusipratimas – koks dar įspūdingas netikėtumas, staigmena, kai galime rinktis iš kone pusės milijono siužetų? Kita vertus, tokia padėtis ir guodžia – sensacija irgi jau įsitvirtino kaip ypač paklausi prekė, apsukruoliai tą paklausą įvertino atsakingai, kaip regime ir iš lietuviško „google“ rezultato, sensacijų pasiūlos rinka užpildyta su kaupu, todėl nabagas sensacingas sukrėtimas logiškai nuvertėjo.

Turbūt negrįžtamai į praeitį pasitraukė laikai, kuomet totalitarinėse valstybėse lemtingiausias naujienas lydėdavo gremėzdiški ir paslaptingi ritualai, tokie kaip kad Piotro Čaikovskio baletas „Gulbių ežeras“, kurio transliacija per televiziją nuovokesniems Sovietų Sąjungos piliečiams padėdavo suvokti, jog senasis lyderis, panašu, užsilenkė ir laukia kurį laiką truksianti sumaištis.

Dabar tiesos žodis lydi veiksmą akimirksniu, čia ir dabar, beje, daugėja precedentų, kai ir dar neįvykęs veiksmas jau visapusiškai iškomentuojamas. Esama net tokio vandeningo semantinio naujadaro – „nutekėjimas“, su kanalizacija sietino nebent metonimijos pagrindais. Informacija ir nuteka, ir yra nutekinama. Apsukresni vaikinai, tokie kaip Julianas Assange‘as, iš tekėjimo sugebėjo nusikaldinti tarptautinę reputaciją. Iš tiesų, koks dar privatumas ar nelaukto įvykio sukeltas katarsis interneto socialinių tinklų amžiuje – juk jau anonsuojami ir teroro aktai, taigi globalų vartotoją tikrai nelabai kuo benustebinsi.

 Kita vertus, ne viskas vien banalu, todėl šiandien pirma pusė yra straipsnis „Ar sensacingi informacijos nutekinimai daro pasaulį geresnį“ iš vokiečių dienraščio „Die Welt“, o antroji – Turkijos laikraščio „Hürriyet“ publikacija „Parduoti sąmokslą“.

 Pirma pusė – straipsnis „Ar sensacingi informacijos nutekinimai daro pasaulį geresnį“ iš „Die Welt“.

Paskutiniais metais įspūdingi demaskavimai tiesiog keičia vienas kitą. Sensacingi informacijos nutekinimai tapo nauju istorijos varikliu. Nutekintos informacijos skelbėjų įsivaizdavimu, jų darbas yra dalis politikos, kurią jie nori veikti. Tokiu būdu tie žmonės sukeičia vietomis priežastį ir pasekmę, tačiau pakylėtas tonas, kuriuo prabilta apie J.Assangeo pradėtus masinius demaskavimus, tebedaro įspūdį.

Per paskutinį mėnesį net pora didelių informacijos nutekinimų nepalieka pirmųjų spaudos puslapių: tai „Panamos dokumentai“ ir paviešinta informacija apie transatlantinį bendradarbiavimą bei partnerystę. Pastarojo sensacingą demaskuojantį patosą Europos parlamento pirmininko pavaduotojas Aleksandras Lamsdorffas apibūdino posakiu „audra vandens stiklinėje“. Europos Sąjungos (ES) ir Jungtinių Valstijų prekybos sutarties projekte nėra nė žodžio apie tai, jog Amerika esą siekia primesti Europai genetiškai modifikuotus žemės ūkio produktus, dokumente kalbama tik apie šiuolaikines žemdirbystės technologijas.

Duomenų nutekinimo bei skelbimo fenomeno sėkmė visiškai priklauso ne nuo jų turinio, bet apimties. Jei J.Assange‘as pradėjo nuo kelių A4 formato lapų, tai šiandien demaskuotojai nurodo ne vieną milijoną dokumentų. Pasak „WikiLeaks“ 2010-aisiais palikusio Danielio Domschaito-Bergo, ši organizacija patyrė nesėkmę būtent dėl didžiulio informacijos kiekio. Dokumentų buvo tiek, kad buvusi komanda fiziškai negalėjo jų patikrinti. Reikėjo naujos strategijos, tą suprato visi, išskyrus J.Assange‘ą.

Buvęs aktyvistas taip pat nurodo ir viešosios erdvės griaunamąją galią. Tarkime, dar jam dirbant „WikiLeaks“ dokumentai apie „Bank of Amerika“ buvo ištrinti iš kompiuterio kietojo disko kaip užimantys per daug vietos ir nenaudingi, bet vos pasklido žinia, jog „WikiLeaks“ gali turėti kompromituojančios medžiagos apie šią kompaniją, „Bank of Amerika“ akcijų vertė iškart nukrito.

Panaši situacija susiklostė aplink „Panamos demaskavimus“. Dėl sąskaitų ofšorinėse kompanijose atsistatydino Islandijos premjeras Sigmunduras Gunnlaugssonas, nors jokių jo kaltės įrodymų dėl mokesčių vengimo ar kitos neteisėtos veiklos pateikta nebuvo.

Tikrų pasekmių turėjo nutekinimas informacijos apie šnipinėjimą internete bei partnerių telefoninių pokalbių pasiklausymą, kuo užsiėmė Amerikos specialiosios tarnybos. Už šio 2013-ųjų nutekinimo stovi kompiuterių specialistas bei specialiųjų tarnybų bendradarbis Edwardas Snowdenas. Per pasaulį nusirito Jungtinių Valstijų nacionalinio saugumo agentūros kritika, didžiausia sensacija tapo tai, kad ši  klausėsi taip pat valstybių bei vyriausybių vadovų telefoninių derybų.

