Balandžio 26 d. Arūno Sprauniaus rengiamos laidos „Dvi pusės“ tema – visuotinė feminizmo pergalė. Pirma pusė – straipsnis „Moteris – į vadovybę“ iš Japonijos laikraščio „Asahi Shimbun“, ir antroji – publikacija „Išvirkščioji feminizmo pusė – ji susitvarkys“ iš vokiečių dienraščio „Sueddeutsche Zeitung“.  Laidą pristato įmonė UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“. Laidos įrašą galite išklausyti čia, taip pat pateikiame laidos tekstinę santrauką.

Iš žurnalo „Kultūros barai“ 2 numeryje paskelbtos Rimos Palijanskaitės publikacijos „Kristijono Donelaičio požiūris į biblinę „nuopuolio“ istoriją“ sužinojome, kad ir šis lietuvių grožinės literatūros klasikas buvo feministas. Taigi ir jis, pagaliau. Tiesa, K.Donelaičio feminizmas kaip ir pridera mūsų nacionalinei kultūrai buvo santūrus, net, sakytume, drovus. Lietuvių kilmės rytprūsių feminisčių ambicijos ribojosi brangvynio nelegaliu siurbčiojimu per Krizo vestuves.

Kas kita – globalūs 21 amžiaus užmojai. Kad feminizmas iš tiesų turi parako, dar kartą patvirtino Amerikos prezidento Baracko Obamos sprendimas vadovavimą už Jungtinių Valstijų kontinentinės dalies gynybą atsakingai Šiaurės vadovybei patikėti generolei Lorai Robinson. Po to, kai ją patvirtins Amerikos kongresas, generolė Lora užsiims dar ir vadovavimu jungtinei Šiaurės Amerikos aerokosminei gynybai. 57-erių L. Robinson yra keturių žvaigždučių generolė, tai aukščiausias Jungtinių Valstijų karinis laipsnis, kuriuo be Loros tedisponuoja dar pora moterų. Pentagono šefas Eshtonas Carteris ryšium su pastaruoju skyrimu pastebėjo, jog L. Robinson yra geriausia kandidatūra į šį postą, mat yra daug pasiekusi vadovaujančiose pareigose, kur pagrindiniai kriterijai yra jėga bei pasirengimas.

Dramatizmo bei įtampų nestokoja ir buitiniai feministiniai ieškojimai. Separatistų nuo Ukrainos mėginamoje atplėšti Donecko srityje policija šį kovą niekaip nepajėgė suprasti moterų įvykdytų žmogžudysčių bangos, kai per vieną naktį trys moterys nugalabijo savo gyvenimo draugus. Pora – pagal tradiciją ar inerciją lyg ir derėtų sakyti – stipriosios lyties atstovų gyvybės neteko girtaudami su gražiąja lytimi, vienas – kai žemindamas žmoną peržengė visas ribas. Beje, tą kartą su padugne vyru savaip atsiskaičiusi žmona pati ir iškvietė policiją. Policijos šefas Viačeslavas Abroskinas interneto socialiniame tinkle „Facebook“ ryšium su tuo lyg ir guosdamasis pasvarstė, ar čia moterys patapo ypač stiprios, ar su vyrais kažkas ne taip.

Tai tik pora pavyzdžių iš visapusiškai besiskleidžiančių feminizmo praktikų – surinkę šią sąvoką „google“ paieškos sistemoje, gausite beveik 39 milijonus nuorodų, nuo tokios įvairovės galima ir kuoktelėti, juo labiau, kad nabagas „sexism“ terenka vos 18 su viršum milijonų nuorodų. Žodžiu, tendencija akivaizdi, feminizmas visame kame. Net ir aršiai atakuojamas atsitokėjusių tradicinių vertybių gynėjų, jis ne skursta, o atsiveria vis naujomis praktikomis.

Šiandien – apie porą iš daugybės feminizmo aspektų. Pirma pusė – straipsnis „Moteris – į vadovybę“ iš Japonijos laikraščio „Asahi Shimbun“, ir antroji – publikacija „Išvirkščioji feminizmo pusė – ji susitvarkys“ iš vokiečių dienraščio „Sueddeutsche Zeitung“.

Pirma pusė – straipsnis „Moteris – į vadovybę“ iš „Asahi Shimbun“.

