Ispanijos keliuose motociklininkai tarsi privilegijuoti. Visi supranta, kad važiuodamas dvirate transporto priemone esi ne toks saugus, o vairuojantieji plieninius žirgus nekonkuruoja, kas kietesnis, ir nevaidina superherojų. Vieną garsiausių Europoje „Harley Davidson“ organizuojamų tradicinių švenčių „Super Rally 2016“ skirtingose šalyse kasmet aplanko apie 10-20 tūkst. plieninių žirgų savininkų.
Ekspertinės ir mokymų vedimo srities praktikas, UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ vyr. konsultantas, lektorius bei baikerių klubo „Moonlights Knights MC“ narys Audrius Gruodis su dar dešimčia bendraklubių ne tik dalyvavo netoli Alkanjiso vykusioje šventėje „Super Rally 2016“, bet ir, nuvažiavęs apie 2,3 tūkst. km, užsuko į Gibraltarą ir Andorą. „Taupydami laiką, kelionę motociklais pradėjome nuo Barselonos“, – Audrius atskleidė, kad „Moonlights Knights MC“ narių motociklus vilkikas atgabeno į Katalonijos sostinę.
Aragono regione vykusioje baikerių fiestoje „Harley Davidson“ šeimininkai galėjo laisvai patekti į teritoriją. Kitų modelių motociklininkai savo žirgus paliko kitur ir atkulniavo pėsčiomis. Šventė „Super Rally“ 2011 m. rengta Lietuvoje, kitais metais griaumos Čekijoje. Šiemet vyko daugybė koncertų, kitokių pramoginių renginių, veikė dešimtys barų. „Ne paslaptis, kartais baikeriai mėgsta išgerti alaus, todėl kai kuriems tai sunkus 1 km atstumas iki poilsio stovyklos“, – šyptelėjo svaigalų nevartojantis Audrius. Pabendravęs su baikeriais iš kitų šalių ir Lietuvos klubų, jis kelionę savuoju „Harley Davidson“ tęsė į Andorą.
Ispanijoje reikia įprasti prie kalnų serpantinų, staigių posūkių, todėl pirmosiomis dienomis važiuoti motociklu sunkiau – reikia laiko, kol adaptuojasi raumenys ir psichika. Didelį įspūdį motociklininkams palieka kelionės 1-3 km ilgio tuneliais. Čia nejauku bijantiesiems uždarų patalpų, bet motociklininkų jausmus atspindi užrašas ant vienos tunelio fotografijos: „Normaliems žmonėms – tai tik tunelis, baikeriams – koncertų salė“. „Tunelyje – fantastiška akustika, todėl tik retas baikeris atsispiria pagundai paspausti greičio pedalą ir klausytis užburiančio variklio gausmo“, – šyptelėjo A. Gruodis.
Italiją įsimylėjęs vyras, net nenorėdamas šią šalį lygino su Ispanija. „Labai panašu, tarsi tas pats, bet, kaip daugelis pastebi, Ispanijoje daug kas nepadaryta iki galo, – neslėpė kaunietis. „Tačiau ispanai nuoširdesni, geraširdiškesni už šiek tiek arogantiškus, snobiškus ir nacionalistinius italus. Pabendravę vos 10 minučių ispanai rodo artimųjų nuotraukas, pasakoja apie savo šeimą“.
Tiesa, Ispanijoje daugelis nemoka angliškai, todėl viena populiariausių frazių, be pasisveikinimo „hola“, buvo „no comprende“ – nesuprantu. „Dažnai kalbėjomės gestų, nuoširdumo ir šypsenų kalba“, – pasakojo Audrius ir pridūrė, kad kartą, pageidaujant salotų su žuvimi, nepadėjo nei gestai, nei nupiešta žuvis. Maistas – puikus ir nebrangus, todėl baikeriai dažnai mėgavosi jūrų gėrybėmis, natūraliomis šviežiomis daržovėmis, užkandžiais, garsiuoju vytintu kumpiu. „Tačiau ne „Serrano“, bet Iberijos kumpiu, kurio mėsa skanesnė, tamsesnė, nes užderėjus derliui nuo lapkričio iki pavasario kiaulės minta gilėmis“, – pakeliui Audriui įstrigo ir dešimtis kilometrų besitęsiantys šiltnamiai.
