Pesimistinė Lietuvos auditorija paskelbė amžinają krizę. Nesvarbu, kad pagrindiniai šalies makroekonominiai rodikliai jau ne vieną ir ne du ketvirčius rodo stabilų augimą arba tikrai viršija tas reikšmes, kurios reikštų tragišką ūkio ir visos šalies ekonomikos padėtį. Net džiugiam faktui, tai kad BVP įvertis pasiekė ikikrizinį 2007-ųjų lygį, patvirtinančiam mūsų ekonomikos augimą mes vietoje to, kad pasidžiaugtume pažymėsime, kad 2013m. užregistruota daugiau bankrotų nei 2012m., o gyventojų perkamoji galia lyginant su prieškriziniu laikotarpiu yra ženkliai sumažėjusi“. Ir vertinkite šį teigiamą faktą dviejų neigiamų kaimynystėje. Aišku, buitinėje sąmonėje du neigiami svaresni nei vienas teigiamas.
Mes galime pakankamai plačiai diskutuoti, ar BVP įvertis pats tinkamiausias matuoti šalies pažangai, bet turėtume pripažinti, kad iki šios dienos ekonominėje praktikoje mes neturime geresnio, plačiai paplitusio ir turinčio istorinę vertinimo patirtį rodiklio. Šis įvertis gal neparodo ar ekonomika ar joje veikiantys subjektai elgiasi socialiai teisingai, tačiau jis tikrai objektyviai rodo jos pokyčius ar ji auga ar traukiasi. Mūsų šalies atveju, tikriausiai, mes jau trečius metus iš eilės galime drąsiai teigti, kad krizė, kurią reikia suprasti kaip ekonomikos traukimosi, mažėjimo fazę, kurią matuojame neigiamu BVP, pas mus šalyje jau senai pasibaigusi.
Tačiau, visgi kodėl tiek daug mūsų tarpe „krizininkų“? Tai yra tų, kurie vienaip arba kitaip leidžia suprasti, kad šalies ūkio krizė tęsiasi, nors tai ir prieštarauja tradiciniams ekonomikos būklės vertinimams? Ko gero, tai galima paaiškinti gana paprastais interesais. Pirma, politikai. Išmokti gyventi pagal turimas pajamas nėra paprasta. Gyvenimas 2000-2008 metais suformavo įpročius kiekvienais metais vis gauti vis didesnes perskirstymo galimybes. Tai sąlygojo ir realus ekonomikos augimas ir ES parmos pinigų srautai. Krizės nulemtas šaltas dušas apetitų nesumažino, juk norint išsiversti su mažesniais ištekliais reikia žymiai efektyviau dirbti, ieškoti išeičių, kurios ne taip paprastai paaiškinamos rinkėjams, kaip magiškas žodis – krizė ir po to sekantis pažadas, kad jai pasibaigus bus geriau. Tai ir teisinamas kartais net nusikalstamas neveiklumas ar apsileidimas mūsų viešame sektoriuje.
Antra, verslas. Krizės mitas tikrai padeda derėtis stipresniam. Tai gali būti tiekimo ar samdos sutarties situacija, ar noras ilgiau manipuliuoti svetimais pinigais bei argumentas prieš politikus siekiant vienokių ar kitokių lengvatų atskiram verslo sektoriui. Nors ir verslo atstovai dažnai neblogai supranta makroekonominę situaciją, manipuliuoti viešąja nuomone yra pakankamai didelė pagunda, kai reikia paremti savo sprendimus, ypač pasinaudojant tuo, kad politikai jau nuveikė didžiąją dalį darbo formuojant visuomenės nuomonę.
Ko gero, sunkiausia mums visiems suvokti, kad realybėje baigėsi stebuklų metas – ekonomikos augimas dviženkliais dydžiais ir nežiūrint politikų noro labai mažai tikėtina, kad tai pasikartos. Mes turime taikytis su tuo, kad 3-5 procentai augimo per metus yra labai daug, o 1-3 tikriausiai tai ko gali tikėtis normaliai besivystanti šalis. Paradoksas, kad tokio lygio pokyčiai sunkiai jaučiami mūsų kasdieniniame gyvenime, o pagunda rasti mūsų kasdieninių nesėkmių priežastį išorėje – KRIZĖJE – yra žymiai paprasčiau ir ir lengviau negu keisti savo elgseną politikoje ar versle.
O visgi krizė, kuri prasidėjo 2008 metais, baigėsi, o naujos tikrai ateis, tačiau šiandien tikrai turėtume pasidžiaugti tuo, kad esame naujo ekonomikos pakilimo laikotarpyje kur jau pasiekėme 2007 metų lygį ir turime galimybę turėdami žymiai mažesnį gyventojų skaičių siekti naujų aukštumų. Bet kaip tikram lietuviui – šios pargalės nebūtinai užtikrina darnų plėtrą ir mūsų visų socialiai atsakingą elgesį.
“Žinių radijas” komentarai čia.