Gegužės 21 d. laidos “Bent dvi pusės” pirmojoje dalyje – naujienų agentūros BBC rusų tarnybos straipsnis „Pasaulio ledo čempionatas Minske: komunizmas ir suėmimai“, o antrojoje – publikacija „Ledo ritulininkai ir jų sirgaliai“ iš čekų interneto leidinio „iHNed.cz“. Laidą veda žurnalistas Arūnas Spraunius. Laidos rėmėjas UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“.
“Gegužės 14-ąją viešojoje erdvėje šmėkštelėjo žinutė, jog Baltarusijoje įvykdyta eilinė mirties bausmė. Pasak žiniasklaidos, Mogiliove ji įvykdyta 45-erių kaliniui, kuris myriop nuteistas praėjusiais metais už kameros bendro nužudymą. Baltarusija yra vienintelė šalis Europoje, kur mirties bausmė nepanaikinta ir nuosprendžiai vykdomi.
Tą pačią dieną Baltarusijoje vykstančiame pasaulio vyrų ledo ritulio čempionate ketvirtą pergalę iš eilės šventė Rusijos ledo ritulininkai, 7:2 sutriuškinę Kazachstano. antrą pergalę čempionate iškovojo Čekijos rinktinė, kuri nugalėjo Italiją. Dar viename mače slovakai 5:2 pranoko Norvegijos atstovus ir įsirašė pirmą pergalę.
Toks štai indiferentiškas vienos planetos dienos kronikos fragmentas. Kaip sakoma, nieko asmeniška – humanitariniai reikalai yra kiekvieno privatus reikalas. Ir vartojimo atomizuotoje tikrovėje galimi ekskursai kokį porą metų atgal, kai 28 Amerikos kongreso nariai kreipėsi į Tarptautinės ledo ritulio federacijos vadovybę, ragindami kelti čempionatą į kitą vietą. Politikai apeliavo į netoleruotiną situaciją valstybėje, kurioje negalima realizuoti net elementariausių pilietinių teisių.
Galima, aišku, priminti, jog po paskutinių prezidento rinkimų su iš anksto žinoma pabaiga už grotų keletą metų buvo atsidūrę bent du pretendavę į Baltarusijos lyderius, o kai vieno jų advokatas išreiškė susirūpinimą dėl kalinimo sąlygų bei siaubingos jo kliento būklės, akimirksniu neteko licenzijos, ir Andrejus Sanikovas keletą mėnesių turėjo apskritai verstis be advokato.
Beje, atšaukti čempionatą iš Minsko, kol šalies kalėjimuose esama politinių kalinių, o opozicionieriai patiria represijas, yra raginęs ir Europos parlamentas Jungtinių Tautų darbo grupė yra konstatavusi, jog šio žmogaus kalinimas pažeidžia Tarptautinį paktą dėl pilietinių ir politinių teisių, bet vienvaldžiam Baltarusijos šeimininkui Aleksandrui Lukašenkai, vaizdžiai kalbant, nusišvilpt į bet kokius konstatavimus. Taigi toks šįkart ledo ritulio šventės, pavadinkime, moralinis-geopolitinis kontekstas. Beje, situacija pažengusi tiek, jog kai metų pradžioje ponas A.Lukašenka pareiškė apie diktatūros periodo pabaigą ir demokratijos aušrą Baltarusijoje, beveik visi tai palaikė pokštu.
Pasaulis vis viena primena savaną, o joje išlikimo pagrindas – drausmė ir budrumas, kraštiniai bandoje paprastai tampa grobiu žinome kieno. Galime pasamprotauti apie humanitarinius dalykus, žmogaus teises ir laisves, bet be imperatyvių pasekmių. Kai humanitarinių pasekmių tiek, gal ir verta šnektelėti apie sportą ir autoritarus, juo labiau, kad juk bus dar ir pasaulio futbolo čempionatas Rusijoje 2018-aisiais. Bent pirma pusė – naujienų agentūros BBC rusų tarnybos straipsnis „Pasaulio ledo čempionatas Minske: komunizmas ir suėmimai“, ir bent antroji – publikacija „Ledo ritulininkai ir jų sirgaliai“ iš čekų interneto leidinio „iHNed.cz“.
Bent pirma pusė – BBC rusų tarnybos straipsnis „Pasaulio ledo čempionatas Minske: komunizmas ir suėmimai“.
Baltarusijos sostinėje, kur vyksta 78-asis pasaulio ledo ritulio čempionatas, beveik komunizmas: autobusai be kontrolierių, gatvėse broliaujamasi, bet mėsos trūksta. Ištuštėjo suoleliai prie daugiabučių – anksčiau juos nusėdusios pensininkės iš pat ryto keliauja į prie Ledo rūmų „svetingumo zoną“ mėgautis nemokamų profesionalių atlikėjų koncertų. Viena prisipažįsta, kad viskas – kaip jos jaunystės metais ir iš širdies dėkoja prezidentui A.Lukašenkai.