„Ispanijoje šiltasis sezonas ilgesnis, čia įprasta, kad tarp automobilių nardo daug „tuk tukų“ – motociklų, mopedų, motorolerių ir kitų mechaninių transporto priemonių. Tačiau automobilių vairuotojai reaguoja tolerantiškai, supranta, kad dviratės priemonės mažina spūstį, šimtas „tuk tukų“ gali užimti tik dešimties automobilių vietą, – pastebėjo Audrius. – Motociklininkai nekonkuruoja tarpusavyje, nėra arogantiški ir nevaidina superherojų, kaip dar pasitaiko Lietuvoje“.
Beje, kartą vienuolika lietuvių savo motociklus sugebėjo sutalpinti dviejų automobilių vietoje. Dauguma parkavimo vietų Ispanijos pietryčiuose, Viduržemio jūros pakrantėje, yra nemokamos. Mokėti reikia tik centrinėse miesto aikštėse, bet baikeriams ir motociklininkams tai negalioja. Jie įsigudrina parkuotis ant šaligatvių, tarp medžių ir kitose, tik motociklams ir motoroleriams tinkamose kompaktiškose vietose. Svarbu neužtverti pėsčiųjų takų. Į tai policija žiūri labai tolerantiškai, bet baikerius iš anksto perspėjo neviršyti greičio, nes baudos – didelės. Keliuose labai daug greičio fiksavimo radarų imitatorių: „inkilai“ pastatyti žemiau nei Lietuvoje, o pažeidėjus fotografuoja iš nugaros. „Per galinį veidrodėlį nekart matėme greičio imitatorius be vaizdo kamerų, kurie vis dėlto primena sumažinti greitį“. Ispanijoje daug kelių – mokami. Taupantieji pinigus gali to išvengti ir važiuoti aplinkkeliais, – Audrius pasakojo, kad mokėjo tik už kelią link Marbeljos, nes apvažiuodamas būtų praradęs bent 40 minučių. „Aplinkkeliais neretai pravažiuodavome ir miestelius, ir mažus kaimelius“.
Andalūzijos mieste Marbeljoje, kurį pamėgo pasaulio turtuoliai, baikeriai matė daug prabangių namų ir naujutėlaičiais „Lamborghini Cabrio“ besipuikuojantį auksinį jaunimą. „Tačiau į išpuikusio jaunimo išsišokimus vietiniai reaguoja abejingiau nei Lietuvoje. Ir priešingai nei mūsų šalyje, baikeriai nesulaukia merginų dėmesio“, – šyptelėjo A. Gruodis. Marbeljos miesto „Yamaha“ salone Audrių nustebino žinia, kad baikeriams motociklą gali išnuomoti už 10 eurų dienai, o šalmas duodamas nemokamai. „Žinau, kad ryt jį atneši“, – ramiai paaiškino ispanas, net nereikalavęs asmens dokumento. Jie matė, kad baikeriai – klubo nariai, vilki liemenes, o tai – tarsi vizitinė kortelė. Tokie žmonės, įsitikinę ispanai, atstovauja savo klubui, šaliai ir jų elgesys nepriekaištingas. Vagių, kaip pasakojama, neretai pasitaiko Barselonoje ir kurortiniuose Viduržemio jūros pakrantės miesteliuose, bet lietuviai su jais nesusidūrė. „Čia šiek tiek kriminalizuotas požiūris į baikerius. Lietuvoje – liberalesnis, – pripažino Audrius. – Nekart, net dviese apsilankę bare ar restorane, pastebėdavome, kad dauguma, ypač merginos, nuleidžia akis, vengia žvilgsnių. Mūsų klubas inteligentiškas, tad džiaugėmės mandagumu“. Tiesa, baikerių liemenė ypač veikė ir oro uostų pareigūnus: ir Vilniuje, ir Barselonoje jie buvo papildomai tikrinami, ar ant kūno, drabužių nėra likę narkotinių, cheminių ar sprogstamųjų medžiagų pėdsakų.
