Sausio 12 d. „Žinių radijo“ eteryje transliuotos „Dvi pusės“ laidos tema – Serialai kaip naujausių laikų veidrodis. Šią užsienio spaudą apžvelgiančią laidą rengia ir veda žurnalistas Arūnas Spraunius. Laidos rėmėjas UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“, laidos įrašą galite išklausyti čia, o mėgstantiems skaityti tekstą, siūlome susipažinti su laidos turiniu tekstine išraiška.
O kas, jei gyvenimas yra serialas, o serialas ir yra tikrasis gyvenimas. Vien paieškos sistemos „google” lietuviškoje versijoje surinkę šį žodį gausite apie 490 tūkstančių nuorodų.
Serialu vadinamas bet kuria technika susuktas kelių serijų filmas. Konservatyvesniuose apibrėžimuose romantiškai teigiama, jog serijų gali būti nuo 3 iki 7. Tą patį siužetą galima plėtoti iki paskutinės, bet galima versija, kuomet kiekviena istorija nebūtinai susijusi su dėstytomis ankstesnėse serijose, tad jei perstatytume jas vietomis, nelabai kas ir keistųsi.
Serialai nuspėjami ir tuo žavi žiūrovus. Juose pasakojami žinomi siužetai, herojus ištinkantys nuotykiai kaip taisyklė taip arti buities, kad vartotojas tiesiog negali atsiplėšti nuo ekrano. Žiūrėtojo neapleidžia realaus gyvenimo įspūdis, belieka aistringai svarstyti, pasipirš jis jai 30 serijoje ar vis dėlto trauks iki 36. Kaip seriale, taip ir gyvenime, ir atvirkščiai.
Kita vertus, čia pateikta teorija tėra sausa šaka, o gyvenimo medis, kaip žinoma, veši dar ir kaip. Naujausiais laikais serialai išgyvena pelnytą renesansą, pirmiausia siekdami kvapą gniaužiančių kiekybinių aukštumų. Lyderis ilgaamžiškumo reitinguose serialas „Kelrodė šviesa“ startavo radijuje 1937-ųjų sausio 21 dieną, 1952-aisiais persikėlė į televiziją ir gyvavimą baigė 2009-ųjų rugsėjį. Panorėję pažiūrėti visas 15 762 serijas turėtumėte skirti tam reikalui 164 dienas, 4 valandas ir 30 minučių. Ketvirtą vietą reitinguose užimantis „Visi mano vaikai“ užgimė 1970-ųjų sausio 5-ąją, sėkmingai tebesisuka iki šiol ir gali pasigirti solidžiu 10 333 serijų kiekiu, kurių trukmė – 430 dienų ir 13 valandų. Išties pranašiškai andai yra išsitaręs Friedrichas Nietshė, kad ne jausmų stiprumas, bet trukmė sukuria kilnesnį žmogų.
Be to, juk prasminga stebėti, kaip kiekvienoje „Midsomerio žmogžudysčių“ serijoje Anapilin deleguojami bent 3-4 šio veikiausiai mažo miestelio ir apylinkių gyventojai. Praėjusių metų spalį rodant „Midsomerio žmogžudysčių“ 16-ojo sezono šimtąjį epizodą, jau įvykdyta 281 žmogžudystė, įvyko 12 atsitiktinių mirčių bei 11 savižudybių. Bet detektyvui inspektoriui Džentliui ir jo partneriui seržantui Bakui neįveikiamų bylų nėra. Vienam inspektoriui išėjus į pensiją, jį be problemų pakeitė kitas Džentlis. Ir taip – nuo 1997-ųjų, kuomet serialas startavo.
Serialai įkūnija moderniųjų laikų perfekcionizmą – išgydyti visus iki vieno, net beviltiškiausius atvejus, patirti išsamiausią visų įmanomų siaubų rinkinį, pasiūlyti nusikaltimus, kaip sakoma, visiems gyvenimo atvejams ir juos neišvengiamai išaiškinti. Ir taip toliau, ir panašiai.
Šiandien – apie visapusišką serialų prasmę bei galią. Pirma pusė – straipsnis „Serialai propagandos tarnyboje“ iš lenkų leidinio „Wirtualna Polska“; ir antroji – ispanų laikraščio „La Vanguardia“ publikacija „Kodėl taip mylime serialus?“.
Pirma pusė – straipsnis „Serialai propagandos tarnyboje“ iš „Wirtualna Polska“.
