UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ siekdama supažindinti su naujienomis pasaulio žiniasklaidoje pristato laidą “Bent dvi pusės”. Laidą radijo stoties “Laisvoji banga” eteryje rengia ir veda žurnalistas Arūnas Spraunius. Šio trečiadienio, gegužės 28 d., laidoje kalbėta apie nacionalizmo modelius postmoderniame pasaulyje. Bent pirma pusė – publikacija „Slavai prieš slavus“ iš lenkų dienraščio „Przeglad“, ir bent antroji – Šveicarijos laikraščio „Le Temps“ straipsnis „Valstybės ir nacijos atskyrimas pagal vengrišką modelį“.

Laidos įrašo pasiklausyti galite čia. Taip pat pateikiame laidos turinį tekstine išraiška.

“Aiškinimasis dėl nacionalinės priklausomybės iš principo globalių interneto bendruomenių laikais atrodo kaip atavizmas. Bet ir prieš prezidento rinkimus Ukrainoje, ir jų metu nemaža dalis ne tik profesionalų visoje planetoje spėliojo, įvyks jie rytinėse srityse, neįvyks, o jei vis dėlto įvyks – kokiu mastu. Dabar žinome, jog kai kur įvyko, kai kur – beveik ne.

Kijevo nepriklausomybės aikštėje tebestovi palapinės, kuriose gyvenantys žmonės iš visos Ukrainos pasirengę ginklu ginti tėvynę arba priešintis diktatūros atstatymui. Jungtinėje Karalystėje ir Amerikoje išsilavinimą gavusio teisininko Genadijaus Druzenko bei jo draugų verslininkų iniciatyva steigiama Ukrainos rezervinė armija. Kaip sako jis pats, armijos buvimas išmokys priešintis, bet svarbiausia, privers priešą iš pradžių pamąstyti, ar verta pulti, jei prieš jį stos kokie 300-400 tūkstančių žmonių, na, ir kas, jog gynybai besirengusių vos porą savaičių. Ką padarysi, jei valstybė dėl įvairių priežasčių neveikia arba veikia neefektyviai, paskutine instancija tampa liaudies pasipriešinimas. Vėlgi, pasikartokime, tai – globalių interneto bendruomenių laikais.

Kas tas priešas – žinoma, kaip ir tai, kokias „formas“ įgyja separatizmo renesansas. Neatmestina, jog ponas Vladimiras Putinas su sėbrais mėgina prastumti archajišką, 20 amžiaus pirmoje pusėje praktikuotą nacionalinės priklausomybės bei politikavimo stilių, kuris baigėsi gerai žinoma kuo. Beje, sprendžiant iš to, kas pateikiama viešojoje erdvėje, Kremlius nesibodi turėti reikalų su bet kuo, kas tik sutinka kalbėtis. Buvusio Ukrainos užsienio žvalgybos tarnybos vado Nikolajaus Malomužo teigimu, karščiausius Ukrainos Donecko bei Luhansko regionus tebekontroliuoja iš šalies sprukusio buvusio prezidento Viktoro Janukovyčiaus žmonės, kuriuos šis seniai susaistęs korupciniais bei dalyvavimo šešėlinio verslo struktūrose ryšiais.

Neoficialų atlyginimą iš buvusio režimo Ukrainos pietryčiuose gauna ir milicija, neatsitiktinai pastarosiomis dienomis šalies vidaus reikalų ministerija turėjo pripažinti, jog savo šalį išdavė 17 tūkstančių milicininkų. O su Ukraina besiribojančiame Rusijos Krasnodaro krašte Kubanės kazokams, čečėnams, vietiniams samdiniams mokamas 600 dolerių avansas ir dar pora tūkstančių, kai šie įsismelkia į Ukrainos teritoriją. Žmonės ne per daug pasiturintys, taigi į samdinius eina.

