Kalbos apie visatos erdves ir objektus skambėjo 2013 m. lapkričio 27 d. “Laisvosios bangos” transliuojamoje laidoje “Bent dvi pusės“. Laidą vedantis žurnalistas A. Spraunius supažindino su dviem publikacijomis užsienio žiniasklaidoje „Misija įvykdoma: dabartinės technologijos suteikia žmogui galimybę skristi į Marsą“ iš Amerikos leidinio „Space“ ir „Materia“ straipsniu „Į Marsą skrisiantiems astronautams gresia susirgimas vėžiu“.
Laidos įrašo galite klausytis paspaudę čia. Taip pat pateikiame laidos tekstinę santrauką.
Raudonoji planeta Marsas ištisus amžius sieta su to paties vardo romėnų karo dievu. Marsas, Junonos ir Jupiterio sūnus, jo žmona – Nerija. Pasak specialistų, pradžioje Marsas buvęs vaisingumo, augimo bei gyvulininkystės globėjas, tik vėliau persikvalifikavo į kariškius.
Gyvename jau ne Antikos mitų laikais, taigi pasikalbėkim apie Marsą kaip planetą, juo labiau, kad Amerikos kosmoso agentūra NASA užsibrėžusi pasiųsti astronautus į šią mūsų kaimynę 2035-aisiais, o Nyderlandų konsorciumo „Mars One“ ambicijos dar solidesnės – verslininko Baso Lansdorpo finansuojama programa numato žmonijos atstovus nugabenti ir palikti Raudonojoje planetoje jau 2023-aisiais. NASA finansavimo skrydžiui į Marsą neturi (pasak dienraščio „La Stampa“, reikia nei daug, nei mažai, tik 400 milijardų dolerių), o štai Nyderlandų verslas iš televizinio šou jau susirinko ne vieną milijoną dolerių.
„Mars One“ komanda užsiėmė energinga reklamine kampanija, ir rugsėjo viduryje jau virš 200 tūkstančių žmonių iš 140 valstybių pareiškė norą visiems laikams palikti gimtąją planetą ir kurtis Marse. Jų laukia daugiapakopė atranka, po kurios liks nuo 24 iki 40 kandidatų ir septynerius metus truksiantys kursai, į Raudonąją planetą leisis tik keturi laimingieji. Beje, „Mars One“ projektas numato, kad po pirmo desanto jis bus papildomas kas pora metų. Pinigų skrydžiams B. Lansdorpas tikisi surinkti iš pajamų, kurias gaus parduodamas teises tiesiogiai transliuoti vaizdus iš marsiečių kolonijos gyvenimo.
Tiesa, dėl pastarojo projekto (o jis ne vienintelis) jau kyla visokių klausimėlių. Pavyzdžiui, svarstoma, aha, skrydis truks ne mažiau 300 dienų, keliautojai per tą laiką nusilps ir jiems gali pritrūkti jėgų kolonizuoti Raudonąją planetą, be to, pasak Kalifornijos universiteto profesoriaus Nicko Kanaso, per ilgą skrydį juos neabejotinai apstos depresija. Dar be to, 1969-aisiais į Marsą suskraidę Jungtinių Valstijų kosminiai palydovai „Mariner“ pateikė šiaip jau ne itin guodžiantį Marso paveikslėlį su milžiniškomis dulkių audromis, minus 40 laipsnių Celsijaus net ir dieną ir didžiausiu Sulės sistemoje ugnikalniu. Beje, iš 40 žmonijos į Raudonąją planetą pasiųstų aparatų jos paviršių sugebėjo pasiekti tik trečdalis.
Vis dėlto verslininkai ties šiuo klausimu energingai dirba, štai ir milijardierius bei pirmas kosmoso turistas Denisas Tito 2018-aisiais baudžiasi į Marsą pasiųsti sutuoktinių porą, o gausybė pono B. Lansdorpo patarėjų ir pasiuntinių, tarp kurių yra ir pasaulinį garsą pelniusio realybės šou autorius Paulas Romeris, viešai demonstruoja optimizmą. „Mars One“ planuoja kruopščiai tikrinti kandidatus, ir užsiims tuo ne bet kas, o daug metų su NASA bendradarbiavęs Norbertas Kraftas. Pastarasis jau pareiškė, jog kandidatai žino, į ką įsivėlė.
Ir iš tiesų, vienas jų, buvęs karo lakūnas, šiuo metu kinematografijos mokslus Japonijoje kremtantis australietis Paulas Leemingas žiniasklaidai pareiškė, kad net jei jų kosminis laivas nesugebės nusileisti ir įsirėš į Marsą, jis mirs laimingas, mat žinos nuskridęs toliau nei bet kas kitas. Be to, gyvenime esama dviejų nekintančių dalykų – mirties ir mokesčių. Išskrisdamas į Marsą jis išvengs bent pastarųjų.