Rusija išleidžia dešimtis Antrajam pasauliniams karui skirtų serialų, ir visi jie demonstruoja ypatingą kūrybinio mazochizmo atmainą. Kino žmonės su maniakišku užsispyrimu vis grįžta prie Sovietų Sąjungos ir Vokietijos konflikto pradžios. Pagal juos 1941-ųjų birželį Sovietų Sąjungoje klostėsi taikus, idiliškas gyvenimas, kurį nutraukė agresija iš Vakarų. Tarsi Josifas Stalinas neterorizavo savo piliečių, veidmainiškai neužpuolė Lenkijos, Baltijos valstybių ir Suomijos.
Bet filmuose dominuoja pilna amnezija. Serialuose rusams aiškinama, kodėl jų šalis anksčiau patyrė ir tebepatiria pažeminimus bei nesėkmes. Kalti išdavikai, šnipai, teroristai bei kiti „niekšai“, mėgstantys vakarietišką tvarką, kuri asocijuojama su Trečiuoju Reichu. Dėl 1941-1942 metų pralaimėjimų kalta penktoji kolona, kuri išdavikiškai rėmė Adolfą Hitlerį.
Seriale „Podolės kursantai“ išdavikai – mokyklos direktorius, vietos NKVD kuopelės vadas bei karinės aukštosios mokyklos dėstytojas, kitaip tariant, lojaliais sovietiniais piliečiais užsimaskavę inteligentai. Seriale „Yalta-45“ neigiamas herojus yra supuvusioje Vokietijos Veimaro respublikoje užaugęs rusas.
Muilo operos atskleidžia ir kitą tiesą, tai yra, kad su agresoriumi kovėsi ne tiek sovietų armija, bet slaptosios tarnybos su čekistais pirmose linijose. Tai jie yra herojai, neleidę sunaikinti Sovietų Sąjungos, dabartinė Rusija būtent jiems turi būti dėkinga už savo egzistavimą. Filmų pavadinimai kalba patys už save: „Skustuvo ašmenimis“, „Po kulkų lietumi“, „Diversantai“, „Žvalgės“, „Snaiperiai“, „Užmušti J.Staliną“.
Kad rusai kuo tvirčiausiai suprastų Kremliaus žinią, televizijos tuo pat metu suka aštraus siužeto serialus, kuriuose dabartinės specialiosios tarnybos , tokios kaip Federalinis saugumo biuras, Užsienio žvalgybos tarnyba bei Karinė kontržvalgyba lygiai taip pat dorojasi su šnipais bei teroristais. Idėja ta pati: visus rusus budriai stebi specialiosios tarnybos, jų pareiga – padėti išaiškinti jau mūsų dienų Penktosios kolonos išdavystę.
Belieka užduoti klausimą: ko iš tiesų moko Kremliaus televizija – patriotizmo ar šovinizmo? Juostoje „Be pasirinkimo teisės“ konspiratoriai iš lenkų Armijos Krajovos aktyviai trukdo vaikinams iš rusų karinės kontržvalgybos SMERŠ vaduoti Lenkijos miestą iš hitlerininkų. Armijos Krajovos vadai nekenčia Sovietų Sąjungos dar labiau negu vokiečiai, viena jų veiklos sričių – iš Londono atsiųstų dolerių apsauga. Seriale „SMERŠ“ trims iš fronto rytų Prūsijoje per Baltarusiją grįžtantiems NKVD pareigūnams pavedama sunaikinti likučius „hitlerininkų pakalikų lenkų-lietuvių gaujos“, kuri sadistiškai sumuša nėščias moteris ir vaikus baltarusių vestuvėse bei plėšia taikius gyventojus. Suomiai rusų serialuose vaizduojami kaip vadinamojo Žiemos karo tarp Suomijos bei Sovietų Sąjungos kaltininkai.
Turbūt laikas paklausti, kur galų gale šiuose bei kituose serialuose vokiečiai, jei Sovietų Sąjunga kariavo Trečiuoju Reichu. Vokiečių įvaizdis serialuose – apsukrumo šedevras, puikiai atspindintis dabartinę rusų kinematografo situaciją. Berlynas yra pagrindinis prekybinis bei politinis Maskvos partneris Europoje, todėl vokiečių armija serialuose kariauja labai nenoriai, veikiau yra fonas Abverui ir ypatingai SS bei Gestapui. Tai šių organizacijų karininkai yra tikri fanatikai, kurie negaili net savo bendrapiliečių, kaip rodoma serialuose „Žvalgai. Paskutinis mūšis.“ bei „Kontroperacija“.
Negi rusų kino žmones apėmė patriotinis pamišimas? Ne, veikiau tai Kremliaus užsakymas būtent taip vaizduoti istoriją. Priežastis paprasta: pagal apklausas daugiau kaip 80 proc. rusų gauna informaciją apie juos supantį pasaulį iš televizijos. Serialų efekto ilgai laukti nereikėjo: 90 proc. Rusijos piliečių palaikė Krymo aneksiją bei savo šalies veiksmus Ukrainos rytuose. Blogiausia, kad Kremliaus televizija jaukia protus intelektualiai nebrandiems ir neišsilavinusiems rusams.