Įtampą dėl atvykėlių – o jų, remiantis skirtingais duomenimis, į Minską atvyko nuo 15 iki 20 tūkstančių – Baltarusijos sostinės gyventojai juto nebent čempionato atidarymo dieną. Neįprastos skanduotės, Rusijos vėliavos su užrašais „Krymas-Odesa-Donbasas“, išgėręs rusų sirgalius, patrypčiojęs ant šveicarų išskleistos vėliavos… Porą dienų miestas gyveno laukimu riaušių, kurias galėjo išprovokuoti sirgalių pareiškimas apie ketinimą surengti „rusų maršą“.
Bet praėjus savaitei minskiečiai niurna nebent dėl pernelyg įsilinksminusių, kritikuoja rusų įprotį ignoruoti šviesoforus bei mindžioti vejas ir statyti mašinas kur papuola. Milicijos duomenimis, „didžiojo sporto“ dienomis chuliganiškų veiksmų statistika sumažėjo. Tiesa, kelių milicija per nepilną čempionato savaitę už vairavimo taisyklių pažeidimus jau nubaudė šimtą atvykusiųjų ir sulaikė aštuonis išgėrusius vairavusius rusus, septyniems iš kurių gresia vairuotojų pažymėjimų atėmimas. Uniformuoti žmonės, kurių Minsko gatvėse paprastai netrūksta, šįkart tarsi „ištirpo“. Minsko arenos ir sporto komplekso sirgalių zonose dirba tik apsauginiai – nepriekaištingai mandagūs, paslaugūs.
„Svobodos“ radijo baltarusiškos tarnybos korespondentas atpažinęs „praeivius“ Minsko OMONo vadus sumokėjo už šį demaskavimą suėmimu tiesioginiame eteryje, milicijos patrulis nutraukė suomių televizijos kanalo filmavimo grupės vykdytą apklausą gatvėje, rekomendavęs domėtis vien sportu. Tiesa, ir šie incidentai liko be tęsinio: „Svobodos“ radijo žurnalistų atsiprašė, o skandalu pagrasinę suomiai savo komandą iš Minsko atšaukė.
Baltarusijos prezidento nuomone, demokratijos jo šalyje pakanka. Pono A.Lukašenkos teigimu, sirgaliai geria ką nori ir kur nori. Milicija juos net į namus pargabena, jei reikia. Tuo tarpu opozicinis aktyvistas Nikita Semenenko ironiškai konstatuoja, jog milicija jį saugo. Jo vos neareštavo per baltarusių ir rusų sirgalių muštynes. Peštukai išsibėgiojo, o incidentą stebėjusį baltarusiškai kalbantį Nikitą tvarkos sargai nutarė sulaikyti. Bet daugiau kaip dešimt įvairių tautų svetingumo zonos lankytojų užsistojo vaikiną.
Baltarusių žmogaus teisių gynėjų duomenimis, daugiau kaip 30 jaunimo aktyvistų pasinaudojus įvairius pretekstus nubausti administraciniais areštais terminui, sutampančiam su pasaulio ledo čempionatu. Iš teisės pažeidimų izoliatoriaus išėjęs Nikolajus Babuškinas pranešė žiniasklaidai įkalinimo vietose suskaičiavęs daugiau poros šimtų suimtųjų. Beje, apie jo sulaikymą už viešą „Euromaidano“ simbolikos nešiojimą žmogaus teisių gynėjai sužinojo tik po aktyvisto paleidimo.
Oficialiai nepatvirtinto draudimo prekiauti importiniu alumi laikomasi kuo griežčiausiai: baruose, restoranuose, sirgalių zonose ir prekybos centruose alus tik baltarusiškas. Užsienio sirgaliai jo jau išgėrė ištisas cisternas ir kol kas nesiskundžia. Žinovų teigimu, tai veikiausiai eksportui gamintas, taigi spiritu „nepastiprintas“ alus. Restoranų darbuotojų liudijimu, užsienio turistai be saiko šlemščia tradicinius baltarusiškus bulvinius blynus. Ypač populiarūs blynai su mėsa.
O štai mėsos sostinės prekybos centruose penktą čempionato dieną ėmė trūkti. Ten, kur jos vis dėlto atsiranda, šokiruoja maždaug pusantro karto aukštesnės nei įprasta kainos. Prekybos tinklų atstovai aiškina, jog jas pakėlė tiekėjai. Vyriausybė situacijos nekomentuoja. Vienintelis kol kas aukščiausiu lygiu svarstomas klausimas – ar po čempionato bus prekiaujama importiniu alumi.
Minsko verslo bendrovės ir organizacijos turnyro išvakarėse skundėsi, kad Baltarusijos įvaizdžio vardan jos yra verčiamos pirkti Jungtinėje Karalystėje pagamintas šiukšlių dėžes, kurių viena kainuoja kaip geras šaldytuvas – 534 eurų. Analitikai teigia, kad ledo ritulio čempionatas Baltarusijai kainavo ne mažiau 700 milijonų dolerių. Čempionato direktorius ir Baltarusijos ledo ritulio federacijos pirmininkas Jevgenijus Vorsinas yra minėjęs 12-13 milijonų eurų sumą.