Japonijoje daugėja kompanijų, įvedančių tikslines kvotas moterims vadovybėje, dėl talentingų žmonių trūkumo vyriausybė net siūlo moterų skatinimą kaip strateginės raidos sąlygą. Vis dėlto šioje srityje Japonijai toli iki moterų įdarbinimo vadovėmis lyderių Amerikos bei Europos.

44-erių Sinko Kurihara iš „Hitachi“ 2013-ųjų pavasarį tapo departamento direktoriaus pavaduotoja, kuruojančia darbą su universitetais bei ministerijomis. Pusę šešių ji atsisveikina su dviem pavaldiniais ir keliauja į vaikų darželį pasiimti savo penkiamečio sūnaus. Ji keliasi penktą ryto, sudaro dienos užduočių sąrašą ir elektroniniu paštu jį persiunčia pati sau. Tai padeda jai dirbti efektyviai. Prieš paaukštinimą viršininko paklausta, ar galės kai kada dirbti viršvalandžius, ji atsakė viską spėsianti atlikti darbo valandomis. Iš pradžių moteris jautė kaltę išeidama iš darbo anksčiau už visus, bet dabar viskas pasikeitė, mat jos veikla duoda puikių rezultatų.

2013-aisiais „Hitachi“ kaip ir kitos japonų bendrovės užsibrėžė tikslą iki 2020-ųjų moterų vadybininkių skaičių padidinti 2,5 karto iki 250 moterų vadovaujančiose pozicijose. Kompanijos prezidento Hiroakio Nakanisi teigimu, globalizacijos epochoje dera vaduotis iš kultūrinių bei pilietinių apribojimų ir pirmas žingsnis šiame kelyje yra būtent moterų vadovių skatinimas. Užsienio ar tarptautinėse kompanijose priimant į darbą pilietybė ar lytis neturi jokios reikšmės, todėl nereti atvejai, kai perkelti į kitą karjeros poziciją japonai tampa pavaldūs vadovėms moterims.

Kompanijoje „Sony“ moterys užima tik 5 proc. vadovaujančių pozicijų. 2013-aisiais „Sony“ irgi pirmą kartą pareiškė planuojanti moterų vadybininkių skaičių padidinti iki 15 proc. Kompanija net surengė specialius lyderystės kursus, kad skatintų moteris pretenduoti į vadovaujančias pozicijas.

Moterų skyrimas į vadovaujančius postus ir Japonijoje jau duoda rezultatų. Tarp merginų populiari kosmetikos kompanija „Shiseido“ vadovaujančių moterų skaičių nuo 11,7 proc. 2005-aisiais padidino iki 26,8 proc. 2013 metais. Bendrovėje „Nissan“ moterų vadovių skaičius nuo 2004-ųjų iki 2014 metų išaugo 4 kartus. Pasak kompanijos prezidento Karloso Gongo, tą buvo būtina padaryti siekiant konkurencingumo, kad būtų tiksliau reaguojama į rinkos bei vartotojų poreikius.

Lyginant su kitomis valstybėmis, Japonijoje moterų vadovių vis dar labai mažai. Palyginimui, Šiaurės Amerikos bei Europos valstybėse jos sudaro vidutiniškai 30 proc. visų vadovų, Japonijoje bei Šiaurės Korėjoje šis rodiklis tesiekia 10 proc. Japonijos vyriausybė užsibrėžė tikslą padidinti jų dalį vadovaujančiuose postuose iki 30 proc. 2020 metais, taip siekdama išsaugoti pakankamą kiekį darbo jėgos japonų visuomenei senstant.

Kaip pastebi Japonijos tyrimo instituto specialistas Mika Ikemoto, būtina kurti visapusišką sistemą, kuri keltų darbo efektyvumą. Europoje nesiribojama vien skatinimu moteris užimti vadovaujančius postus. Pavyzdžiui, Norvegijoje įstatymais įvesta 40 proc. kvota, įpareigojanti bendroves tiek moterų priimti į vadovaujančias pozicijas. Ir Europos Sąjungoje svarstoma įvesti moterų kvotas kompanijų direktorių tarybose.

Dabar – antra pusė, publikacija „Išvirkščioji feminizmo pusė – ji susitvarkys“ „Sueddeutsche Zeitung“.

