UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ siekdama supažindinti su naujienomis pasaulio žiniasklaidoje pristato laidą “Bent dvi pusės”. Laidą radijo stoties “Laisvoji banga” eteryje rengia ir veda žurnalistas Arūnas Spraunius. Šio trečiadienio, birželio 18 d., laidoje kalbėta apie kosmoso tyrimų naujienas. Bent pirma pusė – žurnalo „Wired Magazine“ straipsnis „Visata praktiškai nustojo kurti naujas žvaigždes“. Ir bent antroji – publikacija „Paslaptinga tamsi energija gali išsprogdinti Visatą“ iš vokiečių žurnalo „Focus“.
Laidos įrašo pasiklausyti galite čia. Taip pat pateikiame laidos turinį tekstine išraiška.
Nukreipę veržlų savąjį žvilgsnį dangopi pirmiausia užkliūname už arčiausiai ir primygtinai naktimis esančio objekto, kurio vardas Mėnulis, jis ir mūsų Žemės ištikimas palydovas. Kaip tik pastarosiomis dienomis Pensilvanijos universiteto astrofizikai maloniai išaiškino, kas yra tamsiojoje, mums neregimoje Mėnulio pusėje. Pasirodo, nuo regimosios ji skiriasi tuo, kad regimojoje netrūksta po susidūrimų su meteoritais atsiradusių sustingusių magmos ežerų. Anoje, tamsiojoje pusėje jų gerokai mažiau ir tie ežerėliai kiek kitokie.
Pirmas į galvą ateinantis paaiškinimas – nabagai meteoritai tamsoje niekaip negalėjo pataikyti. Pasirodo, ne, astrofizikai iš Pensilvanijos pagrindė, jog mūsų Mėnulis yra pasekmė prieš 4,5 milijardo metų įvykusio susidūrimo. Kuomet maždaug Marso dydžio objektas romantišku vardu „Teya“ įsirėžė į dar kosminę paauglystę išgyvenančią Žemę, tuomet palydovas ir atskilo.
Dėl kažkokių priežasčių jis nepradėjo suktis aplink savo ašį, visą laiką rodė mums tą pačią savo pusę. Pastaroji veikiausiai ir dėl smūgio, ir karštos paauglės Žemės kaitinama tolydžio lydėsi, gi priešingoje pusėje, atvėsusioje greičiau, ilgainiui susiformavo storoka žievė. Taigi tamsiajai Mėnulio pusei nelabai ir motais buvo, jei koks meteoritas į tą žievę atsitrenkdavo. Žodžiu, „Pink Floyd’ai“ su savo „The dark Site of The Moon“ ir savaip teisūs, ir nevisai.
Bet neturime teisės riboti savęs kažkokiais niekingais nuo palydovo skiriančiais 400 šimtais tūkstančių kilometrų, kai aplink tiek šviesmečių, o tuose šviesmečiuose – neaprėpiama galybė temų, objektų, rūpesčių bei paslapčių. Praėjusiais metais išsiaiškinta, jog kažkur Saulės sistemos apylinkėse, tikėtina, vos už kažkokių 424 šviesmečių esančioje Skorpiono-Kentauro žvaigždžių asociacijoje prieš kiek daugiau nei du milijardus metų sprogo žvaigždė. Kadangi palyginti netoli, radioaktyvios skeveldros šviesos greičiu atlėkė į Žemę. Dabar jų likučius mūsų planetoje nesiformuojančios medžiagos „Geležis-60“ fragmentuose aptiko Miuncheno astronomas Shawnas Bishopas. Kad tų fragmentų rastų, teko belstis į Ramiojo vandenyno rytinę dalį ekvatoriaus platumoje. Štai tokie vartotojams egzotiški reikalai, kita vertus, visa, kas susiję su kosmosu, vartotojams būtinai egzotiška.
Tad neklauskime savęs, ar birželis tinkamas mėnuo pasikalbėti apie kosmoso begalybę, apie visatą kalbėti kategoriškai tinka visada. Mat Kosmose yra visko daug, tiesa, ribas turi ir jis, ir apie tai byloja šiandieninė bent pirma pusė, žurnalo „Wired Magazine“ straipsnis „Visata praktiškai nustojo kurti naujas žvaigždes“. Ir bent antroji – publikacija „Paslaptinga tamsi energija gali išsprogdinti Visatą“ iš vokiečių žurnalo „Focus“.
Bent pirma pusė, „Wired Magazine“ straipsnis „Visata praktiškai nustojo kurti naujas žvaigždes“.
Praktiškai išsamiausias iki šiol naktinio dangaus tyrimas parodė, kad, didžioji dalis kada nors egzistavusių žvaigždžių jau susiformavo. Tarptautinė astronomų komanda 2012-aisiais panaudojo tris teleskopus – Jungtinės Karalystės infraraudonųjų spindulių teleskopą, Havajuose pastatytą teleskopą „Subaru“ bei didįjį teleskopą Čilėje – kad ištirtų žvaigždžių formavimosi tendencijas įvairiose Visatos egzistavimo stadijose. Tyrimo gautų duomenų ekstrapoliacija leidžia daryti prielaidą, kad pusė visų kada nors egzistavusių žvaigždžių atsirado prieš 9-11 milijardų metų, ir tik pusė žvaigždžių susiformavo vėliau. Jei tokia tendencija išlieka ir dabar, tai reiškia, jog 95 proc. žvaigždžių, kurios kada nors egzistuos Visatoje, jau atsiradusios.