Remiantis oficialiais duomenimis, Minsko čempionatas tapo vienu atsiperkamiausių. Prieš mėnesį iki jo pradžios buvo parduota daugiau nei 75 proc. bilietų, ledo rūmų užpildymas siekia 74,2 proc. Tiesa, sporto komentatoriai baigiantis pirmai turnyro savaitei konstatavo, kad nusipirkę bilietus sirgaliai vis dažniau rungtynių vietos nepasiekia: baltarusiškas „komunizmas“ traukia mažomis užsieniečiams alkoholio kainomis restoranuose bei „svetingumo zonose“. Tai lemia, kad vaišės virsta nesibaigiančiomis diskusijomis ir vietinių bei svečių broliavimusi
Bent antra pusė – publikacija „Ledo ritulininkai ir jų sirgaliai“ iš čekų interneto leidinio „iHNed.cz“.
Veikiausiai laikas priprasti prie to, kad ir laisvi žmonės ploja katučių diktatoriams, o ledo ritulininkai jų garbei žaidžia. Tokia civilizacinė metamorfozė: vis dar reikalaujantieji laisvės (pavyzdžiui, politiniams kaliniams) tampa apmaudžiu priminimu senų laikų, kurie jau tik kelia žiovulį.
Tomas Stoppardas, Loris Andersonas bei kiti meno atstovai ragino ritulininkus pasaulio čempionate Baltarusijoje po rungtynių apsigaubti raudonai baltais šalikais ir taip protestuoti prieš diktatorių A.Lukašenką. Bet laukti iš jų tokio gesto beprasmiška. Profesionalus ledo ritulininkas iš esmės yra politinis profanas, nes didžiąją gyvenimo dalį gainiojasi ritulį arba žaidžia kompiuterinius žaidimus. Jo akiratį riboja čiuožyklos aptvėrimas, kurį jis mėgina pramušti ne kuo kitu, bet priešininko kūnu.
Be abejo, menininkai galėjo kreiptis bent į tribūnose esančius sirgalius, tiesa, su sąlyga, kad A.Lukašenkos kameros į tą pusę nebus nukreiptos. Bet ledo ritulio sirgaliai, atvykę į Baltarusiją palaikyti savo nacionalinių komandų, politiškai dar bukesni negu žaidėjai. Tikėtis, jog jie bent sekundę susimąstys apie režimą, kurį jie nutarė pagerbti savo dalyvavimu, reiškia visiškai nesuprasti dabartinių laikų.
Jaunas opozicionierius Dmitrijus Daškevičius per porą metų buvo kalintas dvylikoje kalėjimų, izoliatoriuose jis praleisdavo ištisus mėnesius. Pasak aktyvisto, ten žvarbu: iš burnos eina garas, žmogus kratosi nuo šalčio apsigaubęs tik medvilniniu chalatu. Su juo tenka ir miegoti ant lentų. Nuo šalčio vis atsibundama, galų gale tenka keltis ir šiek tiek pajudėti, kad sušiltum. Jei tai pavyksta, kokią valandą nusnūstama. Praleidęs mėnesį izoliatoriuje žmogus virsta mašina.
Tačiau kodėl koks nors ledo ritulininkas ar sirgalius turi apie tokius dalykus skaityti? Tam jis neturi nei laiko, nei noro. Jis gyvena – beje, kaip ir vis didėjanti visuomenės dalis – savo siaurame pasaulėlyje. Laisva visuomenė savanoriškai riboja savo laisvę – ji nelinkusi domėtis tuo, kas gali ją sudirginti.
D.Daškevičius prašo sirgalių, kad šie, jei jau atvyko, iškeltų sporto rūmuose plakatą su užrašu „Laisvę Baltarusijos politiniams kaliniams!“. Bet jis nesupranta, kad net jei kas iš džiūgaujančių sirgalių perskaitytų šį prašymą, iškart pajustų neprielankumą jį parašiusiam, nes šis trukdo džiūgauti. Sirgalius atvyko į Minską ne kovoti už laisvę, bet mėgautis ledo rituliu.
O tuos, kurie mėgino demaskuoti Baltarusijos režimą, šis iškart atpažino. Norvegų politikus Emilį Andre Erstadą ir Line Nordhavg kaip ir švedų žmogaus teisių gynimo organizacijos lyderį Martiną Uglą bematant išsodino iš traukinio Lietuvos-Baltarusijos pasienyje.
Mes gyvename ypatingais laikais, kai laisvė mūsų planetos pusėje nieko nekainuoja. Norint ją išsaugoti, tikriausiai būtina nekeliaklupsčiauti prieš diktatorius. Pakaktų juos ignoruoti, jei jau nenorime priešintis. Bet iš ledo ritulininkų ir jų sirgalių to tikėtis neverta.
Stebina tik tai, kad jie visi tiki, jog jų komanda gali išlošti čempionatą. Negali. Laimėtojas – vis viena A.Lukašenka.”