Tai demaskavimų era pagimdė E.Snowdeno tipo personažą. Jis dirba kompanijoje ar įstaigoje, regi ten įsikerojusią neteisybę ir nori ją užbaigti, skelbdamas atitinkamus duomenis. Globalizacijos bei technologijų amžiuje tokiam demaskuotojui reikia apsaugos nuo spaudimo, kurį jis patiria po informacijos paskelbimo. 2012-aisiais Jungtinėje Karalystėje įsteigta organizacija, kuri padeda darbuotojams anonimiškai skelbti darbdavių slepiamą informaciją, kuri prieš tai kruopščiai patikrinama.

Centrinės žvalgybos valdybos eksperto Johno Sazerio teigimu, dėmesys demaskavimams sietinas ne su jų turiniu, bet su paskelbimo aplinkybėmis. Tarkime, J.Assange‘as ne kartą žadėjo skelbti su Kremliumi susijusią informaciją, bet iki šiol to nepadarė. Arba, iki šiol nežinoma, kas perdavė žurnalistams „Panamos dosjė“. Pasak eksperto, tikrą demaskavimų skelbimo priežastį atskleidžia analizė, prieš ką jie nukreipti, kas yra demaskavimų objekto priešai bei koks iš tiesų yra jų motyvas. Bet „Panamos dokumentų“ atveju analizė neįmanoma dėl jų didžiulės jų apimties.

Dabar – antra pusė, publikacija „Parduoti sąmokslą“ iš „Hürriyet“.

Net toks demaskuotojas kaip „WikiLeaks“ Panamos dokumentus įvardija ataka prieš Vladimirą Putiną. Šios organizacijos paskelbtos informacijos atžvilgiu būta pastabų, jog tai ataka prieš Jungtinių Valstijų konfidencialumą, bet niekas iš amerikiečių nesakė, jog tai ataka prieš B.Obamą ir kad jos tikslas esąs parklupdyti Ameriką.

Užtat kai ofšorinių sąskaitų pėdsakas nuvedė į Maskvą, Kremliaus atstovas spaudai pareiškė, jog publikacijų tikslas buvo V.Putinas ir prašneko apie sąmokslą, kurio tikslas esą buvęs destabilizuoti Rusiją prieš rinkimus. Ir apibendrino, jog demaskuojančią informaciją skelbia ne žurnalistai, bet agentai, vykdantys specialią operaciją prieš Rusiją.

„WikiLeaks“ laikas nuo laiko kabinasi prie kolegų, kurie kaip ir ši organizacija skelbia slaptus dokumentus, esą tie dokumentai buvo atrinkti tendencingai.  Todėl nestebina pareiškimas, jog  Panamos dosjė kampanijos tikslas buvo Rusijos prezidento diskreditacija. Sprendžiant iš su „WikiLeaks“ susijusių komentarų interneto socialiniame tinkle „Twitter“, ši idėja sulaukia atgarsio iš kai kurių organizacijos šalininkų. Taigi prijaučiančios publikos tarpe šio to vertos yra prielaidos apie tai, kad nutekinimą siekdamos nuversti V.Putiną organizavo Jungtinės Valstijos.

Bet dėl „Panamos dokumentų“ atsistatydino Islandijos ministras pirmininkas, o ir Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas buvo patekęs į keblią situaciją. Problemų turėjo Malaizijos bei Pakistano ministrai pirmininkai, turi problemų Vokietijos bankai ir tarptautinė futbolo federacija FIFA. Ir taip toliau.

Daugelyje planetos vietų prasidėjo svarstymai apie priemones, kaip užtikrinti ofšorinių sąskaitų skaidrumą. Daugelis suka galvą, kaip atsekti slaptus į fiktyvias kompanijas perkeltus turtus, bet niekas išskyrus V.Putiną iššaukiančiai neskelbia, jog tikslas esąs jis.

Taigi Panamos dokumentai – tai Amerikos sąmokslas prieš Rusiją, ar jų tikslas vis dėlto yra užkirsti kelią nelegalioms pajamoms, mokesčių vengimui bei nežabotam godumui tų, kurie siekia pelnytis iš visko, kas tik pakliūna po ranka? O gal tai ženklas sukčiams bei spekuliantams, jog pasaulyje darosi nesaugu laikyti nelegalias pajamas?

Reikalas tas, kad paranoją ir propagandą, formuluojamą tokiomis frazėmis kaip „aš tapau sąmokslo auka“, galima neprastai parduoti. Priešingu atveju po 11 milijonų slaptų dokumentų paskelbimo pareiškimai apie prieš Rusijos prezidentą rengiamą sąmokslą nerastų vartotojų. Ši populistinė propaganda pasaulinėje antiamerikietiškumo rinkoje graibstoma tarsi karštos bandelės gatvės prekyboje. Ji ne tik guodžia rusus, jog V.Putinas jų neapvagia, bet ir įstengia tuo įtikinti „WikiLeaks“.

Bet nepaisant viso propagandinio triukšmo irgi faktas, jog dabar slėpti neteisėtas, pavogtas ar etiniu požiūriu abejotinas pajamas darosi vis sunkiau. ES seniai ragina įtraukti į „juoduosius sąrašus“ tokias mokesčių salas kaip Panama, tam iki šiol priešinosi Didžioji Britanija. Dabar ponui D.Cameronui priešintis nebeliko jėgų. Taigi britų vyriausybę Panamos sensacija įtikino, jog pagrindinis tikslas buvo ne V.Putinas.