Tad toks kokteilis iš korumpuotų ar banditizmu užsiimančių vietinių, idealistų-naivuolių bei „sėkmės džentelmenų“ iš Rusijos, kurį pakankamai ilgą laiką su išmanymu plakė kuratoriai iš rusų specialiųjų tarnybų. Štai su tokia publika šiuo metu itin nusilpusi Ukraina priversta labai komplikuotai dorotis ir tą daro. Turbūt išraiškingiausias nacionalizmo, vadinamojo „savų žemių surinkimo“ precedentas globalių interneto bendruomenių laikais.

Šiandien – apie nacionalizmo šukavimo modelius postmoderniame pasaulyje. Bent pirma pusė – publikacija „Slavai prieš slavus“ iš lenkų dienraščio „Przeglad“, ir bent antroji – Šveicarijos laikraščio „Le Temps“ straipsnis „Valstybės ir nacijos atskyrimas pagal vengrišką modelį“.

Bent pirma pusė – publikacija „Slavai prieš slavus“ iš „Przeglad“.

Paskutiniai įvykiai Ukrainoje iššaukė gyvą diskusiją slavų santykių klausimu. Iš visų pusių sklinda balsai, kad rusai niekada neatsisakys šių teritorijų, mat būtent Kijeve gavo pradžią jų civilizacija. Slavų vienybės šūkiai skambėjo ir konflikto buvusioje Jugoslavijoje metu. Tad ar tiesa, kad etninės šaknys veikia šiuolaikinius santykius tarp valstybių bei tautų?

„Viešpats pamilo slavus, nes jie išsaugojo tikrąją meilę Dievui (…) Rusija susilies su kitomis žemėmis ir slavų gentimis ir sukurs milžinišką tautų okeaną“. Išsipildys ši 20 amžiaus pradžios stačiatikų šventojo pranašystė ar vis dėlto sudėtinga praeitis bei slavų (kurių yra 280 milijonų) rietenos padarys tai neįmanomu dalyku?

Panslavizmas 19 amžiuje užsimezgė Čekijoje, kuri tuo metu priklausė Habsburgų imperijai. Kadangi ši koncepcija rado pritarimą Rusijoje, jai priešinosi lenkai: Lenkijoje rusų caro vadovaujama slavų sąjunga vertinta kaip galas vilčių turėti savo valstybę. Lenkų neprielankumą panslavizmui skatino ir stačiatikybė Rusijoje.

Panslavizmo teorijai teko tikrintis realybe. Prasidėjo viskas optimistiškai: 1912-ųjų spalį susiformavo prieš Osmanų imperiją nukreipta plati pietų slavų koalicija. Po metus trukusio konflikto turkai buvo išstumti iš Balkanų pusiasalio, bet tai nesustiprino slavų vienybės. Praėjus mėnesiui kilo Antrasis Balkanų karas tarp Bulgarijos ir Serbijos su sąjungininkais. Likę vieni bulgarai greitai paprašė taikos, atidavę serbams dalį Makedonijos.

Per Pirmąjį pasaulinį karą slavai kariavo abiejose fronto pusėse, o Antrojo metu „slavų šeimos“ skilimas pasidarė dar ryškesnis – slavų saugumo užtikrinimo pretekstu Sovietų Sąjunga užėmė Antrosios Lenkijos Respublikos rytų teritorijas. Pastaroji be ypatingų svyravimų įžengė į Tešino Sileziją, kai Čekoslovakija tapo Adolfo Hitlerio politikos auka. Antrasis pasaulinis karas pažadino užslėptą vienų slavų antipatiją kitiems. Lenkų genocidas Volynėje temdo lenkų ir ukrainiečių santykius, baisius nusikaltimus vykdė kroatų ustašiai, realizuodami etninio valymo politiką Balkanuose. Panslavizmą sunaikino nacionalizmas.

Ir šiandien slavai nebūtinai myli ir gerbia vieni kitus. Kiekvienas Čekiją aplankęs lenkas neabejotinai susidūrė su atsainumu, su kuriuo čekai vertina šiaurinius kaimynus. Jei kam atrodo, jog sunku rasti didesnius peštukus negu serbai, patartina įsižiūrėti į slovėnus. Ši nepastebima tauta jau daug metų formuoja savo identitetą kategoriškai neigdama jugoslavišką istorijos tarpsnį. Atitinkamai vertinamos Balkanų kaimynės – Liubliana iki 2009-ųjų vetavo Kroatijos siekį stoti į Europos Sąjungą (ES), mėgindama iš pastarosios išmušti teritorinių nuolaidų.