Keletas ankstesnių tyrimų buvo skirti tirti konkrečias „epochas“, bet juose naudotų metodų skirtumai ribojo galimybes palyginti rezultatus, kad būtų gautas išsamesnis ir pilnesnis modelis, kaip vystėsi žvaigždės per Visatos gyvavimo laiką. Seniai žinoma, jog dauguma žvaigždžių, įkaitant ir mūsiškę, veikiausiai susiformavo iš dulkių kitų žvaigždžių, kurios buvo gerokai didesnės bei dar Visatos gyvavimo pradžioje virto supernovomis. Ilgą laiką nemokėta nustatyti, kiek žvaigždžių visatoje atsirado anksčiau ir kiek jų atsiranda dabar, vis dėlto susidarė įspūdis, jog tam tikru momentu žvaigždžių ėmė rastis gerokai mažiau.
Teleskopai dideliuose dangaus plotuose ieškojo alfa-dalelių, kurias skleidžia vandenilio atomai (žvaigždžių formavimosi požymis, pasireiškiantis ryškia raudona spalva). Buvo padarytos visatos nuotraukos tam tikrais jos gyvavimo periodais – kai jai buvo du, keturi, šeši ir devyni milijardai met7, nuotraukos buvo dešimt kartų didesnės nei padarytos per ankstesnius tyrimus.
Rezultatai aiškiai parodė, kad pusė kada nors visatoje egzistavusių žvaigždžių atsirado daugiau kaip prieš devynis milijardus metų, kita pusė susiformavo vėlesniu periodu. Tyrimui vadovavęs Davidas Sobralas iš Leideno universiteto teleskopo „Subaru“ interneto puslapyje paaiškino, jog žvaigždžių formavimasis Visatoje nenumaldomai mažėja paskutinius 11 milijardų metų. Šiuo metu jis 30 kartų mažesnis nei tikėtiname apogėjuje prieš 11 milijardų metų. Jei tokia tendencija išsilaikys, ateityje Visatoje žvaigždžių padaugės tik 5 proc. Gyvename Visatoje, kurioje dominuoja senos žvaigždės, pagrindiniai įvykiai joje nutiko prieš milijardus metų.
Svarbu tai, jog šis tyrimas paaiškina anksčiau klaidinusį neatitikimą tarp galimų stebėti žvaigždžių skaičiaus ir viso Visatoje egzistuojančių žvaigždžių skaičiaus. Pirmos kartos žvaigždės veikiausiai buvo labai didelės (šimtus kartų didesnės už mūsų Saulę) ir turėjo labai greitai sudeginti savo kurą, virsti supernovomis ir žūti, palikdamos po savęs išplitusius diskus dulkių, iš kurių vėliau formavosi naujos žvaigždės bei planetos.
Tyrimo rezultatai tą patvirtina ir rodo, jog praėjus devyniems milijardams metų po pirmos kartos žvaigždžių atsiradimo dangaus šviesulių formavimasis staigiai sulėtėjo. Naujam tokio pat kiekio žvaigždžių atsiradimui prireikė penkis kartus daugiau laiko. Ankstyvo žvaigždžių formavimosi apogėjaus bei staigaus jo kritimo teoriją patvirtina ir kiti mažesnio masto bei kitus metodus naudoję tyrimai. Deja, mūsų Visata, panašu, išsikvepia. Tyrimas skatina daryti prielaidą, jog vos po kelių milijardų metų galima bus stebėti paskutinės žvaigždės atsiradimą, aišku, jei žmonija tiek laiko gyvens.
Dabar – bent antra pusė, publikacija „Paslaptinga tamsi energija gali išsprogdinti Visatą“ iš „Focus“.
Galaktikos, planetos, žvaigždės – ateityje viso to gali nelikti. Kosminės observatorijos „Plank“ nauji duomenys sukėlė astrofizikų nerimą. Kai kurių kosmoso tyrinėtojų nuomone, Visatą gali ištikti siaubinga pabaiga, to kaltininke taps tamsi energija. Ši paslaptinga galia po kelių milijardų metų gali išsprogdinti taip pat ir mūsų planetą su viskuo, kas joje yra. Europos kosmoso agentūros zondo „Plank“ duomenys sustiprino tokio scenarijaus galimybę.
Zondas tiksliau nei bet kada anksčiau išmatavo kosminio fono spinduliavimą, kuris yra savotiškas Didžiojo Sprogimo aidas. Šis spinduliavimas prasidėjo, kai Visatai buvo 380 tūkstančių metų ir jos temperatūra siekė 2700 laipsnių Celsijaus. Visatą sudarė elektra įkrauti atomų branduoliai ir laisvieji elektronai, kurie absorbavo visas spinduliuojamas šviesos daleles (fotonus). Todėl iš pradžių Visata buvo neperregima. Tik atsiradus neutraliems atomams fotonai ėmė judėti laisvai. Tačiau kadangi kosmosas plėtėsi, bangų ilgis didėjo. Šiandien spinduliavimas vyksta mikrobangų zonoje, o Visatos temperatūra nusileido iki maždaug 2,7 laipsnio. Ši temperatūra nėra pastovi, svyruoja, svyravimus lemia mažyčiai pėdsakai tankios materijos, iš kurios susiformavo galaktikos.