Niekas taip neskaldo moteriškosios visuomenės dalies, kaip sėkmingos moterys, kurios dešimtmečiais kaunasi su vyrais dėl lygių teisių siekdamos karjeros. Vos atsiranda ta, kuriai pavyksta pakilti iki pat viršaus, iškart daugybė damų atsiliepia apie tai skeptiškai. Ratilai paakiuose ar riebalų sluoksnis ties pusiauju, jų akimis žiūrint, atrodytų kur kas natūraliau.

Moterys visame pasaulyje negalėjo praleisti pro ausis žinios, kad 2012-aisiais prie kompanijos „Yahoo“ vairo stojusi Marissa Mayer rudenį praktiškai tarp dviejų direktorių tarybos posėdžių pagimdė pirmagimį. „Kaip jai tai pavyko?“ – nepatikliai klausė tada daugelis motinų. Bet „Yahoo“ vadovė susidorojo, taip sukeldama daugelio neprielankumą. Federalinė ministrė ir septynerių vaikų motina Ursula von der Leyen dar randa savyje jėgų šypsotis? „Na, taip, ji juk turi keletą namų tvarkytojų“ – pagiežingai komentuoja daugelis. Šį sąrašą galima tęsti ilgai. Keistai daugelio moterų antipatijai, Hillary Clinton skirtame esė, rašytoja bei žurnalistikos profesorė Ketty Roofe svarsto, jog galbūt mes tik įsivaizduojame stiprias moteris su malonumu, bet iš tiesų jas nelabai mėgstame.

Užuot pasidžiaugusios už kitas ir pačios siekusios didelių tikslų, daugelis svetimą sėkmę vertina kaip tiesioginę ataką prieš nuosavą gyvenimo modelį, kuriam pateisinti randa vis naujų argumentų. Efektas stiprėja, kuomet sektinais pavyzdžiais laikomi žmonės turi ir sėkmingą karjerą, ir šeimyninę laimę, ir dar patys yra išvaizdūs.

Moterų bendruomenės poliarizacija taip pat reiškia, kad esama ir priešingo efekto – sėkmingos moterys sulaukia kitų moterų pagarbos vien dėl to, kad priklauso dailiajai lyčiai. Daugelis balsuoja už Angelą Merkel vien todėl, kad ji moteris. Solidarios moterys interneto socialiniuose tinkluose džiūgauja, kad Nju Hempšyro valstijoje visus svarbiausius postus greitai užims moterys. Randasi net pagunda galvoti, jog tokia identifikacija būdinga visiems žmonėms nepriklausomai nuo lyties.

Iš tiesų moterys ir vyrai skirtingai reaguoja į statusą hierarchijoje. Genderinė teorija nurodo, jog vyrai dėl hierarchijos problemų neturi, atvirkščiai, jie varžydamiesi su malonumu ją konstruoja, nesvarbu ar tai būtų jaunimo futbolo komanda, ar pagyvenę vyrai direktorių taryboje. Bet kai hierarchija sudėliota, vyrai lengvai prie jos prisitaiko, jiems nėra jokio reikalo slėpti savo statuso tuo atveju, kai nepavyksta prasimušti iki paties viršaus.

Iš žaidžiančių vaikų tyrimų rezultatų žinoma, jog moterys elgiasi visai kitaip. Jos linkusios nužeminti savo statusą, kad į žaidimą galėtų įsitraukti visi pageidaujantys. Moterų tikslas kaip taisyklė yra ne varžybos, bet vienijimas. Gi sėkmingos moterys kažkada sugebėjo išaiškinti sau, jog kvaila slėpti savo privalumus, kad jas mylėtų kitos moterys. Tad ir nėra mylimos – pakilusiai virš grupės solidarumo nelieka.

Patarėjai karjeros klausimais pataria: siekiantys stumti moteris karjeros laiptais privalo apie savo koleges atsiliepti teigiamai, nes jos pačios savęs beveik niekada negiria. Iš tiesų, užuot kėlus triukšmą dėl U. von der Leyen šeimos, gal geriau tiesiog pripažinti, jog ji kažko pasiekė. Kad ji, kaip ir kitos sėkmingos moterys, geba nekreipti dėmesio į bemieges naktis ir šeimyninius rūpesčius, nes yra profesionalė. Be to, į kai kuriuos gyvenimo aspektus žvelgia pakankamai ramiai.