Daugiau simpatijų kaimynams reiškia rusai ir baltarusai. Dar 2012-aisiais dauguma šių šalių gyventojų buvo palankūs lenkams. Gerai lenkus vertino ir ukrainiečiai, nors apie palankumą ukrainiečiams minėdavo tik kas ketvirtas lenkas.

Po Čekoslovakijos ir Jugoslavijos subyrėjimo slavų vienybę galima vadinti neįvykusia svajone. Nuo 1989-ųjų Lenkija bei kitos regiono šalys viltis veikiau siejo su Vakarų civilizacija. Kaip ne be pagrindo rašė Mariuszas Szczygiełis, slavus su lenkais sieja daug kas, lenkus su slavais – niekas. Jiems nejauku būti slavais. Kažką panašaus galima pasakyti apie čekus, slovakus ar kroatus.

Eilinis smūgis panslavizmo idėjai buvo Lenkijos bei Čekijos parama NATO inervencijai įi Kosovą. Kaip naujos Aljanso narės, šios valstybės norėjo būti aktyvios ir stojo į pirmas antiserbiškos koalicijos gretas, tokiu būdu nutraukdamos tradiciškai gerus santykius su Belgradu. Pripažinusi Kosovo nepriklausomybę 2008-ųjų vasarį, Lenkija tik pagilino skilimą ir taip padalintame slavų pasaulyje.

Panslavizmo šūkiais ne vienerius metus naudojasi Rusijos stačiatikių cerkvė, stengdamasi plėsti įtaką savo istorinėse teritorijose. Bet cerkvvei vargu ar pavyks toliau negu politikams pasistūmėti slavų vienijimo reikale. Priežastis proziška: visuomenės sekuliarizacija, kuri pasiekė ir Vidurio bei rytų Europą ir net Balkanus.

Emigracija lemia, kad lenkai ėmė rasti daugiau bendro su Jungtinės Karalystės ar Vokietijos gyventojais negu bulgarais ar serbais. Čekai siekia įrodyti savo priklausomybę Vakarų Europai būdami vokiški dar labiau nei patys vokiečiai. Kroatai ir slovėnai su malonumu pamiršo apie Jugoslaviją – tiek prieškarinę, tiek gyvavusią po 1945-ųjų. Buvimas slavų bendruomenės dalimi paplitęs tik Rusijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje, tiesa, pastarojoje dabar tai ne taip akivaizdu kaip prieš keletą metų.

Gali būti, vienintelis panslavizmo atgimimo šansas yra domėjimosi slavų paveldu skatinimas. Bet tam reikia daug laiko ir pastangų. Paprastai lenko nereikia ilgai įtikinėti, jog niekas jo geriau nesupras kaip „brolis“ čekas arba rusas. Legenda apie lenko, čeko ir ruso brolybę ypač gerai atgyja kilnojant taurelę.

Dabar – bent antra pusė, „Le Temps“ straipsnis „Valstybės ir nacijos atskyrimas pagal vengrišką modelį“.

Artėjant Pirmojo pasaulinio karo jubiliejui, rusų karių mobilizacija prie Ukrainos sienos primena, jog karas gali būti arčiau negu atrodo. 1914-ųjų liepos 30-osios mobilizacija Rusijoje buvo nukreipta prieš Vokietiją ir Austriją-Vengriją, siekiant apginti sąjungininkus, kurie tapo aukomis Habsburgų, tikėjusių greitu ir ribotu karu. Kai kurie istorikai vertina šią mobilizaciją kaip epizodą, kuris išprovokavo pasaulinį karą. Dabartinė situacija skirtinga tuo, jog V. Putino Rusija ėmėsi brolių slavų, ukrainiečių.