Dabar – antra pusė, „La Vanguardia“ publikacija „Kodėl taip mylime serialus?“.
Dar neseniai laikyta, kad aktoriaus perėjimas iš kino į televiziją reiškė jo karjeros pabaigą, gi dabar geri serialai kokybe pranoksta daugelį kino filmų, o daugeliui aktorių naudingiau sudaryti sutartis kelioms filmavimo sesijoms negu vienam kino filmui. Serialus kuria tokios režisūros garsenybės kaip Martinas Scorsesė, Stevenas Spielbergas, broliai Coenai.
Serialų sėkmė pirmiausia aiškintina jų aktualumu. Knygoje „Naujųjų informacijos priemonių kalba“
Levas Manovichius nurodo įvykių nušvietimo operatyvumo reikšmę. Kine šiandieniniai įvykiai bus atvaizduoti po kelių metų, serialuose kalbama apie dabartines aktualijas. Televizijoje mes aštriau jaučiame tikrovę su visais džiaugsmais ir bėdomis.
Dar vienas svarbus serialų bruožas yra galimybė plėtoti siužetą ilgalaikėje perspektyvoje, vaizduoti personažus įvairiais jų gyvenimo etapais. Lanksti pasakojimo struktūra leidžia serialuose atskleisti įvairesnius niuansus. „Nusivylusiose namų šeimininkėse“, „Daktare Hause“ dramatiškus epizodus keičia komiški momentai, įtampą lydi paslėpta erotika – tai labai priartina serialus prie realaus gyvenimo. Per šešis „Sopranų klano“ rodymo sezonus jo herojus pažinome taip gerai, kad galėjome numatyti, kada viena ar kita pastaba, žodis įžiebs Tonio ir jo žmonos Karmelos ginčą.
Dar viena serialų sėkmės priežastis – artumas prie auditorijos. Filmų herojai baigdavo savo egzistavimą kartu su jų demonstravimo pabaiga, gi serialų personažai keliauja su mumis iš serijos į seriją. Tokio artumo pavyzdžiu gali būti keletą sezonų rodomas serialas „Sostų karai“. Be to, jį demonstruojantis televizijos kanalas pastoviai mesteli žiūrovams informacinę produkciją, pasakojančią apie su juo susijusius žaidimus, nutikimus iš serialo aktorių gyvenimo, naują scenarijaus autoriaus knygą ir t.t.
Ir pagaliau, pasitelkus serialus paprasčiau informuoti apie šiuolaikinį pasaulį. Žurnalistas Nickas Biltonas knygoje „Aš gyvenu ateityje ir matau būtent tai“ tvirtina, kad dabartinė karta mąsto fotografijos, žodžių, statiškų bei judančių pavidalų kategorijomis, apibendrindamos visa tai vieningoje bei patogioje erdvėje. Be to, mes tą darome pakankamai greitai.
Nepamirškime ir galimybės serialus pritaikyti prie įvairių formatų (tradicinio ir planšetinio kompiuterio, mobilaus telefono). Daugelis mokslininkų sutinka, kad ateityje audiovizualinės galimybės tik didės ir apskritai nustos priklausyti nuo kokio nors konkretaus formato. Meninis turinys galės įgauti įvairias formas ir reikštis įvairiausiais mūsų gyvenimo momentais. Jau dabar galime vartoti intelektualinius produktus eidami gatve, gydytojo priimamajame ar važiuodami automobiliu. Televizijos serialai gerokai greičiau prisitaiko prie naujų informacijos sklaidos būdų negu kiti meno kūriniai.
Be to, serialai labai tiksliai atspindi augantį pasaulio sudėtingumą. Nežiūrint tvirtinimų, kad televizija tik mulkina žmones, jos produkcija darosi vis sudėtingesnė, taigi ir jai suprasti reikia daugiau protinių pastangų. Panašu, kad televizija pagreitintu tempu įgyja brandos ir vaduojasi iš nemalonių ją anksčiau lydėjusių stereotipų. Kūriniai, kurie prieš dešimtmetį atrodė pernelyg sudėtingi, serialų dėka dabar sutraukia milijonus žmonių.
Kaip tvirtina serialo „Viela“ kūrėjas Davidas Simonas, vidutinis žiūrovas tegu danginasi kuo toliau. Panašu, kad to link einama. Dabartinis žiūrovas reikalauja išradingo ir sudėtingo siužeto. Meninio turinio serialuose daugės – ir tai prasideda šiandien.