Tokiu atveju – praktiški pastebėjimai besileisiantiems Marso linkui. Bent pirma pusė, publikacija „Misija įvykdoma: dabartinės technologijos suteikia žmogui galimybę skristi į Marsą“ iš Amerikos leidinio „Space“, ir …bent antroji – ispanų žurnalo „Materia“ straipsnis „Į Marsą skrisiantiems astronautams gresia susirgimas vėžiu“.
Bent pirma pusė, publikacija „Misija įvykdoma: dabartinės technologijos suteikia žmogui galimybę skristi į Marsą“ iš „Space“.
Dabartinės technologijos suteikia galimybę skristi į Marsą, Mėnulį ir atvirą kosmosą. Iš jau sukurtų elementų pradėjus rinkti kosminius laivus Žemės orbitoje, galima planuoti ir ilgus skrydžius. Kaip tarpplanetinio kosminio laivo surinkimo centrą galima panaudoti patobulintą kosminį modulį „Zvezda“, kuris šiuo metu yra tarptautinės kosminės stoties rusiškoje dalyje. Naudojamas daug metų, žinoma, kaip dirba, šis modulis pritaikytas susijungimui su kosminiu laivu „Sojuz“, yra pakankamai erdvus, kad jame tilptų dviejų, trijų technikos profesionalų ekipažas.
Šiuo metu Rusijos agentūra „Roskosmos“ vienintelė disponuoja aparatu, kuris skraidina astronautus į Žemės orbitą. Taigi logiška, kad išbandytas ir patikrintas „Sojuz“ gali būti tas nešėjas, kuris pristatys į orbitą tolimiems skrydžiams skirtą pilotuojamą aparatą. Kita vertus, esama ir kitų variantų – kompanija „United Launch Alliance“ disponuoja sistemomis „Atlas V“ ir „Delta“, kurios pajėgios iškelti į Žemės orbitą 20 tonų naudingo krovinio, tokių galimybių turi ir „Roskosmoso“ nešėjas „Proton“.
Šiuo metu skrydžio į Marsą programas realizuoja pono D.Tito fondas „Inspiration Mars“, Roberto Zubrino vadovaujama programa „Mars Direct“ numato iš pradžių paleisti tuščią keleivinį kosminį laivą į Marsą, kuris būtų pajėgus pats gamintis kurą, kad į Žemę skirta grąžinti jo dalis galėtų paimti į Raudonąją planetą atskridusius žmones. Taip pat esama B. Lansdorpo projekto, numatančio skrydį į vieną pusę.
Visuose trijuose projektuose numatoma panaudoti sunkiąją raketą, kurią planuoja sukurti NASA, bei komercinę kompanijos „SpaceX“ raketą nešėją „Falcon Heavy“. Tarkime, projekte „Inspiration Mars“ planuojama panaudoti „Falcon Heavy“, pilotuojamą kosminį laivą „Dragon“ bei pripučiamą gyvenamąją dalį. Tiesa, ši įranga dar netikrinta, tai reiškia, jog NASA kol kas nedavė leidimo naudoti jos kaip tinkamos žmonių ekipažui. Vis dėlto pastaroji versija pranašesnė prieš likusias dvi, mat yra vienintelis projektas, kuriam numatytas darbų atlikimo grafikas ir jame naudojamos jau beveik sukurtos technologijos.
Norint patekti į orbitą, kuri leistų surinktam kosminiam laivui apskristi Marsą ir grįžti į Žemę, jo greitį reikėtų padidinti nuo 8,3 iki 11,8 kilometrų per sekundę. Pasirinkus kosminio laivo surinkimo Žemės orbitoje variantą daugiau galimybių išlaikyti darbų grafiką, galima naudoti jau praktikoje patikrintas technologijas, nes jas įsisavinę astronautai bei inžinieriai dar gyvi ir tebedirba NASA, atvirame kosmose atliekami darbai leis esamas technologijas tobulinti, o tai labai svarbu kitoms į Marsą besileisiančioms misijoms.
Dabar – bent antra pusė, „Materia“ straipsnis „Į Marsą skrisiantiems astronautams gresia susirgimas vėžiu“.