Vos 468 kv. km dydžio Andoros kunigaikštystė užburia savo kalnais. Rytinėje Pirėnų kalnų pusėje esanti šalis garsėja ne tik slidinėjimo kurortais, bet ir labai viliojančiomis kainomis: čia nėra muito mokesčio. Fotoaparatai, kompiuteriai, laikrodžiai, garso bei vaizdo aparatūra, garsių prekių ženklų drabužiai, avalynė Andoroje daug pigesni nei dauguma pasaulio šalių. „Bose“ firmos garso kolonėlė, kurią su nuolaida už 380 eurų pirkau Danijoje, čia kainavo 220 eurų, apie 5000 eurų kainuojantys „Breitling“ laikrodžiai čia apie 3000-3500 eurų”, – didelius kainų skirtumus pastebėjo ne apsipirkti, bet pasigėrėti gražia šalimi ir nuostabiais kalnais atvykęs Audrius.
Andora – maža, todėl prie viešbutukų auginami kalakutai, vaikų žaidimų aikštelės kabo ant stulpų kalno šlaite, o iš jų atsiveria fantastiškas vaizdas į snieguotas viršūnes. Mažo „Ordino“ viešbučio darbuotoja išeidama paliko gyventojams raktus ne tik nuo kambarių, bet ir visus kitus, o išvykstant pasiūlė nieko nerakinti. „Čia visi savi“, – pusiau angliškai, pusiau ispaniškai paaiškino administratorė.
Kelionės pradžioje Ispanija lietuvius pasitiko lietumi, 15-16 laipsnių temperatūra dieną ir 8-9 naktį, todėl nakvoti palapinėse buvo šalta. „Kai kuriuose viešbučiuose mums atnešdavo elektrinius šildytuvus, – šyptelėjo Audrius. – O jau Gibraltare kaitino saulė, buvo 28 laipsniai šilumos“.
Vos čia atvykus Audriui teko matyti, kaip nelegalui iš Afrikos pareigūnai uždėjo antrankius. Netikėta buvo ir tai, kad Gibraltare kelią automobiliams kerta lėktuvų nusileidimo takas. „Kai į oro uostą leidžiasi lėktuvas, nušvinta raudonas šviesoforo signalas, kelias uždaromas, susidaro spūstis“, – pasakojo A. Gruodis.
4,5 kv. km ploto Jungtinės Karalystės užjūrio teritorijoje Audrius išvydo ir gražiausią vaizdą per visą kelionę, kai nuo Gibraltaro uolos kartu su grupe baikerių iš Čekijos žvelgė į Afriką. Įžūliųjų beždžionių, kuriomis taip pat garsėja Gibraltaras, baikeriai neišvydo: ant uolos jie matė tik ramiai žolę žiaumojančią katytę. Dar trečiadienį stovėjęs ant Gibraltaro uolos ir žvelgęs į Afriką, jau penktadienį rytą A. Gruodis skaitė pranešimą konferencijoje „Pardavimų Formulė“.
Beje, norint patekti į Gibraltarą, reikia asmens dokumento. Į šią teritoriją kaunietis įvažiavo motociklu su asmens tapatybės kortele dantyse. Ir po akimirkos buvo apstulbintas. „Labas! Go!“ – pažvelgęs į kortelę ir neprašęs asmens dokumento lietuviškai pasisveikinęs šyptelėjo Gibraltaro pareigūnas.