Po Sovietų sąjungos žlugimo Rusija siekia susigrąžinti rusų apgyventus anklavus taip pat, kaip tą patį mėgino daryti Serbija griūvančioje Jugoslavijoje. Tragiškos to pasekmės gerai žinomos. Vienu pirmų rusų bandymų buvo generolo Aleksandro Lebedžio pasirodymas rusų apgyventame Moldovos regione (buvusioje Besarabijoje). Tai baigėsi nepripažintos Padniestrės respublikos įkūrimu. Rusų kariškiai taip ir liko šioje teritorijoje, o Maskva pasiūlė jos gyventojams rusiškus pasus. Padniestrės klausimas vėl iškilo, kuomet Kryme buvo vėl pakelta Rusijos vėliava.

Rumunija dar prieš metus į tai sureagavo, pasiūliusi savo pasus visiems rumuniškai kalbantiems Moldovos piliečiams. Gi Vengrija nuo 2011-ųjų siūlo pilietybę vengriškai kalbantiems gyventojams Rumunijoje bei kitose kaimyninėse šalyse. Skirtingai nuo Rusijos, Vengrija nesirengia aneksuoti kažkada jai priklausiusių teritorijų, bet formuoja tam tikrą valstybinių sienų neribojamą dvasinę naciją. tai tikra naujovė suteikti pilietybę užsienyje gyvenančiai diasporai pagal „individualios autonomijos“ principą.

Pagal naują šalies konstituciją gauti Vengrijos pilietybę gali visi vengrų kilmės žmonės, gyvenantys bet kurioje planetos vietoje. Dvigubą pilietybę turi net buvęs Niujorko valstijos gubernatorius Georgas Patakis, pasižymėjęs ryžtingais veiksmais Rugsėjo 11-osios katastrofos metu. Viskas priklauso nuo žmogaus apsisprendimo, tačiau visi disponuojantys vengriška kilme turi teisę į pilietybę „individualios autonomijos“ koncepcijos pagrindu. Tokiu būdu pilietybė yra asmeninė, o ne susijusi su teritorine priklausomybe. Beje, naujoje Vengrijos konstitucijoje kitose valstybėse gyvenančios vengrų bendruomenės vadinamos tautinėmis grupėmis, o ne mažumomis.

Vengrijos sprendimas skirti pilietybę užsienyje gyvenantiems tautiečiams kelią sunkumų dvigubos pilietybės nepripažįstančioms valstybėms. Pavyzdžiui, Slovakija atima pilietybę iš žmonių, kurie pasirenka būti Vengrijos piliečiais. Tokiu būdu dešimtmečius Slovakijoje gyvenantys vengrai savo tėvynėje tampa žmonėmis be pilietybės ir be pilietinių teisių.

Šis sprendimas taip pat pakoregavo pavadinimą šalies, kuri iš „Vengrijos respublikos“ tapo tiesiog „Vengrija“. Vengrija tapo visų pasaulio vengrų tėvyne, taigi administraciniu požiūriu nėra politinis režimas ar valstybė, mat respublika gali būti tik valstybė, o ne nacija.

Vidurio ir Rytų Europoje sudėtingai persipynusios pačios įvairiausios tautos, todėl čia taikytini tokie sprendimai:
– reikia atskirti sąvokas „valstybė“ ir „nacija“;
– būtina įteisinti dvigubą pilietybę;
– reikia suteikti autonomiją mažumų apgyventoms teritorijoms;
– reikia pripažinti asmeninę autonomiją regionuose, kuriuose gyvena įvairių tautų žmonės.

Šiame kontekste esama vieno svarbaus dalyko: 2014-ųjų balandžio 8-ąją Europos Taryba, į kurią įeina ir Ukraina bei Rusija, priėmė rezoliuciją dėl teritorinės autonomijos pripažinimo mažumoms. Tai gali būti svarbu Ukrainai – Kijevui dera pripažinti rusų mažumoms pasirinkimo teisę, gi Maskva privalo gerbti Ukrainos teritorinį vientisumą.”