Marsaeigis „Curiosity“ buvo aprūpintas aparatu, kuris imitavo žmogaus odą ir per 253 skrydžio į Marsą dienas registravo dalelytes, kurios patekdavo į kosminį aparatą. Tyrimo rezultatas nurodo, kad į Raudonąją planetą skrisiantys ir grįšiantys astronautai net nepalikdami kosminio laivo gali gauti du trečdalius leistino radiacijos lygio. Remiantis daviklių parodymais, per 360 kelionės iki Marso ir atgal dienų astronautai gaus 0,66 ziverto radiacijos. Europos kosmoso agentūra ir NASA svarsto klausimą, ar nepadidinti maksimalios leistinos apšvitinimo radiacija dozės iki vieno ziverto. Visais atvejais kelionei į Marsą keliami labai griežti reikalavimai. Tiesa, privačios kompanijos gali nesilaikyti nustatytų normų, kurios privalomos oficialioms kosmoso agentūroms.
Padidinus maksimalią apšvitinimo dozę iki vieno ziverto, tikimybė mirti nuo vėžio padidėja iki penkių procentų. Šis rodiklis gali pasirodyti nežymus, jei nežinotume aplinkybės, jog niekada iš Žemės neišvykstančiam žmogui tikimybė susirgti prostatos vėžiu siekia 12 proc. Vertinant šiuo požiūriu, tokie skaičiai nerimą kelti gali. Pavyzdžiui, „Mars One“ pateikia argumentą, jog po skrydžio į Marsą moterims nuo 25 iki 34 metų tikimybė susirgti vėžiu siekia 16,7 proc., kai niekada gimtosios planetos nepaliekančioms 75-erių moterims tokia tikimybė tesiekia maždaug 9 proc. Beje, tokio pat amžiaus sulaukusiems rūkoriams tikimybė susirgti plaučių vėžiu siekia 15 proc. Problema ta, kad natūralų pavojų susirgti vėžiu Žemės sąlygomis papildo grėsmė, kuri kyla skrydžio metu. Tai rodo, kaip sudėtinga planuoti kosminių turistų keliones į Raudonąją planetą.
Jei privačios kompanijos neprivalo laikytis nustatytų normų, jos lyg ir turėtų išlošti lenktynes, kas pirmas paleis ekspediciją Marsą. Juo labiau, kad, Europos kosmoso agentūros ekspertės Alessandros Menicucci manymu, 0,66 ziverto ir taip labai arti pavojingo apšvitinimo lygio, taigi kažin ar dozė bus padidinta. Jos teigimu, jos atstovaujama agentūra tokios rizikos jokiu būdu neleis, o štai ponas D.Tito rizikuos. Oficialios kosmoso agentūros todėl ir neturi konkrečių žmogaus skrydžio į Marsą planų.
Davikliai taip pat išanalizavo dvi pagrindines kosminės radiacijos atmainas. Pavojingiausią skleidžia kosminiai spinduliai, kuriuos sudaro iš už Saulės sistemos atklydusios dalelytės. Gintis nuo tokių spindulių ypač sunku, mat dėl didelio sklidimo greičio jų nesulaiko ir storiausios kosminio laivo sienos. Kitą radiacijos atmainą skleidžia Saulė energetinių dalelyčių, protonų, pavidalu. Jie juda lėčiau, tačiau gali pridaryti bėdų vadinamųjų Saulės audrų metu. Beje, „Curiosity“ skrydis vyko nebūdingomis sąlygomis, mat Saulės aktyvumas tuo metu buvo gana žemas. Jį apskritai sunku prognozuoti, o Saulės audros keliautojams į Marsą gali būti labai pavojingos. Saulės orų eksperto iš Europos kosminės astronomijos centro Juhos-Pekkos Luntamos teigimu, jos gali spinduliuoti mirtiną radiacijos dozę.
Be abejo, tyrimai bus tęsiami. Nors Marso atmosfera tesiekia procentą Žemės atmosferos storio, ji pajėgi sulaikyti radiaciją ir sumažinti ją dvigubai, lyginant su apšvitinimo lygiu atvirame kosmose.
Kol Žemėje planuojamas pirmas pilotuojams skrydis į Marsą, „Curiosity“ tęsia tyrimą šios planetos kampelių, kurie žmogui neprieinami. Marsaeigis aptiko vagą išdžiūvusios upės, kuri yra dabartinėje 150 kilometrų skersmens Halės kraterio vietoje. Krateris atsirado, kai į Marsą įsirėžė asteroidas. „Curiosity“ kameros pirmą kartą parodė riedulius, įrodančius, jog prieš tūkstančius metų tomis vietomis tekėjo upė. Naujausias tyrimas parodė, kad jos gylis siekė beveik metrą, srovės greitis sudarė pusę metro per sekundę.
Laidą remia UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“