„Plank“ atlikti matavimai parodė, jog 4,9 proc. Visatos sudaro regima materija (žvaigždės, galaktikos, kosminės dujos ir dulkės), 26,8 proc. yra tamsioji materija. Gi didžiąją dalį, tai yra 68,3 proc. sudaro paslaptinga tamsi energija.
Esama ir naujų duomenų apie pagrindines kosmoso charakteristikas. Viena jų – amžius (pagal naujausius duomenis, 13,81 milijardo metų), kita – Hubblo konstanta. Taip ji pavadinta pagerbiant amerikiečių astronomą Edwiną Hubblą, kuris 1929-aisiais nustatė, jog dauguma galaktikų juda tolyn nuo Paukščių tako. Šį „galaktikų bėgimą“ lemia tai, jog kosmosas po Didžiojo sprogimo plečiasi. Pasak „Plank“ duomenų, ankstyvoje Visatos gyvavimo stadijoje jis siekė 67,3 kilometrus per sekundę vienam megaparsekui. Bet mokslininkai žino, jog artimų galaktikų bėgimo greitis siekia 74,3 kilometrus per sekundę megaprsekui. Skirtumas tarp šių dviejų skaičių rodo, kad Visatos plėtimasis visą laiką didėjo.
Greitėjimą lemia tamsi energija, kurią astronomai atrado praėjusio amžiaus pabaigoje tirdami sprogusias supernovas. Šios egzotiškos energijos turinys kol kas neaiškus. Kosmoso plėtimasis po Didžiojo Sprogimo iš pradžių sulėtėjo, mat tuo metu galaktikos atsirasdavo arti vienos kitų, taigi stipriau veikė traukos jėga, ir tai stabdė „galaktikų bėgimą“. Maždaug prieš penkis milijardus metų žvaigždžių salos tiek nutolo vienos nuo kitų, jog atstumianti tamsios energijos jėga ėmė dominuoti. Visata nuo stabdymo persijungė į greitėjimą.
Viskas priklausys nuo to, kokiais atradimais bus papildyti „Plank“ matavimai. Gali paaiškėti, kad kosmosas plečiasi tolygiai, taigi materija jame darosi vis retesnė. Galaktikų raizginiai gali išnykti, taigi tarp kosmose dreifuojančių žvaigždžių salų atsiras neįveikiama bedugnė. Tai dar ne viskas, mat „Plank“ duomenys papildyti supernovų stebėjimų rezultatais bei Hubblo konstantos matavimais liudija apie tamsios energijos dinamišką prigimtį. Tiesa, tam pagrįsti gali prireikti „egzotiškos fizikos“.
Tokią galimybę savo Didžiojo Sprogimo scenarijuje numatė fizikas Robertas Caldwellas, kuris apskaičiavo, kas nutiks, jei atstumianti tamsios energijos jėga staigiai sustiprės. Tokiu atveju ji vieną dieną gali sudraskyti erdvinį laiką. Pilna jėga tamsi energija ims veikti po 22-50 milijardų metų. Iki tol Visatos plėtimasis palaipsniui greitės, galaktikos tols vienos nuo kitų, artėdamos prie šviesos greičio, ir galų gale dings už kosmoso horizonto.
Paukščių takas subyrės, nes staigus plėtimasis atplėš nuo jo žvaigždes. Prieš pat pabaigą ir planetos atsiplėš nuo žvaigždžių, Saulė pavirs gęstančia žvaigžde nykštuke, Žemę ištiks sprogimas. Paskutinėmis akimirkomis staigiai besiplečianti erdvė susprogdins netgi atomus. Nuliniame taške bus sudraskytas net erdvinis laikas, ir kosmosas nustos egzistuoti.
Pasak mokslininko Martino Whito, be abejo, tai labai radikalus scenarijus, vis dėlto reikia išsiaiškinti, kas iš tiesų vyksta su tamsia energija. Kai kurie jo kolegos mano, jog dėl staigaus plėtimosi kosmoso dalelytės paprasčiausiai išnyks. Kiti laikosi nuomonės, kad visas universumas pavirs didžiule Juodąja skyle. Netikėtą teoriją pasiūlė mokslininkai Laurisas Baumas ir Paulas Framptonas iš Šiaurės Karolinos universiteto. Pagal jų teoriją, erdvinis laikas pabaigoje suirs į atplaišas, kurios tols vienos nuo kitų šviesos greičiu. Tuo momentu Didysis Sprogimas nepastebimai baigsis, nes tamsios energijos tankis susilygins su visos Visatos tankiu. Milžiniška koncentruota energija lems atplaišų kolapsus, jų Didieji Sprogimai duos pradžią naujiems kosmosams.